2022 05 09

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kuo skiriasi Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimai Vakaruose ir Rusijoje?

Donatas Puslys. „BNS Foto“ nuotrauka

Komentaras autoriaus sutikimu publikuojamas iš jo feisbuko paskyros.

Šiemet minime Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, Europoje liepsnojant brutaliam karui, už kurį atsakingas tik Kremlius.

Žodžio laisvė garantuoja kiekvienam galimybę išsakyti savo vertinimus ir analizes, tačiau lygiai pasinaudodamas savo žodžio laisve manau, kad negalima negirdomis nuleisti argumentų apie tai, kad NATO ir Vakarai vienaip ar kitaip galėjo išprovokuoti ar bent prisidėti prie Rusijos agresijos. Tie argumentai daugiau pasako ne apie esamą situaciją, o apie pačius sakančiuosius.

Taip sako moraliai bankrutavusios realizmo mokyklos atstovai, kuriems pasaulis yra darvinistinė didžiųjų galių kovos arena, kur didieji elgiasi, kaip nori, o mažieji kenčia, ką privalo iškęsti. Nors vadinasi realistais, jie į pasaulį žvelgia pro aiškius ideologijos akinius. Jų raginimai dažniausiai reiškia viena – vengdami karo atiduokim drakonui dar ką nors suėsti, jei tik jis sugeba apžioti. Visa tai esą dėl to, kad tam kartui jis būtų ramus.

Taip byloja Vakarų nekenčiantys ideologai, kurie net pačiame kilniausiame veiksme bando atrasti užslėptus savanaudiškus, bjaurius motyvus. Jiems Vakarai, kurių ginamomis teisėmis ir laisvėmis taip mielai mėgaujasi, dažnai apskritai reiškia viso įmanomo blogio įsikūnijimą.

Taip kartais aiškina pseudo-pacifistai, kurie nėra linkę mąstyti apie tai, kas būtų teisinga taika, kurią derėtų ginti, tačiau savo susirūpinimu taika iš tiesų pridengia troškimą, kad tegul karai liepsnoja ten kažkur barbariškose, už mus žemesnėse šalyse, tik ne pas mus. Juk jie taip trokšta gerai gyventi mėgaudamiesi ne tik teisėmis, bet ir materialine gerove, o kartu svajoja ir auklėti visus kitus taip demonstruodami savo tariamą moralinį pranašumą.

Perfrazuosiu Amoso Ozo man kadaise išsakytą mintį, kad jo artimuosius iš koncentracijos stovyklos išgelbėjo ne pacifistai su taikos reikalaujančiais plakatais, o kariai su automatais.

Šiandien ši mintis skambėtų taip, kad karą Ukrainoje gali užbaigti tik Vakarų įsipareigojimas suteikti Ukrainai tiek ginklų, kad ji galėtų suduoti lemiamą smūgį agresoriui, o ne baltomis pirštinaitėmis mūvinčių veikėjų pasirašinėjami laiškeliai, kad nereikia eskaluoti karo tiekiant Ukrainai ginklus. Išverskime į paprastą kalbą – jie reikalauja palikti auką vieną susidorojimui.

EPA nuotrauka

Taip, ne visi aiškinantys, kad Vakarai pakurstė Rusijos agresiją, yra piktavaliai. Nemaža dalis klysta ir pasitiki tariamų autoritetų išvedžiojimais. Tačiau jiems būtina paaiškinti situaciją, o ne nuleisti viską negirdomis manant, kad čia tiesiog dar viena pozicija.

Antrasis pasaulinis karas nesibaigė teisinga taika. Taip, šią datą reikia minėti vien dėl to, kad dalis pavergto Europos žemyno atgavo laisvę, kad buvo sutriuškintas brutalus nacių režimas, o jo veikėjai sulaukė teismo Niurnberge. Tačiau kito totalitarinio režimo veikėjai, pasivadinę nugalėtojais, toliau grobė teritorijas, žudė bei trėmė jų žmones, o karo nusikaltėlius vadino didvyriais ir tebedaro tą iki šiol. Negalima sakyti, kad šiandienė Rusija nesimoko iš istorijos. Ji mokosi, tačiau tironai ieško ten kitokių pamokų – kas nutiko blogai, kad žlugo imperija, kas darytina, kad išsaugotum ir plėstum savo įtakos zoną, kaip apsisaugoti nuo spalvotųjų revoliucijų ir laikyti savo piliečius po padu.

Kuo skiriasi Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimai Vakaruose ir Rusijoje? Vakaruose dažniausiai klausiama, kokias pamokas mums paliko šis tragiškas XX amžiaus puslapis. Ir kalbama čia ir apie pamokas kiekvienam iš mūsų, t. y. kokia mano atsakomybė blogio akivaizdoje? Ką aš galiu padaryti?

Rusijoje tuo tarpu individuali atsakomybė yra ištirpinama ir pakeičiama kolektyvistine ideologija, kur individuali sąžinė kaip tik yra kliūtis. Būtent dėl to tiek daug šviesiausių Rusijos žmonių buvo nužudyti, įkalinti, nuodyti, persekioti kitais būdais. Nes jie jautė asmeninę atsakomybę nepasiduoti kolektyvistinei karštinei, kur individo vedlys yra ne sąžinė, o vado žodis, paremtas pseudoreliginėmis, pseudofilosofinėmis ideologijomis apie išskirtinę kolektyvo misiją, kur teisi mano šalis vien dėl to, kad ji mano.

Karinio parado repeticija Raudonojoje aikštėje. EPA-EFE nuotrauka

Problemos prasideda ten, kur atsakant į klausimą, kodėl taip elgeisi, imama kalbėti ne apie teisingumą, sąžinę, o apie tai, kad tiesiog vykdei įsakymus, kad visi taip darė, kad to reikalavo koks tai kolektyvinis interesas.

Kokia būtų teisinga taika dabartinėje situacijoje? Tą gali nuspręsti tik didvyriškai kovojantys ukrainiečiai ir niekas kitas. Jokiu būdu ne Rusija, tačiau ir ne Ukrainą remiančios šalys, kurioms gali atrodyti, kad vardan paliaubų, vardan ugnies nutraukimo ir taikos susitarimo Kyjivas turi eiti į kompromisą ir kažką aukoti. Tik patys ukrainiečiai gali nuspręsti, ar jiems ką aukoti, ar ne, nes jie ir aukojasi. Mūsų pareiga – padėti Ukrainai visomis išgalėmis. Reikia tikėtis – iki pergalės išstumiant Rusijos karius iš visos Ukrainos teritorijos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien