Kaip mes Slovėnijoje tapome Donbasu

Tekstas, 2022 m. kovo 12 d. pasirodęs „Delo“ dienraštyje, perpublikuojamas su autoriaus ir redaktorių leidimu. Iš slovėnų kalbos vertė Nikodem Szczygłowski. Autorius, pasitelkdamas Vengrijos analogiją, siekia atskleisti prorusiškų pozicijų kelią į slovėnų visuomenę.

Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Vengrijos viešoji nuomonė reiškė aiškią užuojautą užpuolimo aukai. Tai buvo visiškai suprantama, atsižvelgiant į istorinius precedentus: abidvi revoliucijos, kuriomis grindžiamas šiuolaikinis Vengrijos nacionalinės istorijos pasakojimas – 1848–1849 m. antihabsburginė ir 1956 m. antisovietinė revoliucijos – buvo numalšintos padedant Rusijos kariuomenei. Rusijos kariuomenės įžengimo į mažesnę, demokratiškesnę ir labiau laisvę mylinčią Europos šalį vaizdai atgaivino istorines asociacijas, o tai savo ruožtu buvo gana nemalonu Vengriją valdančiajai „Fidesz“ partijai – artėjo rinkimai ir kurį laiką atrodė, kad Viktoras Orbánas pagaliau bus patrauktas atsakomybėn už ilgametį glaudų bendradarbiavimą su Kremliumi. Kaip žinome, šios viltys nepasiteisino – V. Orbánas laimėjo įtikinamiausia dauguma nuo 2010 m.

Tam jam prireikė daug pastangų ir įgūdžių, o tai, kad jis visiškai kontroliavo žiniasklaidą, neabejotinai padėjo ir buvo labai naudinga. Tačiau kiekviena politinė monopolija taip pat yra ir tam tikra konsensuso forma. Tiesa, kad pagal Orbáno planą Vengrijos žiniasklaida ištisas savaites ir mėnesius turėjo skleisti putinistinę dezinformaciją tuo pat metu, kai Orbánas užsienio visuomenei rodė savo proeuropietiškiausią ir proatlantinį veidą. Tačiau lygiai taip pat tiesa, kad visuomenė turėjo būti visiškai pasirengusi pati greitai susivokti, jog jos pirminė, instinktyvi reakcija į karą buvo klaidinga.

Kai Vengrijos viešosios nuomonės posūkis dėl Ukrainos jau buvo aiškiai matomas, paklausiau draugų, kurie geriau jaučia Vengrijos visuomenės pulsą, apie šio požiūrio pasikeitimo priežastis. Istorikas Ferencas Laczó man aiškiai išdėstė tai, į ką turėčiau atkreipti dėmesį iš pat pradžių: kiekviena tauta turi daugybę skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių istorinių nuorodų ir bet kuriuo metu gali nuspręsti, kurią iš jų laiko svarbesne, o kiekviena socialinė grupė gali laikyti svarbiomis kitas nuorodas iš bendro istorinės atminties lobyno.

Vengrijos opozicija Rusijos įsiveržimą į Ukrainą vertino kaip 1956 m. revoliucijos pasikartojimą ir savo demonstracijas mobilizavo šūkiu „Ruszkik haza!“ („Rusai namo!“). Tačiau tai nebuvo vienintelė prieinama istorinė paralelė. Kaip įžvalgiai pastebėjo mano kolega F. Laczó, iš Vengrijos perspektyvos invaziją į Ukrainą galima vertinti ir kitaip. Šiuolaikinė Vengrija, kaip ir šiuolaikinė Rusija, save laiko kadaise buvusios galingos imperijos paveldėtoja, kurios sunaikinimas reikštų nacionalinę katastrofą. Atsižvelgiant į tai, Rusijos ir Ukrainos santykius galima vertinti analogiškai Vengrijos ir Slovakijos santykiams. Abidvi šalys ilgus šimtmečius buvo bendrosios valstybės dalys; iš buvusios imperijos sostinės į abi šalis dažnai žvelgiama kaip į „paklydusią seserį“ arba kaip į prarastą provinciją, pamiršusią savo istoriją ir pasidavusią fiktyviam nepriklausomam identitetui. Abiejose gyvena didelė mažuma, kalbanti buvusios imperijos sostinės kalba.

Kitaip tariant, vengrų nacionalizmas į Rusijos invaziją į Ukrainą gali žiūrėti su pavydžiu pasitenkinimu, su kuriuo jaunesnysis brolis žiūri į vyresniojo brolio išdaigas: „Jei tik turėčiau jėgų ar drąsos pasielgti taip pat!“ Ginkluotas konfliktas, pažeidžiantis Helsinkio chartijos Europoje garantuotą status quo, atveria duris revizionizmui ir – dėl Ukrainos silpnumo – „įdomias“ galimybes Vengrijai, kurią dabar pirmą kartą nuo viduramžių supa tik silpnesni arba, jei nepamiršime Rumunijos, lygiaverčiai kaimynai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prorusiškų pozicijų Slovėnijoje šalininkai neturi alternatyvių istorinių nuorodų, kurios pagrįstų teiginį, esą rusai šiame konflikte yra panašioje padėtyje, kokioje kadaise buvome mes, slovėnai. Arba esą rusai siekia panašių interesų, kokius kadaise galėjo turėti slovėnai. Tokiems gudriems triukams reikia daugiau drąsos, todėl prorusiškos nuomonės Slovėnijoje dažniausiai pateikiamos per bendrų antivakarietiškų ir antiamerikietiškų nuotaikų filtrą, kartais pagardintą atsargiu panslavizmo prieskoniu (turbūt neįmanoma pamiršti, kad ukrainiečiai taip pat yra slavai).

Taip pat skaitykite:

Penkiems meno ir Ukrainos rėmėjams suteikti Vilniaus miesto mecenatų vardai

M. Katelynas: kandidatas į nuolatinio VSAT vadovo postą dar nerastas

Dėl Vyriausybės vėlavimo stringa darbai Seime: ministrams dėl to bakstelėjo ir M. Sinkevičius

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Vilniaus „Taikos“ progimnazija pervadinama L. Donskio vardu

SAM: po audros elektros netekę gyventojai gali pakartotinai gauti šaltai laikomų vaistų

Giraitės ginkluotės gamykla iki 2029 m. planuoja daugiau nei padvigubinti pajamas

Politologas R. Vilpišauskas apie L. Meškauskaitės paskyrimą į LRT tarybą: diskusijos kyla ne dėl kompetencijos, o dėl bylų

Tačiau nuorodų į istorines paraleles galima rasti ir Slovėnijoje. Remiantis vis populiarėjančiu naratyvu, „rusų“ Rytų Ukrainos gyventojai yra neva „panašioje“ padėtyje kaip slovėnai 1991 m. Todėl mūsų simpatijos turėtų būti separatistų pusėje dėl tos pačios priežasties, dėl kurios prieš penkerius metus mūsų širdys beveik vieningai plakė Katalonijos naudai.

Atmetus tai, kad katalonų ir ispanų kalbų sociolingvistinė situacija Katalonijoje labai panaši į ukrainiečių ir rusų kalbų situaciją Ukrainoje, ši projekcija, nors ir turi tam tikrą vidinį nuoseklumą, tačiau yra daug miglotesnė, nei tai supranta jos šalininkai. 1991 m. Slovėnijos viešoji nuomonė labai aiškiai suvokė skirtumą tarp mūsų kovos už nepriklausomybę ir [serbų – vert. past.] separatistinių judėjimų Kroatijos Knino ir Bosnijos Krajinos regionuose. Šis skirtumas jokiu būdu nebuvo grindžiamas teisiniu argumentu, kad Slovėnija turėjo teisę į nepriklausomybę, nes ją pripažino Jugoslavijos konstitucija, o abiejų Krajinų serbų gyventojai – kaip sakoma, palinkėkime jiems sėkmės kitą kartą – ne; juk solidarumo su Kosovo albanais judėjimas buvo viena iš Slovėnijos pavasario mobilizacinių jėgų. Ne, jis buvo grindžiamas skirtumu tarp bendruomenės, kuri savo nacionalinio išsivadavimo projektą grindė demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir Europos integracijos siekiu (populiarus tuometinis šūkis – „Dabar Europa!“), ir separatizmo, kuriam vadovavo mafijos žmogžudžių grupuotės, puoselėjančios etnines svajones ir nuoskaudas vien tam, kad sukurtų savo mažą Eldoradą, kuriame vyrauja neteisėtumas ir sadizmas.

Tai, kad kai kurie žmonės Slovėnijoje, praėjus trisdešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, nebemato šio skirtumo arba mano, kad jis nesvarbus, iš tikrųjų mažai ką pasako apie karo Ukrainoje pobūdį, bet daug daugiau, nei mes patys norėtume, pasako apie Slovėnijos visuomenės dvasinę būklę ir moralinį nuosmukį, į kurį kai kuriuos mūsų visuomenės narius atvedė jų jaučiama nemeilė Vakarams.

Susiję:

Luka Lisjak Gabrijelčič

4 min

Kaip slovėnai tapo vakariečiais

Simonas Baliukonis

6 min

Vengras P. Tóthas: Vengrijos visuomenė stokoja politinės kultūros

Nikodem Szczygłowski

9 min

Slovėnijoje nebijoma Rusijos agresijos

Simonas Baliukonis

7 min

Elementariosios politinių naratyvų klaidos. Kaip JAV Rusijai „pavyzdį rodė“