Dainininkas M. Jankavičius: „Mano profesijoje visada į nugarą kvėpuoja puikybė“

Vos įėjus į patalpą užgula ausis. Mantas sako, kad į jo studiją užsukę svečiai dažnai skundžiasi ne tik užsikimšusiomis ausimis, bet ir nuo tylos apsvaigstančia galva.

Plumptelėju į kampe stovintį krėslą ir pamažu apžvelgiu patalpą – minkšta medžiaga apmuštos sienos, mikrofonai, minkštasuoliai ir švelniai pro langą krintantis saulės spindulys.

„Gal arbatos?“ – pasigirsta Manto pasiūlymas. „Žinoma!“ – atsakau ir išsirenku arbatą su indiškais prieskoniais. Užkaitus arbatinukui, kreipiuosi į Mantą.

Mes jau esame susitikę anksčiau. Kažkada seniai Kretingos pranciškonų gimnazijoje vyko jaukus vakaras – tamsioje salėje sėdėjo mokiniai, o tu grojai savo dainas ir pasakojai savo gyvenimo istoriją. Iš to vakaro daug ko neprisimenu, tačiau išgirdus tavo vardą vis šmėsteli viena kita mintis, pavyzdžiui, kad tu nenorėjai būti paprastas Mantas – norėjai būti didis žmogus. Ar dabar jautiesi pasiekęs didįjį Mantą?

Taip, gyvenime buvo etapas, kai troškau būti didis, reikšmingas, ne toks kaip visi. Bet šiandien siekiu ne populiarumo, šlovės ar galios. Šiandien sakau – jeigu mano profesijoje atsitinka kažkas didingo, tai nutinka tik tada, kai profesija sutampa su tikėjimu, kuris tarsi integruojasi į visas veiklas ir su jomis susipina. Kai savo kūrybiniam keliui suteiki esminės tikrovės, ne tik fasadinio verslo, kuris yra iliuzinis kaip koks spektaklis ar teatras.

Man nepakanka tik pasikeisti kostiumus, manipuliuoti dainomis ir įvaizdžiu. Žmogus auga tada, kai net profesiškai būna toks, koks iš tikrųjų yra. Kiekviename darbe tai svarbu. Bet yra ir kitas aspektas. Būti savimi labai sunku pasirinkus tokią profesiją kaip mano. Čia visuomet šalia puikybė, noras pasirodyti geresniam, nei iš tikrųjų esi, prigimtinis egocentriškumo, narciziškumo siekis. Šitoje specialybėje tokios savybės turbūt reikalingos, bet svarbu, kad jos neperaugtų į savimeilę ir hedonizmą. Reikalingas suvokimas, ką tu su ta profesija nori padaryti, kam ji tau reikalinga, kodėl ji tau duota.

Pačiame šou daug persirenginėjimo, iliuzijų, manipuliacijų. Kiek ten yra tavęs paties?

Kiekvienam vaidmeniui visada skiri dalį savęs. Negali taip būti, kad visiškai nuo savęs atsiriboji. Net jeigu vaidmuo sukurtas teatro spektakliui, kuriame tiesiog vaidini personažą, vis tiek tas vaidmuo yra susijęs su pačiu tavimi. Tu turi pripažinti tą savo dalį, kuri yra ne tokia graži ir gera.

Taip pat skaitykite:

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

LIMBO – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Iš tikrųjų mėgstu dėmesį, man patinka išsidirbinėti ant scenos, man patinka provokuoti. Šitie dalykai daro šou. Aš einu į santykį su žiūrovu, nes suvokiu, kad šou esmė ir tikslas yra tai, kad žiūrovas iš mano pasirodymo išeitų bent kiek laimingesnis. Tai esminė priežastis, dėl ko tai darau. Tai vis tiek esu aš, nors, jeigu taip elgčiausi gatvėje, tai būtų nemoralu arba arogantiška.

Būti savimi labai sudėtinga. Aš jaučiu, kad visi esame paveikti šalies, kurioje gyvename, tėvų ar aplinkos, kurioje augome. Iš tikrųjų tą savastį užčiuopti sunku. Turbūt labai retos akimirkos, kai jaučiuosi savimi, ir reikia tą pripažinti.

