Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Karaimas, skiepijęs meilę gimtajam kraštui ir gamtai: mokytojas Martynas Novickas

Jaunas mokytojas Martynas Novickas su kaimo mokyklos mokiniais. Julijaus Novicko asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 2)

Martynas Novickas gimė 1900 m. kovo 7 d. Pasvalyje, karaimų Mažiešiaus Novicko ir Rachelės Kozyrovičiūtės šeimoje. Mažiešius Novickas buvo dvarų valdytojas Šiaurės Lietuvoje, dirbo Pasvalio krašto dvaruose. Buvo labai sąžiningas, padorus žmogus, už šias savybes itin vertintas dvarininkų, todėl už lėšas, sukauptas per ilgametį ir sąžiningą darbą, ketino pirkti dvarą arba palivarką.

Tačiau, artimam draugui paprašius paskolinti pinigų, visą savo turtą prarado, nes, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, neramumams carinėje Rusijoje, skola jam buvo grąžinta po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje beverčiais laikinaisiais to meto pinigais – „kerenkomis“.

Martynas mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje (dabartinė Juozo Balčikonio gimnazija), tačiau nėra aišku, ar jam pavyko ją baigti, nes tam galėjo sutrukdyti prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, bolševikų perversmas, valdžių kaita. Galbūt Martynas spėjo išlaikyti egzaminus eksternu, nes buvo labai gabus. Be lietuvių ir karaimų, puikiai kalbėjo vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis.

Tėvui Mažiešiui netekus viso turto, Martynui teko dirbti, kad padėtų savo tėvams. 18 metų jaunuolis pradeda dirbti Pasvalio vaistinėje vaistininko padėjėju. M. Novicko sūnaus Julijaus atmintyje įstrigęs tėvo pasakojimas apie darbą vaistinėje, apie vieną komišką situaciją, kai moterėlės vaistininko, kurį vadindavo „daktarėliu“, prašydavo vaistų nuo tam tikrų ligų. Kadangi vaistininkas nebuvo gydytojas ir neturėjo teisės skirti vaistų, tai padėjėjui Martynui pavesdavo moteriškėms paruošti „Aqua vita“ (distiliuoto vandens). Vaistininkas paaiškindavo, kaip tuos „vaistus“ vartoti, o po kiek laiko tos moteriškės padėkodavusios, nes jie labai padėję, bei prašydavusios dar.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, kūrėsi mokyklos, kurioms reikėjo išsimokslinusių žmonių. Turbūt dar jaunystėje gabus jaunuolis suprato, kad jo pašaukimas yra mokyti ir auklėti vaikus. Tad Martynas nuo 1919 m. pradeda dirbti Pasvalio krašto mokyklose. Pirmoji jo, kaip mokytojo, darbovietė buvo Rimkūnų pradžios mokykla (Rimkūnai – 3 kilometrus į šiaurės rytus nuo Pumpėnų nutolęs kaimas, įsikūręs prie Rimkūnų dvaro, kuris priklausė dvarininkų Karpių šeimai). Iki atvykimo į Panevėžį jis dirbo mokytoju ir vedėju Rimkūnų, Pasvalio, Auriliškių, Skrebotiškio, Kundrėnų pradinėse mokyklose.

Paminėtinas faktas, kad Martynas su savo mokiniais buvo vienas iš Pasvalio miesto parko kūrimo iniciatorių, pasodinęs ir prižiūrėjęs pirmuosius medžius. Nuo mokytojavimo pradžios jis vaikams skiepijo ne tik meilę gimtajam kraštui, bet ir meilę gamtai, nes ir pats buvo aistringas gamtininkas mėgėjas.

Martyno ir Zofijos Novickų šeima su vaikais Ona bei Mauricijumi. Julijaus Novicko asmeninio archyvo nuotrauka

1928 m. gruodžio 25 d. Martynas vedė Zofiją Pileckaitę (g. 1902 m.). Žmonos tėvai Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, buvo palikę namą, kurį reikėjo prižiūrėti, remontuoti, nes pastatai nukentėjo to laikmečio suirutėse. Žmonos Zofijos tėvai buvo pasiturintys žmonės, turėję dar kelis namus Ramygalos gatvėje, valdę Panevėžyje dirbamos žemės plotus.

Zofija Pileckaitė mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, tačiau jos, kaip ir jos būsimo vyro Martyno, mokslams sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Dėl to šeima išvyko į Rusiją, kur gyveno giminaičiai. Zofija dar karo metais, būdama paauglė, pradėjo dirbti. Sūnus Julijus prisimena mamą pasakojus, kad jai teko dirbti Maskvos Raudonojoje aikštėje įsikūrusioje giminaičių karaimų parduotuvėje, kur pro langą matydavosi Kremliaus varpinė ir jos laikrodis. Žvalgydavosi į šį laikrodį, laukdama darbo pabaigos. Dirbo kasoje, nes buvo raštinga, gabi matematikai. Be lietuvių ir karaimų kalbų, puikiai mokėjo rusų kalbą, dažnai prisimindavo eilėraščius prancūzų kalba, kurios mokėsi gimnazijoje.

Gimus dukrai Onai, Novickų šeima persikėlė į Panevėžį ir apsigyveno Zofijai Novickienei priklausančiame name Ramygalos gatvėje, kurį dar XIX a. pastatė jos senelis. Tai buvo didelis bei erdvus medinis namas. Panevėžyje M. Novickas dirbo mokytoju vienoje pradinėje mokykloje, vėliau tapo jos vedėju.

Martynas buvo labai draugiškas, geros širdies, komunikabilus, todėl turėjo daug draugų, kurie vėliau tapo įtakingi, dirbo aukštose prieškario Lietuvos Respublikos valstybės institucijose. Dėl savo išskirtinių gebėjimų ir komunikabilumo buvo kviečiamas dirbti į tuometinę pirmosios Lietuvos Respublikos sostinę Kauną, tačiau atsisakydavęs, nes jau buvo įsikūręs Panevėžyje su šeima ir savo senais tėvais.

Panevėžyje tarpukariu veikė gausi karaimų bendruomenė, kuri buvo tapusi visos Lietuvos karaimų gyvenimo centru, nes Vilniaus kraštas su Trakais tuo metu priklausė Lenkijai. Martynas labai aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą, vadovavo karaimų teatrui, organizuodavo šokius, ekskursijas, bendradarbiavo Panevėžio karaimų žurnale „Onarmach“.

Gyvendami Panevėžyje, Novickai artimai bendravo su Martyno pusbrolio teisininko Jono Rajecko, karininko Leono Rajecko, miškininko Jokūbo Robačiausko, tarnautojo Rapolo Grigulevičiaus ir kitų karaimų šeimomis. Ypač glaudūs ryšiai Novickų šeimą siejo su Martyno pusbrolio ir Zofijos sesers (du pusbroliai buvo vedę seseris) – Grigulevičių – šeima, kuri ūkininkavo Talačkonių kaime netoli Pasvalio.

Po karo Martynas tapo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Dirbo Panevėžio pirmojoje gimnazijoje, buvo Panevėžio švietimo skyriaus mokyklų inspektorius, paskui vedėjas. Kiek vėliau dirbo ketvirtosios vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju, mokytoju, dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. Pokario metais Martynas studijavo tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau dėl įtempto ir nelengvo darbo bei šeimos rūpesčių studijas nutraukė. Tuo metu dirbti buvo ypač nelengva – miesto mokyklos dirbo dviem pamainomis, jose iki vėlumos vykdavę posėdžiai, taip pat slėgė administracinio darbo našta. Dirbti tekdavo iki vėlumos, jau nekalbant apie mokinių darbų taisymą namie. Nuo 1960 iki 1967 m. dirbo 3-iojoje darbininkų vidurinėje mokykloje.

Zofija Novickienė su jaunėliu sūnumi Julijumi Novicku. Julijaus Novicko asmeninio archyvo nuotrauka

M. Novickas, nepaisydamas įtempto darbo ir šeimos rūpesčių, visą gyvenimą daug skaitė, ypač mėgo klasikinę rusų literatūrą ir savo bendraamžių lietuvių literatūros klasikų kūrinius. Martynas pažinojo ir vertino iš Panevėžio krašto kilusią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, lankydavo Anykščiuose gyvenantį Antaną Vienuolį-Žukauską, labai žavėjosi Juozo Paukštelio kūryba, artimai bendravo su mokytoju ir vaikų rašytoju Motiejumi Lukšiu, mokytoju ir poetu Leonu Kuodžiu. Sūnus Julijus prisimena ilgus tėčio pokalbius apie knygas su ilgamete Panevėžio viešosios bibliotekos (dabartinės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos) direktore Kotryna Dičkiene, kurios anūkas Mantas po daugelio metų tapo Martyno anūkės Ingos (Julijaus Novicko dukros) vyru.

Nors pokario metais mokytojo M. Novicko šeima vertėsi sunkiai, tačiau jų namų durys visada buvo atviros giminėms ir šeimos draugams. Keletą metų jų šeimoje gyveno Zofijos sūnėnas Simas (Samuelis) Grigulevičius, kuris mokėsi su Novickų sūnumi Mauricijumi Panevėžio berniukų gimnazijoje, vienoje klasėje. Novickų namuose, dažniausiai sekmadienio popietėmis, lankydavosi šeimos draugai ir Martyno kolegos – Sibire žuvusio pulkininko Leono Rajecko našlė mokytoja Ona Rajeckienė, lituanistas, poetas Leonas Kuodis, jau paminėtas mokytojas Motiejus Lukšys, artimas draugas, ketvirtosios vidurinės mokyklos direktorius Povilas Repšys, mokytojas Tilindis, iš tremties grįžę buvęs karininkas majoras Inčiūra ir prieškario dvarininkų Morkvėnų šeima. Iš Vilniaus atvažiuodavo nuo prieškario laikų artimas Martyno draugas astronomas Antanas Juška, Švietimo ministerijos darbuotojas, panevėžietis Julius Špokevičius. Ypač artimai Novickų šeima bičiuliavosi su jų dukters Onos draugais mokytojais Laima ir Stasiu Guobiais.

Stalininiu laikotarpiu M. Novickas buvo apskųstas, kad neva dirbo karaimų dvasininku, nes kažkas pastebėjo Panevėžio karaimų maldos namų (kenesos) metrikoje jo atliktus įrašus. Martynas nebuvo dvasininkas, tačiau kaip labiausiai išsilavinęs, apsišvietęs ir gražiai kaligrafiškai rašęs tuos įrašus (gimimų, santuokų, mirčių) atlikdavęs kenesos metrikoje. Dėl šio kaltinimo buvo pašalintas iš Švietimo skyriaus vedėjo pareigų. Su šeima gyveno jausdamas įtampą. Nežinia, kaip Martyno ir jo šeimos likimas būtų klostęsis sovietmečiu, jei ne jam palankus vienas faktas iš nacistinės Vokietijos okupacijos laiko. 1941 m., tik prasidėjus karui, Vokietijos administracija Martyną sulaikė už tai, kad buvo mokytojų profsąjungos pirmininkas. Sulaikytas buvo net kelis mėnesius.

Išėjęs į pensiją, gavo pasiūlymą padirbėti Panevėžio moterų kalėjimo mokykloje, kur triūsė keletą metų. Pedagoginiam darbui paskyrė net 49 gyvenimo metus. Net sulaukęs garbingo amžiaus, buvo nepaprasto energingumo ir darbštumo, mėgo gėles, pirmininkavo Lietuvos sodininkų draugijos Panevėžio gėlininkystės skyriui. Būdamas darbštus, nors ir be galo užimtas, Martynas gebėdavo rasti laiko ir kitiems darbams: rūpinosi nemažu namų ūkiu, nors nebuvo meistras, daug ką darė savomis rankomis.

Martyno ir Zofijos Novickų šeimoje užaugo trys vaikai: Ona, Mauricijus ir Julius. Juos užaugino gerais, jautriais, sąžiningais ir be galo gabiais žmonėmis. Sūnus Mauricijus – fizikos-matematikos mokslų daktaras, sūnus Julijus – profesorius, habilituotas mokslų daktaras, dukra Ona Novickaitė – šviesaus atminimo ilgametė Panevėžio 5-osios vidurinės mokyklos pedagogė (anglų kalbos mokytoja).

