Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Dienų konsteliacijos

Knygos viršelis.Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015. V.: Apostrofa, 2020. 191 p.

Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve.

Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos. Ką noriu pasakyti, gal labiau paaiškės, pasitelkus konkretų dienoraščių tekstų pavyzdį: „Kiek daug visokio peno teikia metų laikų, dienos meto, orų kaita! Jeigu staiga visur stotų ta pati dienos valanda, tas pats oras, tas pats metų laikas, gal kaip nors priartėtų vienos prie kitų Nykos-Niliūno ir Mackaus eilutės? Pirmojo: „Švelni daina pavasario lietaus, / Atplaukusio staiga su kovo vėjais, / Ir mėnesio spalvos vandens šniokštimas / Gleivėtais pirštais gniaužė kraują…“ Antrojo: „Šią vasarą nelijo: / sausi miškai, / supleišėję dirvonai / nemato debesio. / Miškų šešėly / rudeniškai šlama / ištroškusi žolė.“ T. y. gal jos turėtų priartėti vienos prie kitų dar prieš būdamos parašytos“ (p. 22).

Šiaip ar taip, jos esmingai „priartėja“ šiame fragmento įraše. Vienalaikiškumo principas (autoriui maga jį išplėsti iki pasaulio ar visatos dydžių) vienaip ar kitaip veikia ne viename dienoraščių tekstų. „Štai trinarė konsteliacija: pirmajame kambaryje merdi močiutė; antrajame kosi neišsikosėdama Giedrė; trečiajame aš stovėdamas (sėdėti neleidžia stuburas) skaitau Gary „Aušros pažadą“ (p. 23). Šį „aš“ pasakojimą stebi ir komentuoja kitas „aš“, močiutės vaizdą palyginantis su Ensoro paveikslu „Mirštanti dailininko motina“. Tokie gyvenimo perjungimai į kultūros vaizdinius padeda autoriui pasiekti „antjausmiškumo“ ir be tiesioginių emocijų kalbėti apie nelengvas būsenas ir situacijas. Tokias (dažniausiai trinares) „konsteliacijas“ pagal būdingą vaizdinių motyvų repertuarą, erdvinius tarpusavio elementų santykius ir pan. galima palyginti su natiurmorto žanru, kai šalia atsiduria įvairūs daiktai, vienijami paveikslo erdvės; arba – su instaliacijomis; šis terminas autoriui gal labiau tiktų prie jo postmodernaus veido. O jis pats fragmentus įvardija kaip konsteliacijas.

Štai vienoje iš jų susitinka autoriaus skaitomi du airių poetai (Heaney ir Yeatsas) ir balkono gėlės; arba jiedu ir autoriaus atliekami jogos pratimai; arba jiedu ir Austėjos tekstas apie Saukienę su Sauka (p. 30). Kitur šalia atsiduria Jannet muzika ir „gerumo pilnieji“ Kajokas su Čigriejum (p. 21). Daugelio dienoraščių įrašų kompoziciją sudaro gamtos (dažniausiai augalų, gėlių) motyvai, kultūros (paprastai knygų, muzikos, dailės) įspūdžiai ir savirefleksija. Minėtas vaizdų trinariškumas suteikia tekstui ritmą, pasak autoriaus, vieną svarbiausių jo formos elementų.

Autorius bando jungti Rytų ir Vakarų pasaulio suvokimo perspektyvas, derindamas jas su savo patirtimi. Akivaizdu, kad jam parankesnis variantas – rytietiškoji žmogaus ir pasaulio samprata, kur tarsi mažiau baimės, daugiau ramybės, bet ten subjektas turi sumokėti savo kainą – būti dekonstruojamas, ištirpdomas visatos procesuose, prarasti individualumą ir atsakomybę.

Akivaizdu, autorius puikus natūros vertėjas į kultūros kalbą: „Pastovėjau savo „hieroglife“ – labai šakotos pušies [su nudžiūvusiom išsiklaipiusiom apatinėm šakom] šešėlyje“ (p. 105). Ne vienu atveju pasakotojui stebint surfinijas balkone ar aplinką bevaikštinėjant, jo galvoje iššoka kokio Rytų ar Vakarų poeto eilutė (dienoraščių pabaigoje autorius surašęs 50 pasaulio prozininkų, kurių bent viena knyga jį yra žavėjusi). Apie „Gildančias širdį poezijos eilutes“, t. y., pasak autoriaus, tokias, kurios sukuria šviesiąsias, tamsiąsias ir antjausmines bespalves ekstazes, gildančiai rašoma „Šiaurės Atėnuose“ (2020.V.22) paskelbtoje esė. Estezėms gamintis ypač svarbūs yra šviesos atspalviai: pilka, rausva, blyškaus violeto – svarbiausia, kad jos sudarytų kontrastą ryškiosioms, grynosioms. Estetinis pasaulio matmuo („specifinis gyvenimo ornamentas“) autoriui labai svarbus; įdomu, kad tuose kasdienybės vertimuose likusi autoironiška šypsenėlė: „Žiūriu, kaip džiūsta nuo rasos rudas medinis balkono parapeto viršus – „kinų siena“. Jį apsupusios gėlės jau menkai žieduotos. Labiau sėkluotos. Jų kieti rudi stagarai su sėklų „antgaliais“ ant atšakų – gotikiniai. Dėl šito balkonas tapo dekonstruotu erškėčių vainiku“ (p. 34).

Autorius bando jungti Rytų ir Vakarų pasaulio suvokimo perspektyvas, derindamas jas su savo patirtimi. Akivaizdu, kad jam parankesnis variantas – rytietiškoji žmogaus ir pasaulio samprata, kur tarsi mažiau baimės, daugiau ramybės, bet ten subjektas turi sumokėti savo kainą – būti dekonstruojamas, ištirpdomas visatos procesuose, prarasti individualumą ir atsakomybę: „Esu taip parašytas“, – įtikinėja save subjektas. Rašau „subjektas“, nes – dar vienas knygos paradoksas – kad ir kiek autorius save įtikinėtų esąs taip parašytas, jis vis tiek yra Vakarų kultūros produktas – ryški individualybė su puokšte asmenybiškų ydų: egocentrika, narcisizmu, puikybe, nepakankama tolerancija ir t. t.

Dėl šių savybių autorius nuolat stoja su savimi į kovą, neprarasdamas tikėjimo, kad galima keistis, tobulėti. Bet šis iš pirmo žvilgsnio naivus saviauklos siekis, man rodos, reiškia norą paruošti save mirčiai ar bent su ja apsiprasti. Metafizinės problemos, religijų keliami klausimai autorių domina ne kaip teorinės abstrakcijos, o kaip žmogiškoji kančios patirtis. Autorius tai reflektuoja, kartais ir iš autoironijos atstumo – stebi ir „demaskuoja“ save. „Tuo tarpu kol kas, tardamas „Teesie Tavo šventa valia…“, gūžiuosi, vengdamas kai kurių tikėtinų šios valios aspektų. Štai tau ir „Teesie“…“ (p. 32). Kad jau prakalbau apie raiškos ypatumus, dienoraščių stilistika yra ne tokia „lengvabūdiška“ (autoriaus terminas), ne tokia manieringa ir žaidybiška kaip eseistikos. Toks pokytis gali būti susijęs su tuo, kad dienoraščių fragmentai rašyti tarsi pačiam sau, neketinant jų publikuoti. Autorius pratarmėse išdėsto šios knygos atsiradimo istoriją, kai degindamas dienoraščių lapus kai kuriuos vis dėlto nutarė perkelti į knygą. Būtų smalsu, ko ir kiek autorius atsisakė – kai kurie metai knygoje labai trumpi, įrašų tarpai ilgi.

Pabandžiau apibūdinti dienoraščių fragmentus formos požiūriu, o vis dėlto kas sudaro jų turinį, jų „žaizdą“? Daugumos knygos fragmentų centre – kančios, mirties, anapusybės, transcendencijos temos. Autorius sukęs apsukęs grįžta prie jų, ieško joms netiesioginės kalbos, pavidalo, ryšio. Jis tarsi balansuoja ant ašmenų: nerimsta, irzta, bijo, išgyvena šiurpą (patiria „apverstas ekstazes“), kita vertus – jam smalsu, maga patirti nežinomybę dar šiapus, logikos priemonėmis. Vienas iš galimų anapusybės patirties formų – sapnas (jų knygoje atpasakota ne vienas: sapnas Giedrės mamos mirties naktį, p. 24; sapnas apie Gedą, p. 29 ir kt.). Sapne paprastai reiškiasi aktualus pasąmoninis turinys, galimi problemos sprendimai, bet jis gali turėti ne tik psichologinį, bet ir ontologinį turinį. „Budizmo tarsi dovanotąją ramybę vėl užpylė blogos nuojautos ir košmariški sapnai. Keista, už kokios plonos sienos nuo lelijų grožio pajautos gyvena šalto prakaito išmušta anapusybės baimė“ (p. 33).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Knygoje ir iš sapnų, ir iš kitų paminėjimų išsiskiria dėmesys bendraamžiui bičiuliui Sigitui Gedai. Apie jų draugystę ir memuarinis knygos tekstas „Su Sigitu Geda“. Man rodos, nesu kitur skaičiusi taip atsargiai užsimenant ne tik apie kūrybos pirmapradę galingą barbarišką jėgą, ne tik apie jame glūdėjusią nevaldomą agresiją, bet ir apie jo nelaimės dydį, kančią, kylančią dėl tų pačių vulkaninių asmenybės gelmių. Dienoraščiuose svarbus ir Vytautas Skripka, su kuriuo siejo panašūs pasaulėžiūriniai ieškojimai, bei jo „antjausminė“ vėlyvoji poezija, kurios leidimo iniciatoriumi Andriuškevičius ir buvo. Gyvenimo tragiką Skripka taip pat priėmė stojiškai, ironiškai. Pacituosiu jo trieilį iš paskutinės knygos „Paskutinieji eilėraščiai“: „Klasė! Pasakytų Andriuškevičius / Visą laiką turėt po ranka / Mirštantį žmogų“ (p. 40). Netoli iki Becketto, dienoraščių fragmentuose įvardinto kaip vieno mėgstamiausių autorių. Apie Becketto „Baigmę“: „Juoda juoda. Ir drauge – labai gerai. Juodžiausias ir geriausias mano autorius“ (p. 99).

Keletas žodžių apie paskutinį knygos tekstą „Flirtas su idėjomis“, parašytą remiantis autoriaus kalba, pasakyta pristatant ankstesnę knygą „Sufalsifikuoti dienoraščiai“ (2017). Prisipažinsiu, jis man gerokai trukdė, nes daugeliu atvejų tarsi užbėgdavo už akių: jame aiškiai, paprastai, racionaliai, o kartu ir su „stilistiniu flirtu“ suformuluota tai, ką bandžiau pasakyti šioje recenzijoje: ir apie pagrindines jam rūpimas idėjas, ir apie estetiką, ir apie „teberašomo „aš“ individualią patirtį. Įžvalgus ir knygą užbaigiantis Giedros Radvilavičiūtės „lydraštėlis“. Tai, beje, jau penkioliktoji Alfonso Andriuškevičiaus knyga; kaip ir ankstesnės, ji išmoningai ir racionaliai sudaryta bei estetiškai aprengta, šį kartą „antjausminiu“ pilku (vienos iš mėgstamų autoriaus spalvų) viršeliu. O kol autorius „žiūri į debesis“ ir rašo naujas esė („Š. A.“, 2020.XI.6), smagaus mums dienoraščių fragmentų skaitymo!