„Leiskime Gerajam Tėvui mus nustebinti“

„Opus Dei“ prelatas mons. Fernando Ocarizas su popiežiumi Pranciškumi. „Opus Dei Lietuvoje“ nuotrauka

„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai“ (Ps 8, 4–5). Šie psalmisto žodžiai atspindi gelmę nuostabos, kuri prabunda žmogaus sieloje žvelgiant į visatos begalybę, ir kartu atrandant, kad, nepaisydamas žmogaus menkumo, Dievas jį besąlygiškai myli – tokį, koks jis yra.

Žinoma, kartais pagalvojame, kad šis pilnatvės jausmas yra nuostabus, žavingas, tačiau neįgyvendinamas. Kaip įspėdavo šv. Josemaria, tada atrodo, jog Dievas yra toli, tarp spindinčių žvaigdžių, ir nėra artimas mums, skęstantiems gyvenimo verpete, kupiname rūpesčių, planų, užduočių. Kartais kyla abejonių: visa tai dėl ko? Kodėl turiu daryti tą ar aną? Kur link keliauju? Ko ieškau? Sieloje prabunda klausimai, kažko didingesnio ilgesys, ir su Šventosios Dvasios pagalba mums atsiveria platūs horizontai.

Jaunystė – ypač tinkamas metas svarstyti šiuos klausimus, nes šiame etape apstu galimybių, didelių iššūkių ir sprendimų, žyminčių gyvenimo kryptį. Širdyje plaka troškimas išnaudoti laiką ir pasirinkti tinkamą gyvenimo projektą. Todėl būtina turėti erdves ir laikus apmąstymui, brandai, praeities apsvarstymams, kad atrastume dabartį – kas esame? – ir projektuotume ateitį.

„Opus Dei“ prelatas mons. Fernando Ocarizas veda katechezę Pasaulio jaunimo dienose Panamoje. „Opus Dei Lietuvoje“ nuotrauka

Nė vienas nesame dėl atsitiktinumo. Tai Dievas mus sukūrė šioje žemėje, kad bendradarbiautume su juo žmonijos istorijoje. Jam svarbus kiekvienas. Kiekvienam jis paruošęs projektą.

Tai kelia truputį baimės, nes reikalauja viršyti tai, kas regisi apčiuopiama ir patikima. Žinioje Pasaulio jaunimo dienoms popiežius Pranciškus kalbėjo: „Raginu jus pažvelgti į savo vidų ir „duoti vardą“ savoms baimėms. (…) Paklauskite savęs: kas man kelia nerimą, ko labiausiai bijau? Kodėl man trūksta ryžto priimti svarbius sprendimus, kuriuos privalau priimti?“ Ir ragino: „Baimė niekada neturi tarti paskutinio žodžio, tačiau jos dėka galime atlikti pasitikėjimo Dievu aktą… ir pasitikėti gyvenimu. Tai reiškia tikėti Dievo mums dovanotos būties radikaliu gerumu, tikėti, kad Jis mus veda laimės kupino tikslo link net ir per aplinkybes bei nelaimes, dažnai mums slėpiningas.“

Per šiuos didžius klausimus Dievas nori atverti mums didybės ir grožio kupiną panoramą, kuri kol kas sprūsta iš mūsų akiračio. Turime pasitikėti Juo ir žengti Jį pasitikti, įveikti baimę ir mintis, kad tai neva mums atims daug gražių dalykų gyvenime. Jo gebėjimas nustebinti pranoks visus mūsų lūkesčius.

„Panašiai kaip Marijai, ir mums suteikdamas pašaukimą, Dievas nenori užgesinti mūsų svajonių, bet nori uždegti mūsų troškimus, kad mūsų gyvenimas būtų vaisingas, kad jis paskatintų šypsotis daug veidų ir pradžiugintų daug širdžių“, – savo sveikinimo vaizdo įraše tikino popiežius, primindamas Mergelės Marijos pavyzdį. Jos dosnus „Taip“ Dievui radikaliai perkeitė istorijos kryptį.