M. Novickas vaikams skiepijo meilę gimtajam kraštui, pasakodavo apie Lietuvos kaimus, dvarus. Mama kiek daugiau pasakodavusi apie savo mamos gimtinę Ukrainoje, Charkive. Šeima – lietuviškos kultūros žmonės. Tai buvo Lietuvos inteligentų šeima.

Novickų šeima. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Zofija Novickienė, Diana Novickaitė, Martynas Novickas, Ona Novickaitė. Antroje eilėje iš kairės: Mauricijus Novickas ir Julijus Novickas. J. Novicko asmeninio archyvo nuotrauka

Tarpukario Lietuvoje mokytojo profesija buvo gerbiama ir vertinama, todėl mokytojai uždirbdavo orius atlyginimus. Martynas prisimindavo, kad iš algos galėjo suremontuoti seną medinį namą, kuriame gyveno šeima, ypač didžiavosi naujai uždengtu cinkuotos skardos stogu. Šeima vasarą atostogaudavo Palangoje. Tačiau viskas pasikeitė sovietinės okupacijos metais, kai šeimai pasidarė nepalyginti sunkiau gyventi. Jauniausias sūnus Julijus prisimena, kad vaikystėje jam neteko net prie Baltijos jūros nuvykti, skirtingai nei vyresniems seseriai ir broliui.

1934 m. šeimoje gimus sūnui Mauricijui, į šeimą iš Traupio, Kavarsko apylinkių, atvyksta jauna mergina Ona Nargėlaitė, kuri Novickų šeimoje pragyveno 40 metų (iki mirties 1974 m.). Ona buvo kaip šeimos narė, labai mylėjo Novickų vaikus, padėdavo šeimai ūkyje. Kartais buvusi keistoka, papuldavusi net į komiškas situacijas. Antrojo pasaulinio karo metais netyčia pateko į vokiečių rankas. Gestapininkai surengė pasalą šeimoje, susijusioje su antinacistiniu pogrindžiu. Vokiečiai merginą tardė, grasino bizūnu, bet Ona taip didžiavosi ir pasitikėjo savo šeimininku, kurį laikė visagaliu, kad vokiečiams atšovusi, jog jų nebijanti ir apskųsianti juos savo šeimininkui. Vokiečiai kiek sunerimo, nes pamanė, kad ji gali būti kokio nors aukšto vokiečių karininko tarnaitė, todėl paklausė, kas jos šeimininkas. Ona su pasididžiavimu tada pasakiusi, kad jos šeimininkas – mokytojas Novickas. Vokiečiai ilgai juokėsi, išvadino ją kvaila moteriške ir paleido. Mirus O. Nargėlaitei, jos kapą iki šiol prižiūri M. Novicko sūnus Julijus.

M. Novicko šeima prie namų turėjo didžiulį daržą ir sodą, kuris užėmė apie 2 hektarus – prasidėjo nuo Ramygalos gatvės ir baigėsi kiek už dabartinės Sirupio gatvės. Darže, inspektuose buvo auginami daržovių daigai, kuriuos vėliau persodindavo į dirvą. Novickai augino pomidorus, agurkus, ridikėlius, salotas, burokėlius, kopūstus, morkas. Sodas ir daržas šeimai atnešdavo papildomų pajamų, nes daržoves noriai pirkdavo kaimynai.

Sūnus Julijus mena, kaip lauko virtuvėje, kuri žiemą nebuvo šildoma, puikiai iki viduržiemio išsilaikydavo pomidorai (juos Martynas laikydavo medinėse dėžėse, apklojęs senomis antklodėmis). Ši patalpa buvusi ypatinga. Joje sumūryta kaimiška duonkepė krosnis, kurioje Martyno žmona Zofija kepdavo skanius kibinus. Pirmąjį kibiną visada duodavusi paragauti ant mažos kėdutės (skirtos atsisėsti melžiant karvę) kantriai laukdavusiam jaunėliui sūnui Julijui.

