Gavėnios mūšis

I gavėnios sekmadienio Dievo žodis.

Gavėnia mums primena, kad vyksta dvasinė kova, kurios centre stovime mes, kiekvieno iš mūsų siela. Bažnyčios Tėvai ir šventieji moko, kad kiekvienas iš mūsų, kurie pasiryžtame sekti paskui Kristų, esame puolami trijų priešų: kūno, pasaulio ir velnio.

Kūnas – tai mūsų į nuodėmę linkusi prigimtis, nes po nuopuolio suiro teisinga tvarka, ir mums lengviau rinktis bloga nei gera. Apaštalas Paulius taip įvardino šią būseną: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 18–19).

Pasaulis – tai dvasinė realybė, kuri priešinga Dievui, dažnai įgaunanti vienas ar kitas regimas formas: klaidingos filosofijos, nuodėmės legalizavimas, religijos marginalizavimas ir persekiojimas, mylimasis Jėzaus mokinys mus perspėja: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1Jn 2, 15–16).

Ir galiausiai pats tikriausias Dievo ir Jo mylimų žmonių priešas – velnias, piktoji dvasia, brolių kaltintojas, senoji gyvatė, turintis daug vardų ir daug veidų, tačiau trokštantis tik vieno – įtraukti mus į nesibaigiantį maištą ir pražūtį: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

Todėl nuo pat gavėnios atsiradimo Bažnyčia kviečia mus drąsiai stoti į šią dvasinę kovą, apsiginklavus neįveikiamais ginklais: pasninku, malda ir gerais darbais.

Taip pat skaitykite:

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Kartu, žvelgiant į gavėnios atgailos praktikas, reikėtų vengti dviejų kraštutinumų: nieko nedaryti ir daryti per daug.

Neteisinga yra nuostata, kad svarbu tik dvasiniai dalykai: išgyventi meilę Kristui per šią gavėnią, susitelkti į Dievo malonę, o ne į asketines praktikas, kurios tik sudaro iliuziją, kad pats galiu save išganyti. Taip, svarbiausia yra suvokimas, jog Dievas taip mane pamilo, kad tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, kad man tereikia atsiverti Jo gydančiai meilei, kuri visuomet bus nepelnyta dovana. Tačiau meilė įrodoma darbais. Jei sakau žmogui, kad ji myliu, tai dažniausiai kažką jam padovanoju ar bent apkabinu. Taip ir mes atsiliepdami į Dievo meilę pasninku ir gerais darbais apribojame savo egoizmą ir tampame mažesni. O kuo esame mažesni – tuo mumyse daugiau Dievo.

Taip pat klaidinga į gavėnią žvelgti vien kaip į sporto aikštelę – to atsisakyti, tą apriboti, tą daryti, ano ne. Nors asketinės praktikos Bažnyčioje yra nuo pat jos užgimimo ir jų apleidimas iš dalies lemia dabartinę dvasinę krizę Bažnyčioje, kai vyrauja katalikiškas hedonistinis mąstymas, pabrėžiantis tik tai, kas gera bei malonu, tačiau susikoncentravimas į šias praktikas nuskurdina gavėnią, kuri yra daugiau nei saldumynų ar mėsos nevalgymas. Visa tai tėra priemonės, bet ne tikslas.

Gręžkimės į Viešpatį, vėl iš naujo atraskime Jo artumą. Nusigręžkime nuo savo nuodėmių ir klaidingų įpročių. Dievas savo kovų nepralaimi. Būkime Jo pusėje.

Susiję:

Robertas Urbonavičius

2 min

Ne mūsų nuopelnai

Robertas Urbonavičius

2 min

Rinkis tai, kas gera

Robertas Urbonavičius

2 min

Kai aklas veda aklą

Robertas Urbonavičius

2 min

Tuščių tinklų pamokos