Ar Bažnyčia padeda pajausti tokias buvimo savimi akimirkas?

Taip, tai esminė vieta, kurioje bent akimirką galiu užčiuopti buvimą savimi. Turiu omenyje Bažnyčią ne kaip pastatą, bet tikėjimą. Ji yra esmė ir pagrindinis šaltinis sugrįžti ir prisiminti, kur esu, kai išsitaršau, išsitaškau, išvargstu, susipykstu su visu pasauliu. Ten visada galiu grįžti. Tai mane ir laiko.

Kokia yra šou kaina? Kiek tau tai kainuoja?

Kartais man atrodo, kad kainuoja per daug. Kartais bandau atsakyti į klausimą, ar daryčiau ką nors kitaip. Ir buvo tokių akimirkų, kai atsakiau: jeigu man būtų duotas dar vienas gyvenimas, niekada nesirinkčiau šitos profesijos. Nes ji yra labai pavojinga. Mano profesijoje visada į nugarą kvėpuoja puikybė, susireikšminimas, galvojimas, kad esi geresnis už kitus, ir iliuzinis pasaulis, kai daug metų tau sako, kad esi labai fainas, kietas, talentingas ir visoks koks. Prie to imi priprasti ir galvoti, kad iš tikrųjų taip ir yra, – tuomet viskas pradeda pūstis.

Aš suprantu, kad šioje profesijoje reikia tokio žaidimo. Ir jo žmonės nori. Esu profesionalas, visą savo gyvenimą siejau su scena, nieko kito nemoku. O dabar man reikia tiesiog pritaikyti savo kūrybą ir žengti į viešąją erdvę nenuskriaudžiant savo sielos, stengiantis, kad visa tai eitų kartu su tikėjimu. Ir tai nėra lengva.

Aišku, nemalonu matyti savo klaidas, bet kartu tai kažkaip išlaisvina. Pradedi paprasčiau žiūrėti į gyvenimą, į save ir visų pirma į savo vietą žemėje. Ką aš veikiu? Kas man yra svarbiausia?

Sakai, kad visą gyvenimą siejai su scena. Kaip tai atsispindi tavo šeimoje?

Labai paprastai – aš grįžtu namo ir nešu šiukšles ar gaminu vakarienę, kartais dar reikia užsukti į „Lidlą“.

Šeimoje verda gyvenimas. Ten yra tai, kas brangu. Kartais aš tingiu, nenoriu, juk man labai patinka, kai man ploja, šlovina, – taip daug lengviau gyventi. Bet šeimoje aš turiu daug daugiau. Tie kasdieniai darbai, kėlimasis anksti ryte ir ne visai man patinkančių dalykų darymas ugdo mano kantrybę, nuolankumą, pakantumą kitiems.

Aš esu visiškas intravertas. Gyvenimas taip susiklostė, kad esu scenoje ir turiu atidirbti. Po to man labai sunku atsigauti. Bet aš susikaupiu ir atrandu jėgų.

Mano buvęs dėstytojas pasakojo, kad dėstytojavimas yra tinkama specialybė intravertams, nes stovėdami ant pakylos jie gali autoritetingai reikšti savo mintis, o auditorija nėra linkusi atsakyti ar prieštarauti. O kaip atlikėjo specialybė veikia intravertus?

Kaip tik dabar klausau kursą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Tai bus mano pirmoji pedagoginė patirtis. Pažiūrėsime, ar tas intravertiškumas man pagelbės.

Ši mano savybė labai jaučiasi po renginių, po koncertų ar spektaklių, kai daug bendraujama, kai būna daug žmonių. Labai vargstu nuo to, ir tai man daug kainuoja. Po to reikia dviejų–trijų dienų atsigauti, kad vėl galėčiau susitaikyti su savimi ir Dievu. Ten, kur būna daug žmonių, kur nesaugu, kur daug nepažįstamųjų, – ten nesijaučiu gerai.

O kur jautiesi gerai?

Namie, sodyboje, bažnyčioje, kai būnu vienas, kai adoruoju.

Kada patiri artimiausią santykį su Dievu?

Tada, kai jau nebegaliu eiti, kai nebegaliu šliaužti ir kai esu visiškame purve. Mano patirtis yra labai keista ir atvirkštinė. Atrodo, kad Dievas arčiausiai turėtų būti tada, kai linksma, bet anaiptol. Iš tikrųjų, kai esu dugne, labiausiai Jį jaučiu. Kai nukrentu, Jis pasako: „Mantai, grįžk, jau vėl nuėjai į savo gyvenimo spektaklį, vėl pasiklydai.“

Aišku, nemalonu matyti savo klaidas, bet kartu tai kažkaip išlaisvina. Pradedi paprasčiau žiūrėti į gyvenimą, į save ir visų pirma į savo vietą žemėje. Ką aš veikiu? Kas man yra svarbiausia? O kas ne taip svarbu ir gali praslysti pro akis? Anksčiau tam tikrus dalykus sureikšmindavau. Pavyzdžiui, fotosesiją. O dabar ką tik dalyvavau didžiulio mados žurnalo fotosesijoje: rūbai brangiausi, garsiausi vardai… Ir ką? Tame žurnale viskas gražu, estetiška, bet mes, žmonės, tik perverčiame žurnalą, ir ateina rytojaus kitas numeris. Tai laikina. O kas lieka? Lieka santykiai. Aišku, man sunku juos kurti. Turiu mažai draugų, bet gerų.

Kiek investuoji į tai, kas turi ilgalaikę vertę?

Suprantu, kad santykiui reikia pastangos. Santykis negali laikytis be jos. Ir ta pastanga, tarkim, yra skambutis, kurio kartais nesinori, nes esi pavargęs, bet susitinki su bičiuliu ir smagiai pabūni.

Man patinka paprasti dalykai, kurie nereikalauja didelio pasiruošimo santykiams. Kai neturiu jokių lūkesčių. Kai susitinkame ir nesiruošiame į prabangų restoraną, į kurį einant reikia pasipuošti. Man nuoširdžiausi pokalbiai yra kasdienybėje, kurioje visi esame tokie patys. Kai visi susitinkame prie jūros ir visi ten esame su tomis pačiomis plafkėmis ir maikėmis. Tada nėra šalia mašinos, kitokio rūbo, profesijos. Tu tiesiog bendrauji, galbūt ir apie orą, apie neseniai matytą filmą, apie tai, kas tau svarbu šiuo metu, ką patiri.

Aš ieškau tos esmės paprastume.

Kaip tavo kūryboje pasireiškia tikėjimas?

Stengiuosi į koncertą ateiti galvodamas apie žmones, kurie į jį susirinko, kurie skyrė laiko man, kurie skyrė savo pinigus. Savo buvimą scenoje vertinu per atėjusiųjų į mano renginį buvimą. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai nėra savaime suprantama. Tai tikrai nekyla iš manęs, tai – Dievo dovana. Labai mėgstu Evangelijos vietą, kur aprašoma, kaip Jėzus įžengia į Jeruzalę jodamas ant asiliuko ir visi jam ploja, tiesia palmių šakeles. Ir kai publika ploja man, prisimenu anekdotą apie šią Evangelijos vietą – kad visiems plojant asiliukas galvoja, kad tai jam. Dažnai pagalvoju apie save – tą asiliuką – ir mintyse sakau: „Jėzau, žiūrėk, kaip tau ploja.“

Taip sakyti mane pamokė vienas labai geras kunigas – kai pradedu pūstis, ir tai padeda nusimesti karūną. Mokausi žiūrėti kiek kitaip – būti šioje kelionėje su tuo, ką turiu, kas man duota, ir nešti džiaugsmą ar liūdesį – čia jau Dievo reikalas. Aš tiesiog darau tai, ką galiu. Netobulai. Padarau daug nesąmonių ir nuolat kliūnu, bet kartais pavyksta, ir tada norisi dėkoti Dievui už tai.

Kur jautiesi atliekantis tam tikrą tarnystę?

Turiu keturis vaikus, taigi yra kur tarnauti. Be to, man įdomios pažeidžiamos žmonių grupės. Esu kelis kartus buvęs kalėjime. Prieš kelerius metus, kai dar veikė Lukiškių kalėjimas, pranciškonų kunigas Arūnas Peškaitis paprašė pakoncertuoti kaliniams. Nežinau, kodėl sutikau, prieš pasirodymą netgi gailėjausi, galvojau: kaip baisu, ką aš ten darysiu, kaip viskas bus? Nervinausi ir jaučiausi papuolęs į nesaugią aplinką. Bet kai ten nuvažiavau, užteko poros valandų suprasti, kad viskas ne taip paprasta: mes nurašome vieną žmogų, kitą… Kažkas nusikeikė feisbuke – nurašėme, kažkas pasisakė už tą ar aną – nurašėme. Bet niekada nežinome to žmogaus elgesio priežasčių.

Patirtis kalėjime man parodė, kad negaliu smerkti jokio žmogaus, kad ir koks jis būtų. O taip norisi su kuo nors papletkinti, koks tas ar anas žulikas, kokios jo pažiūros. Kalėjimas man parodė kitą pusę. Vėliau buvau asmeniškai susitikęs su keliais kaliniais, esu liudijęs – tai labai stiprios patirtys, tai irgi žmonės, kurie turėjo siaubingą vaikystę, siaubingų patirčių. Pasiklausai tokio žmogaus gyvenimo istorijos ir nesupranti, kaip jis išvis vaikšto.

Kalėjime iš tikrųjų yra nuostabių žmonių. Ši patirtis mane keičia. Kartais atrodo: nesaugu, nenoriu, jaučiu stiprią atmetimo reakciją, bet nuėjęs pasikeičiu iš esmės.

Ar yra buvę kitų atvejų, kai tiesioginė patirtis su tam tikrais žmonėmis pakeitė tau suformuotą stereotipinį požiūrį?

Prisimenu, kaip jaučiau didžiulį kompleksą pamatyti neįgalų žmogų, – manau, daugelis supras šią situaciją. Pamatęs žmogų vežimėlyje nežinodavau, kaip jaustis, kaip atrodyti, ką daryti, ką pasakyti, kad neįžeisčiau. Tuoj pat pradedi būti kažkoks per daug mandagus, nenatūralus, įsitempęs. Bet Dievas mane ne veltui atveda į tokią situaciją.

Dabar vasaromis aš gyvenu prie jūros. Turiu tokį namelį ant ratų, ir šalia yra neįgaliųjų poilsio bazė. Kiekvieną dieną su jais matausi, kai kurie jau yra tapę mano bičiuliais. Mes bendraujame be jokio išankstinio nusistatymo – aš esu toks, tu kitoks. Bet mes esame lygiaverčiai.

Norisi tiesiog išgirsti žmogų, pasidalinti ir padovanoti jam dainas, atlikimą, koncertą – taip, kaip sugebu šiandien, kaip galiu geriausiai. Norisi, kad įvykęs santykis atneštų abipusį jausmą, jog sukūrėme šventę kartu. 

Ar vis dar jauti scenos baimę?

Kiekvieną kartą žengdamas į sceną patiriu tuos pačius jausmus – baimę, neužtikrintumą, nežinojimą. Kažkaip norisi sukontroliuoti viską, norisi pasiruošti netikėtumams. Scenos baimė būna tada, kai galvoji apie save: kaip dabar atrodau? Ką aš jiems pasakysiu? O jeigu nugriūsiu? O jeigu mano kelnės suplyš? O jeigu mikrofonas nukris? Tas vidinis balsas kalba tik apie tave – bus šakės, jei nusišnekėsiu, jei pasirodysiu kvailai, visi juoksis iš manęs. Iš manęs, manęs… Tik aš, aš…

Geriau, kai žvilgsnį nuo savęs nukreipi į tai, kas atsitiks neplanuojant. Nežinau, kas manęs laukia už tų užuolaidų, aš esu atviras viskam. Jeigu kas nors sukosėja, tai aš būtinai paklausiu: ar reikia vaistų nuo kosulio? Bet jeigu galvosiu apie save ir būsiu pasiruošęs jam sukosėjus pasakyti „į sveikatą“, tai tikrai susimausiu, bus įtampa ir tik dar baisiau.

Visa tai, kas vyksta čia ir dabar, kas duota, yra susitikimo džiaugsmas. Tai nėra tik mano šou, mano pasirodymas teatre, kine, miuzikluose, studijose, dėstytojaujant. Viskas yra apie tai, kas ne man vyksta, bet kas vyksta tarp mūsų. Tai ir sukuria stebuklus. Pavyzdžiui, šiandien su nekantrumu laukiu mūsų susitikimo Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje „Dviese ant stogo“. Jame kuriu vaidmenį ir per šį spalį, lapkritį ir gruodį ruošiuosi aplankyti beveik 20 miestų. Jau mėginu prisijaukinti mintį: koks tas susitikimas bus? Ką jis atneš man ir publikai? Kas tarp mūsų įvyks? Ar atsitiks tas stebuklas? Šią mintį nėra lengva išsaugoti. Ji kaip dūžtantis indas – vieną dieną laikai, kitą dieną nėra. Net jeigu atrodo, kad esu labai pasitikintis ir drąsus, nebūtinai viduje taip jaučiuosi.

Ką tau reiškia žmogus, kuris ateina į tavo koncertą?

Prieš koncertus stengiuosi vizualizuoti ir iš anksto pasiruošti nuostabiam susitikimui. Stengiuosi ateiti neturėdamas jokio lūkesčio, noro patikti. Norisi tiesiog išgirsti žmogų, pasidalinti ir padovanoti jam dainas, atlikimą, koncertą – taip, kaip sugebu šiandien, kaip galiu geriausiai. Norisi, kad įvykęs santykis atneštų abipusį jausmą, jog sukūrėme šventę kartu. Ne aš atėjau ir už pinigus atidirbau, ir ne jis man, kad plojo, – mes kartu sukūrėme šią nuotaiką ir vidinę būseną, kuri nematuojama šou arba pinigais. Grįžę namo mes jaučiamės arba smagiai, arba pasinaudoję vieni kitais.

Ar tau daug reiškia suteikti gerą nuotaiką kitam žmogui?

Bet koks pasirodymas – ar tai būtų spektaklis, ar koncertas – kaip žanras yra pakylėtas virš kasdienybės. Todėl mes susitikę prie scenos elgiamės truputėlį pakylėtai: nesame buitinio būvio, ne taip, kai sakome „paduok arbatos“ arba „išnešk šiukšles“. Žmonės prieš renginį pasipuošia, pasiruošia, pavakarieniauja, eidami iš mano koncerto namo nešasi įspūdžius, pasikalba, pasimerkia gėlių, pasimyli, ir tai yra nuostabu.

Man atrodo, kad koncertas būna pavykęs tada, kai įvyksta daug neplanuotų dalykų, kai jie nebūna surežisuoti, kai jie nėra kuriami, kai kažkas atsitinka čia ir dabar. Kaip sakau – kai kažkas nusikosėja, o tu nulipęs nuo scenos jam paduodi „Mentos“ saldainiuką. Tai yra gyva, tai yra tikra, mes pakylėjame šią situaciją virš kasdienybės ir kartu jaučiamės ypatingiau praleidę laiką negu šiaip prie televizoriaus.

Ar keliaudamas su renginiais po miestus tu apsilankai pačiame mieste?

Paprastai nedaug tam lieka laiko, nebent ryte būna garso patikrinimas, tada turi laukti vakaro, kai bus renginys. Koncerto dieną stengiuosi neturėti reikalų, nes vakaras reikalauja daug energijos. Aš mėgstu vienas pasivaikščioti po miestą, bet nemėgstu triukšmingų vietų ar parduotuvių. Jeigu mieste yra ežeras, upė, parkas, tai tenai mane rasite dažniau negu centrinėje miesto aikštėje.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Austėja Zovytė

7 min

Atlikėjas T. Gaudėšius-FC Baseball: dabar man trisdešimt treji, ir jaučiuosi lyg ką tik gimęs

Austėja Zovytė

9 min

D. Naujokaitis-Naujo: „Muzika yra draugystė, ir aš groju daugiausia su draugais“

Laura Kešytė

4 min

Žemaitiško skambesio kūrėja Austieja: visi turime prigimtinį ryšį su folk muzika. Tai mūsų DNR

Andrius Jakučiūnas

14 min

„Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi.“ Pokalbis su dainų autore ir atlikėja A. Orlova