2020 11 19

Gabrielius E. Klimenka, OPs

Mysterium Tremendum

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Įdomios detalės apie krikščionybę: pas ką Jėzus valgė Paskutinę vakarienę?

Paskalis Dagnan-Bouveretas, Paskutinė vakarienė, 1896. Wikipedia.org nuotrauka

Paklausius ne vieno krikščionio, pas ką Jėzus valgė Velykų vakarienę, dažniausias atsakymas būna: „Pas kažkokį vyrą“. Ir tai – jei atsakantysis būna kiek daugiau paskaitęs Bibliją. Tačiau išsamesnio atsakymo paprastai neišgirsti.

Žinoma, rekonstruoti, pas kokį žmogų (ar žmones) buvo valgoma Velykų vakarienė, sudėtinga – juo labiau neįmanoma įvardyti to žmogaus bei jo vardo, tačiau vokiečių archeologas, Naujojo Testamento tyrinėtojas Carstenas Peteris Thiede pateikia gana įdomių įžvalgų šiuo klausimu. Anot mokslininko, viskas šiame epizode remiasi į vyrą su ąsočiu. Kai kuriems turbūt kyla klausimas: kokiu dar ąsočiu? Atsakymas slypi Evangelijos pagal Luką 22,8–13 sk.:

Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks,  ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’  Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite.“ Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

Taigi, Jonas ir Petras sutinka vyrą su ąsočiu. Gana keistas apibūdinimas, tačiau geras identifikacinis ženklas. Kiek yra žinoma, Jėzaus laikais vandenį ąsočiuose nešiodavo tik moterys – įprastai ant galvos. Vyrai, dažniausiai tik vergai ir tarnai, vandenį nešdavo vandenmaišiuose po pažastimi. Kadangi minėtoje Evangelijos ištraukoje ąsotį neša vyras, galime daryti prielaidą, kad jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra moterų, tarnų ir vergų.

Kas tai galėtų būti? Atkreiptinas dėmesys į tai,  jog tokia bendruomenė turėjo būti gana didelė – kad gebėtų išlaikyti svečių namus, į kuriuos būtų galima priimti pašaliečius. Tuometinėje Jeruzalėje buvo tik viena tokia bendruomenė – esenai. Jie garsėjo svetingumu, o Pesacho šventės metu svetingumui būdavo skiriamas ypač didelis dėmesys.

Žinoma, vien dėl apsilankymo pas esenus negalime tvirtinti, kad Jėzus ir apaštalai irgi buvo esenai. Tai gali reikšti ir tai, kad tuometinės žydiškos bendruomenės nebuvo viena nuo kitos uždaros.