Dezinformaciją įgalinanti šūdmala

Matthew d‘Ancona „Post Truth: The New War on Truth and How to Fight Back“. Ebury Press, 2017.

Harry G. Frankfurt „Apie Šūdmalą“. „Hubris“: 2020. Iš anglų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas.

Tačiau, man regis, toks požiūris yra klaidingas mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Visų pirma piešiamas supaprastintas problemos vaizdas, kur vienoje pusėje atsiduria nekaltos aukos, o kitoje – jomis manipuliuoti siekiantis agresorius. Tad viskas, ko reikia, yra užkardyti dezinformacijos kanalus, demaskuoti ir paneigti paskleistas melagienas, pateikti faktus ir dar galbūt pakviesti žmones į vieną ar kitą seminarą, skirtą ugdyti medijų ir informacinį raštingumą. Be to, toks požiūris į dezinformacijos taikiniu pasirinktą asmenį kaip tik į auką paverčia jį ne atsakingu subjektu, o manipuliuojamu objektu. Pašalinama asmeninė atsakomybė. Klausiama, kas dėl visko kaltas ir kas turėtų sutvarkyti situaciją, o ne to, ką aš pats galėčiau padaryti šioje situacijoje. Kokia mano paties atsakomybė atsirenkant informaciją, atskiriant pelus nuo grūdų, t. y. melus nuo faktų, kad nepaskęsčiau dezinformacijos pelkėje?

Nesame tik savojo laikmečio įkaitai, esame ir jo formuotojai. Štai tokią žinią savo knygoje „Post-tiesa: naujas karas prieš tiesą ir kaip duoti atkirtį“ teigia žurnalistas ir redaktorius Matthew d‘Ancona. Parašęs knygą dar Donaldo Trumpo prezidentavimo laiku, jis perspėja, kad nedera susitelkti tik į vieną ar kitą politinį veikėją, melagienomis ir populizmu prasimušusį kelią į politinį olimpą. Mat jo pasitraukimas reikštų tik simptomo išnykimą, o ne problemos sprendimą. Problema gilesnė – tiesos vertės nuosmukis viešojoje erdvėje ir pražūtingo reliatyvizmo, prisidengusio skepticizmu, išplitimas.

Post-tiesa autorius apibūdina tokias aplinkybes, kuriose objektyvūs faktai turi mažesnę įtaką formuojant viešąją opiniją nei emocijos ir asmeniniai įsitikinimai. Knygoje autorius narplioja filosofines šio reiškinio ištakas, siejamas su postmodernizmo palikimu, kurį M. d‘Ancona apibendrina kaip rūdis, ėdančias tiesos metalą. Jo teigimu, postmodernizmas suteikė intelektualinį prestižą madingam cinizmui, davė postūmį reliatyvizmui, tiesą pavertusiam tik asmeninių nuostatų, aplinkybių žaislu. Ir visai nepriklausomai nuo pirminių intencijų tų, kurie postmodernizmą įkvėpė ieškodami tolimesnio kelio žlugus pamatiniams marksizmo postulatams.

Šiandien peršama išvada, kad realybė yra tokia neapčiuopiama, o mūsų kaip individų ar jų grupių perspektyvos yra tokios skirtingos, jog tapo beprasmiška kalbėti apie tiesą. Pliuralistai anksčiau, anot M. d‘Anconos, kalbėjo apie tarpusavyje nesuderinamas vertybes, o dabar žengiama toliau – kalbama apie tarpusavyje nebesuderinamas tikroves. Todėl individo veikimo strategija tampa ne įrodymų vertinimas, o pusės pasirinkimas, kaip kokiame futbolo mače renkantis palaikomą komandą. Individas raginamas ne dėti pastangas tikrovei pažinti, o pasirinkti savąją tikrovę iš viso jam siūlomo asortimento.

M. d‘Ancona taip pat aptaria ir istorinį kelią į post-tiesą ypač akcentuodamas 1954 metais JAV sukurtą Tabako pramonės tyrimų komitetą. Šio darinio, kurį išlaikė didieji pramonės žaidėjai, tikslas buvo mesti iššūkį mokslininkų konsensusui dėl rūkymo žalos sveikatai, pasėti nepasitikėjimą duomenimis, įrodančiais sąsają tarp rūkymo ir plaučių vėžio atvejų. Tiesa buvo paaukota dėl korporacinių interesų, o pats komitetas tapo modeliu ateities veikėjams, siekusiems per abejonės sėjimą, nepasitikėjimo kurstymą kaip įmanoma atidėti jiems nepalankių sprendimų priėmimą.

Knygoje autorius analizuoja ir tai, kaip post-tiesa keičia mūsų viešąją erdvę, kur politika ima priminti pramoginį šou, kuriame svarbiausia yra reitingai ir politiko kaip prekinio ženklo iškišimas, kur tikslinis taikymasis išanalizavus vartotojų duomenis yra nukreiptas ne į tiesą, o į turimų prietarų, nuostatų patvirtinimą, kur nykstantis tarpusavio pasitikėjimas ir pasitikėjimas institucijomis atveria kelią veikti dezinformacijai, kur sąmokslo teorijos tampa įrankiu paaiškinti vis kompleksiškesnį pasaulį, kur svarbiau tampa gera istorija, o ne ją paneigti galintys faktai, kur teiginiai vertinami ne pagal faktų atitiktį, o pagal tai, ar jie nuoširdūs ir išjausti.

Tačiau svarbiausia knygos žinia yra asmeninė atsakomybė. „Visų pirma tai taip pat yra klausimas apie mus. Kaip pažymėta ankstesniame skyriuje, esminis post-tiesos iškilimo faktorius buvo mūsų kaip piliečių elgesys. Politine sėkme apdovanodami tuos, kurie meluoja, atleisdami juos nuo tradicinių sąžiningumo lūkesčių, mes atmetėme savo pilietines pareigas“, – rašo M. d‘Ancona. Kalba jis ir apie pilietinių atsakomybių delegavimą, kai valstybės augimas jai prisiimant vis daugiau funkcijų žengė kartu su visuomenės infantilizacija. Noriu rinktis, bet su padariniais tvarkytis palieku kitus.

Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į filosofo Harry G. Frankfurto trumpą, tačiau itin aktualią knygelę „Apie šūdmalą“, kuri M. d‘Ancono mintims suteikia platesnį filosofinį kontekstą. Tai, ką M. d‘Ancona apibūdina kaip post-tiesą, H. G. Frankfurtas įvardija kaip šūdmalą teigdamas, kad pastaroji skiriasi nuo melo tuo, jog melagiui vis dar rūpi tiesa, ir kaip tik dėl to, kad ši jam nepatogi, kenksminga, jis stengiasi ją nuslėpti. Tuo tarpu šūdmaliui nerūpi to, ką jis sako, teisingumo vertė.

Šūdmalos esmė, anot H. G. Frankfurto, yra indiferentiškumas tiesai. Tokį kalbėjimą filosofas prilygina išmatoms, nes iš jo pašalinta viskas, kas naudinga. Šūdmala jam yra didesnis tiesos priešas nei melas, nes melagis vis dėlto mano, kad yra faktai, kuriuos galima nustatyti. Šūdamalą skatina kalbėjimas apie tai, apie ką visiškai nenutuoki, taip pat įsitikinimas, kad svarbiausia tai, ar kalbi nuoširdžiai, o ne tai, ar sakai tiesą.

Trumpai tariant, tiek M. d‘Ancona, tiek H. G. Frankfurtas atkreipia dėmesį į mūsų atsakomybę už tai, kaip mes vartojame kalbą, ką transliuojame į viešumą. Kiekvienas politikas, kuris kalba kažką manydamas, kad tai padės jo reitingams ar kovai, tačiau nekreipia dėmesio į tai, ar sako tiesą, kiekvienas redaktorius, kuris nusprendžia, kad paspaudimai svarbiau nei straipsnio turinio neatitinkanti skambi antraštė, kiekvienas, sąmoningai sėjantis abejonę, kad taip pasiektų pragmatinių tikslų, prisideda prie dezinformacijos sėkmės. Atsakomybę turi prisiimti ir kiekvienas eilinis pilietis, dažnai vadinamas tuo paprastu žmogumi, kuris iškelia savo šventą nuomonę aukščiau akis badančių akivaizdžių faktų. Dezinformacijos sėkmę nemaža dalimi lemia ne tik agresoriaus technologinis pažangumas, gausios trolių armijos, bet ir mūsų pačių abejingumas tiesai, informacijos vartojimas atsirenkant tik tai, kas naudinga ir patvirtina mūsų išankstinę poziciją. Dezinformacija suveši ten, kur mes patys paliekame tiesos dykumą.