Vasarą šioje patalpoje buvo konservuojamos daržovės, verdamos uogienės. Rūsyje laikytos bulvės, morkos, kopūstai ir visame Panevėžyje garsus Martyno gaminamas natūralus obuolių vynas iš nuosavo sodo obuolių. Vyno gamybos proceso Martynas niekam nepatikėdavo. Viską darė savo rankomis. Vynas, anot sūnaus, tėvui šventas dalykas. Buvo itin skanus, skaidrus, gintaro spalvos. Namie jokių pirktinių gėrimų nenaudojo, nes svečiai buvo vaišinami naminiu vynu. Novickų namą aplinkiniai pažinojo kaip vaišingų šeimininkų, o jame gyvenusius žmones – kaip muzikalius, nes namie nuolat skambėjo fortepijono garsai (visi Novickų vaikai mokėsi muzikos, ypač gabus buvo Mauricijus).

Martynas labai mėgo gamtą, augalus, gėles, kurias gausiai augindavo ir savo sklype. Augino daug įvairių rūšių našlaičių, kurias aplinkiniai išpirkdavo tiesiai iš namų. Novickai laikė karvę, užsiaugindavo kiaulių, vištų, ančių, todėl pasigamindavo ir varškės, ir sviesto. Sode augo juodieji, raudonieji ir geltonieji serbentai, agrastai, vyšnios, obelys, kriaušės, slyvos. Visus vaiskrūmius ir vaismedžius sodino bei skiepijo pats Martynas.

Karaimų paminklinis akmuo senojoje karaimų kapinių dalyje Naujamiestyje (Panevėžio r.). Julijaus Novicko asmeninio archyvo nuotrauka
Naujamiestyje (Panevėžio r.) greta karaimų kapinių esanti Samulevičių sodyba, į kurią karaimai rinkdavosi per Mirusiųjų pagerbimo dieną aplankę kapus. Julijaus Novicko asmeninio archyvo nuotrauka

Jau gilioje senatvėje Martynas savo sūnui Julijui kalbėdavęs, kad labai gailisi, jog netapo agronomu. Labai mėgo arklius, ypač žavėjosi trakėnų veislės žirgais. Net iki pensijos, be savo pagrindinio darbo, dar spėdavo Panevėžio moksleivių namuose vesti gėlininkystės būrelį, kuriame skiepijo meilę gėlėms, mokė kurti alpinariumus. Paminėtina, kad Martynas buvo ir puikus konditeris – gamindavo tortus, o jiems ir kremus, papuošimus, nieko neprisileisdavo. Darydavo nacionalinį karaimų stiprųjį gėrimą krupniką, kuris buvo patiekiamas per šventes kartu su kibinais. Mėgo naudoti įvairius prieskonius. Sovietmečiu už pasiekimus gėlininkystėje paskatintas išvyka į Lenkiją. Vaikai laukė kokių nors ypatingų lauktuvių, o tėvas atsivežė įvairiausių prieskonių: cinamono lazdelių, muskatų riešutų, įvairių rūšių pipirų.

Šeima švęsdavo visas katalikiškas šventes – Kalėdas, Velykas, kurios dažnai sutapdavo ir su karaimų Velykomis. Žmona daugiau gamindavo karaimiškus patiekalus, o Martynas labiau mėgęs lietuviškus kaimiškus patiekalus, ypač zacirką ir švilpikus. Žmona šventėms kepdavo kibinus, gamindavo naminius makaronus, kuriuos vadindavo lakštiniais ir iš kurių virdavo gardžią sriubą su pupelėmis ir džiovintais baravykais. Taip pat gamintos sriubos su mėsos kukuliais, kepamas kugelis, antys, žąsys.

Martynas ne tik buvo doras ir sąžiningas žmogus, bet ir turėjo pilietinės drąsos. Daugelis amžininkų pamena, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, ne tik rizikuodamas pats, bet ir statydamas į pavojų artimųjų gyvybes, padėjo ir gelbėjo žmones, kuriems grėsė vokiečių administracijos represijos. Pokario metais, būdamas vadovu, gynė mokytojus, kuriems grėsė sovietų valdžios represijos, padėdavo jiems, perkeldamas į kitas mokyklas arba atleisdamas ir vėl priimdamas.

Martynas Novickas su žmona Zofija palaidoti Panevėžio rajone iki šiol veikiančiose senose Naujamiesčio karaimų kapinėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien