2021 11 30

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

NATO plėtra ir nebūti pažadai

EPA nuotrauka

„Maskva kelia saugumo pavojų NATO narėms, besiribojančioms su Rusija. Nors konvencinė Rusijos ataka prieš NATO narę nėra tikėtina pirmiausia dėl to, kad tai išprovokuotų NATO atsaką, tačiau tokia galimybė negali būti visiškai atmesta. Rusija toliau pasitelkia kibernetines atakas, šnipinėjimą, savo žymią įtaką Europos energetikos rinkai ir propagandą tam, kad sėtų nesutarimus tarp NATO narių ir pakirstų aljansą“

Taip rašoma spalį „Heritage Foundation“ paskelbtoje pavojų gyvybiniams JAV interesams studijoje, kurioje atskiras skyrius skirtas ir Rusijos grėsmei įvertinti.

Rusijos dezinformacija taikosi į NATO aiškindama, jog aljansas po Šaltojo karo pabaigos perdeda Kremliaus grėsmę tik tam, kad pagrįstų savo egzistavimą. Suprask, aljanso ir jo sutarties Penktojo straipsnio teikiamų garantijų nebereikia. Taip pat Kremlius dažnai savo dezinformacijoje kaltina NATO, kad šis neva sulaužė pažadą nesiplėsti į buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, o plėtra būtent ir atsakinga už santykių eskalavimą ir ginklavimosi pavojus. Nors šis mitas jau ne kartą paneigtas, vis dėlto dažnai yra kartojamas Kremliaus atstovų tiek taikantis į tarptautinę, tiek į vidaus auditorijas.

Iljos Bereznicko kūrinys

Nevalia numoti ranka į Kremliaus dezinformaciją, tačiau lygiai taip pat nevalia susitelkti vien tik į ją, nekreipiant dėmesio į Vakaruose vykstančius svarbius debatus, kuriose išsakomos pozicijos yra palankios Maskvos pateikiamai įvykių interpretacijai. Tiesa, čia verta pabrėžti vieną esminį dalyką – tai nereiškia, kad tos pozicijos yra nelegitimios ar Kremliaus nulemtos. Jos yra akademinių tyrimų ir žodžio laisvės išraiška. Tačiau tai reiškia, kad Lietuvos ir kitų buvusių Rytų bloko šalių, po Berlyno sienos griūties siekusių ir galiausiai įgyvendinusių siekį prisijungti prie NATO, viešoji diplomatija turėtų reaguoti, pateikdama savų argumentų tarptautinei bendruomenei.

Vienas konkretus pavyzdys – neseniai žurnale „Foreign Affairs“ pasirodęs Mary Elise Sarotte straipsnis „Sulaikymo strategija po Šaltojo karo“, kuriame ji argumentuoja, kad, norint suvokti JAV ir Rusijos santykių nuosmukį, būtina atsižvelgti į NATO plėtros ypatumus. Tai esą padėtų JAV geriau suvokti ateities ilgalaikius strateginės konkurencijos ypatumus.

Ekspertė argumentuoja, kad NATO plėtros negalima suvokti tik binarine opozicija „gerai–blogai“, o reikia žvelgti į patį pobūdį, kaip ta plėtra vyko. M. E. Sarotte rašo, kad, nors NATO ir yra daugelio valstybių sąjunga, galiausiai būtent JAV balsas yra svarbiausias kalbant apie Penktojo straipsnio aktyvavimą. Būtent todėl, anot jos, kalbant apie NATO plėtrą ir dominavo JAV požiūris, jog vienas dydis tinka visiems. Nepaisant to, kad kitos narės nerimavo, jog, aljanso sienoms artėjant prie Rusijos, auga ir rizika pakenkti naujai sukurtam bendradarbiavimui su Maskva ir sukelti grėsmę dramatiškai pažangai, pasiektai ginklų kontrolės srityje.

1993. Rusijos karininkai priešais taktinį Europos žemėlapį. EPA nuotrauka

Ekspertė neteigia, jog nederėjo į aljansą priimti Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tačiau akcentuoja, kad jų narystei galėjo būti taikomas Norvegijos modelis. Norvegija, jos teigimu, buvo vienintelė aljanso įkūrėja, turėjusi sieną su Sovietų Sąjunga, ir tai paskatino Oslą nuspręsti, kad šalyje negali būti įkurdintos užsienio karinės bazės, taikos metu dislokuotos užsienio karinės pajėgos. Be to, Norvegija atsisakė branduolinių ginklų savo teritorijoje ar uostuose. Visa tai esą padaryta siekiant, kad dėl narystės aljanse kylančios įtampos su Maskva būtų valdomos.

E. Sarotte teigia, kad tokia pat taktika galėjo būti pritaikyta ir Baltijos šalims, kurioms turėjo būti suteikta individualizuota narystė. Tačiau ji pati taikliai pažymi, kad būtent Clintono administracija nusprendė, jog aljanse neturėtų būti pirmarūšių ir antrarūšių narių, o Maskvai neturi būti suteikta veto teisė sprendžiant aljanso reikalus.

Būtent tokią veto teisę netiesiogiai ir siūlo M. E. Sarotte, manydama, kad į palankius Vakarų gestus Kremlius būtų linkęs atsakyti bendradarbiavimu, o ne spaudimo didinimu ir konfrontacijos aštrinimu, siekdamas išsikovoti daugiau nuolaidų ir Vakarų gerą valią bei įsiklausymą traktuojant kaip silpnybę.

Juk šiuo atveju kalbama ne tik apie tai, kaip istorijos vadovėliuose bus interpretuojamas NATO sprendimas į aljansą priimti Baltijos valstybes, Lenkiją ar kitas buvusias Rytų bloko šalis. Kalbama apie tolesnę aljanso plėtrą ir tai, ar Kremliui, manipuliuojant eskalavimo, ginkluoto konflikto grėsme, bus suteikta galimybė stabdyti, pavyzdžiui, Sakartvelo ar Ukrainos narystę. Abiejų valstybių atveju akivaizdu, kad Kremliaus karinei agresijai prieš jas nereikėjo nė narystės NATO ar ES. Būtent tai, kad šalys neturėjo tokių garantijų, kokias teikia NATO Penktasis straipsnis, ir palengvino kelią Maskvos agresijai, siekiant išlaikyti tiek Ukrainą, tiek Sakartvelą savo įtakos zonoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vilniaus politikos analizės instituto projekto „Atspari Lietuva“ medžiaga