Didysis šeštadienis ir Velyknaktis – budėjimas laukiant Kristaus Prisikėlimo

Velykų tridienį vainikuoja Didysis šeštadienis su kapo tyla dieną ir Velyknakčio vigilija vakare. Teologijos mokslų daktaras brolis dominikonas SAULIUS RUMŠAS OP pasakoja apie šios dienos prasmę ir liturgijos formavimąsi.

Didysis šeštadienis yra tylos, susikaupimo ir laukimo metas. Šią dieną, kaip sako Rytų Bažnyčios krikščionys, pagerbiamas Kristaus poilsis kape. Ar kape Kristus tik ilsisi? Ką daro Kristus? Pagal seną IV a. homiliją, Jis nužengia į pragarus ieškoti Adomo ir Ievos, juos žadina iš mirties ir veda į savo Dangaus karalystę. Tikintieji kviečiami apmąstyti išganingąjį Kristaus veikimą. Tačiau, be Valandų liturgijos, niekada nebuvo specialios liturgijos, skirtos Didžiojo šeštadienio tylai.

Didysis šeštadienis – pasiruošimo Velyknakčiui metas

Kas yra Velyknaktis, ką jis reiškia ir kaip šiandien švenčiamas? Velyknaktis turi labai senas tradicijas. Dar 215 m. Ipolitas Romietis rašo, kad šio šeštadienio vakarą vyskupas surinkdavo visus krikštijamuosius. Jie atlikdavo viešą Tikėjimo išpažinimą, o vigilijos metu būdavo iškilmingai krikštijami. Velyknaktis – Kristaus Prisikėlimo laukimas – yra glaudžiai susijęs su Krikštu. Velyknakčio vigilija (budėjimas) trukdavo iki paryčių.

Kai nuo VII a. nyko suaugusiųjų Krikštas, pamažu Velyknakčio liturgija buvo perkeliama į šeštadienio popietę, kurios metu, dar saulei šviečiant, būdavo giedama „O šventa naktie“. Ilgainiui Velyknakčio budėjimas pamažu išnyko.

Kai popiežius Pijus V 1565 m. uždraudė aukoti Mišias šeštadienio popietę, visa Velykų vigilija persikėlė į šeštadienio rytą. Pagaliau popiežius Urbonas VIII 1642 m. nusprendė, kad tridienis prieš Velykas nėra privalomas. Jis tapo tik dvasininkijos liturgija nedalyvaujant tikintiesiems.

XX a. liturginis judėjimas siekė vėl grąžinti Velykų slėpinio šventimui centrinę vietą. Popiežius Pijus XII 1951 m. leido Velyknaktį švęsti vėlai vakare iš šeštadienio į sekmadienį. O po ketverių metų, 1955-aisiais, Velyknaktis tapo privalomas visoje Bažnyčioje. Šitaip jis atgavo pirminę ir tikrąją prasmę – Kristaus Prisikėlimo laukimo ir Prisikėlimo šventimo.

Kada prisikelia Kristus?

Kada reikia švęsti Kristaus Prisikėlimą? Svarbus klausimas. Biblinis ir teologinis atsakymas – labai paprastas, liturginis ir pastoracinis – be galo sudėtingas.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Šventasis Raštas sako: „Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno“ (Lk 24, 1–3). Ką mes pastebime? Jėzus ne prisikelia labai anksti ryte, bet labai anksti ryte Jėzus jau yra prisikėlęs. Kada tai įvyko? Teologija pabrėžia, Bažnyčios tėvai apie tai dažnai kalba, kad pats Prisikėlimo įvykis, kaip ir kada Kristus keliasi, mums lieka tarsi skraiste uždengtas, bet jo rezultatas – prisikėlusio Kristaus tikrovė – mums yra aiškiai apreikštas. Tai liudija ir tuščias kapas, ir mokinių susitikimai su prisikėlusiu Jėzumi.

Liturginėje ir pastoracinėje plotmėje įvykiai klostėsi kiek kitaip. Kai Velyknaktis prarado tikrąją reikšmę, Kristaus Prisikėlimas buvo švenčiamas Velykų sekmadienio rytą. Kai atsirado Pijaus XII liturginė reforma, grąžinusi tikrąją Velykų tridienio ir Velyknakčio vietą bei prasmę, pastoracijoje buvo labai sunku iš karto viską keisti – atsisakyti Prisikėlimo Mišių ir procesijos einant tris kartus aplink bažnyčią, kur buvo galima tai daryti. Suprantama, reikėjo laiko. Tačiau nebuvo nieko dviprasmiškiau, švelniai tariant, kai po Velyknakčio vigilijos Švenčiausiasis Sakramentas vėl būdavo padedamas į kapą, vėl buvo budima prie Jo net sekmadienio rytą prieš vadinamąsias Prisikėlimo Mišias.

Kas vyksta Velyknakčio vigilijos metu?

Po Pijaus XII reformos, kurią užbaigė Paulius VI 1970 m. Romos mišiolo redakcija, Velyknaktis vėl atgavo pirminę vietą ir struktūrą. Velyknakčio budėjimas sudarytas iš keturių dalių: žiburių, žodžio, Krikšto ir aukos liturgijos.

Žiburių liturgija

Žiburių liturgija, tai yra ugnies ir Velykų žvakės šventinimu, prasideda Velyknakčio vigilija – budėjimas. Kai dar nebuvo elektros, žiburių uždegimas vakare turėjo ypatingą reikšmę. Tai buvo džiaugsmo ir saugumo momentas. Krikščionys jį įprasmino: ši šviesa – tai Kristus, Pasaulio Šviesa. Šis ritas švenčiamas nuo pat pirmųjų amžių, prie jo IV a. prisideda ir giesmė „Džiaugsmingoji šviesa“.

Kristaus, Pasaulio Šviesos, minėjimas geriausiai tinka Velyknakčio vigilijos pradžiai. Skrosdama tamsą velykinė žvakė primena ir Dievo tautos išėjimą iš Egipto vergovės, kai priekyje keliavo ugnies stulpas, bet dar labiau ji kalba apie Kristaus pergalę, o kunigas gieda: „Kristus mums šviečia!“, ir tikintieji atsiliepia: „Dėkojame Dievui!“ Dar šv. Jeronimo ir šv. Augustino laikais jau sutinkama žiburių liturgija, kurią lydėjo velykinio Kristaus Prisikėlimo džiaugsmo skelbimas.

Šitaip gimė „Exsultet“ – velykinio šlovinimo giesmė, giedama ir šiandien po ugnies ir velykinės žvakės (paschalo) pašventinimo. Kai klausysite, o gal ir giedosite „Exsultet“, atkreipkite dėmesį į giesmės turinį. „Exsultet“ sutraukia visas senąsias mistagogines Bažnyčios tėvų homilijas, tai yra įvedimą į slėpinius, ir puikiausiai perteikia, kas vyksta šią šventą naktį.

Žodžio liturgija

Žodžio liturgija yra ilga – gali būti skaitomi septyni skaitiniai iš Senojo ir Naujojo Testamento. Permąstoma visa Išganymo istorija. Joje svarbūs keturi momentai: Pasaulio sukūrimas, Abraomo auka, išėjimas iš Egipto ir Mesijo atėjimas. Kadangi per Velyknaktį teikiamas Krikšto sakramentas, kai kurie Šventojo Rašto skaitiniai kalba ir apie Krikštą. Evangelija angelo lūpomis skelbia: „Jis prisikėlė!“

Krikšto liturgija

Anot apaštalo Pauliaus, Krikštas – tai panardinimas į Kristaus mirtį ir Prisikėlimą naujam gyvenimui (Rom 6, 3–5). Ankstyvoji Bažnyčia didelį dėmesį kreipė į Krikšto ir Kristaus velykinio slėpinio sąsajas. IV–VI a. – tai katechumenų mokymo aukso amžius. Tuo metu formavosi ir Velyknakčio Krikšto apeigos. Regimas grįžimas ad fontes (prie šaltinių): vandens šventinimas, iškilmingas Tikėjimo išpažinimas, Krikšto sakramento teikimas, balto rūbo įteikimas pakrikštytiesiems. Šiuos liturgijos elementus ir šiandien švenčiame Velyknakčio apeigose.

Aukos liturgija

Aukos liturgija, ketvirtoji Velyknakčio apeigų dalis, vyksta kaip įprasta. Dėkojimo giesmė kalba apie kosminį Velykų slėpinio spindesį. Ji primena, kad šiąnakt švenčiama tikra šventė pasauliui, atverianti „naują dangų ir naują žemę“ (Apr 21, 1).

Velyknakčio vigilija užbaigiama džiaugsmingu „Aleliuja!“.