2020 05 01

Mons. Fernando Ocariz

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Tarnystė – visuomenės siela, suteikianti darbui prasmę

Unsplash.com nuotrauka

Šiais metais Tarptautinė darbo diena kviečia apmąstyti kelis dalykus, kuriuos išryškino koronaviruso krizė: kad pasaulyje yra tiek daug gerų žmonių; kad pažanga turi būti sujungta ne tik su viešpatavimu, bet ir su pagarba gamtai; kad esame priklausomi vieni nuo kitų; kad esame pažeidžiami ir kad visuomenė, norėdama būti žmogiška, turi būti ir solidari.

Pandemijos akivaizdoje mūsų dėmesį ypač pritraukia profesijos, susijusios su žmonių slauga. Antraštėse kartojasi žodžiai, susiję su rūpinimusi: lydėti, gedėti, saugoti, klausyti… Ši situacija padeda mums susimąstyti apie bet kurio darbo prasmę ir priemones. Dabar geriau suprantame, kad tarnystė yra visuomenės siela, suteikianti darbui prasmę.

Darbas yra daugiau negu vien poreikių patenkinimas arba produktų gamyba. Žmonijos pradžią pasakojanti Šventojo Rašto knyga nurodo, kad Dievas sukūrė žmogų, „kad dirbtų“ ir rūpintųsi pasauliu (Pr 2, 15). Darbas nėra bausmė, o natūrali žmogaus būsena visatoje. Dirbdami užmezgame ryšį su Dievu ir kitais, ir kiekvienas gauname progą augti kaip asmuo.

Pavyzdingas daugybės specialistų – tikinčių ir netikinčių – atsakas į pandemiją atskleidė šią tarnystės ir pagalbos dimensiją ir padeda mums įsisąmoninti, kad galutinis bet kurio darbo ar profesijos gavėjas yra konkretus asmuo, turintis vardą ir pavardę, apdovanotas neatimamu orumu. Galiausiai – kiekvieno sąžiningo darbo esmė yra „rūpinimasis žmonėmis“.

Kai stengiamės dirbti gerai ir rūpinamės artimu, mūsų darbas, kiekvienas darbas, įgauna visiškai naują prasmę ir gali tapti keliu į susitikimą su Dievu. Daug gero nutinka, kai darbą, net ir patį monotoniškiausią, atliekame su tarnystės nuostata, kuri peržengia ribas to, kas privaloma atlikti už gaunamą atlyginimą.

Mons. Fernando Ocarizas. Opus Dei nuotrauka

Panašiai kaip ankstyviausiais krikščionybės laikais, taip ir dabar galima aiškiai pastebėti potencialą kiekvieno pasauliečio, bandančio būti Evangelijos liudytoju, petys į petį dirbančio su savo kolegomis, demonstruojančio profesinę aistrą, įsipareigojimą ir jautrumą žmonių problemoms dėl pandemijos kilusių dabartinių kentėjimų ir neaiškios ateities akivaizdoje.

Kiekvienas krikščionis yra „Bažnyčia“ ir, nepaisydamas savo paties ribotumo, vienybėje su Kristumi gali nešti Dievo meilę į „visuomenės kraujotaką“, pagal įvaizdį, kuriuo naudodavosi šv. Josemaría Escrivá, skelbęs žinią apie šventumo siekį per profesinį darbą. Savo darbu ir tarnyste mes taip pat galime sudabartinti Dievo rūpinimąsi kiekvienu žmogumi.

Šiemet Tarptautinė darbo diena yra neatsiejama nuo susirūpinimo dėl ateities, dėl darbo vietos trumpoje ar vidutinėje laiko perspektyvoje. Mes, katalikai, su ypatinga jėga prašome šv. Juozapo Darbininko užtarimo, kad niekas neprarastų vilties, kad mokėtume prisitaikyti prie naujos tikrovės, kad apšviestų tuos, kurie priima sprendimus, kad padėtų mums suvokti, jog darbas yra skirtas asmeniui, o ne atvirkščiai.

Artimiausiais metais ar mėnesiais svarbu bus atsiminti viską, ką išgyvenome, kaip prašė popiežius Pranciškus, nes „supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir sutrikę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu“.

Tegu ši Gegužės 1-osios šventė padės mums trokšti, kad pasibaigus užsidarymo laikotarpiui atgauta laisvė būtų iš tikrųjų tarnystei kitiems skirta laisvė. Tuomet darbas, kaip pačioje pradžioje sumanė Dievas, taps rūpinimusi pasauliu, ir pirmiausia žmonėmis, kurie čia gyvena.

Vertė Opus Dei informacijos biuras Lietuvoje