Laiškai iš kaimo. „Mano stichija – perrašymas“

Gruodžio 14-oji

Šis filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus Arūno Sverdiolo prisipažinimas, ištrauktas iš konteksto (iš VšĮ „Aštuntoji diena“ leidžiamo žurnalo „Kelionė“), pirmiausia gali priminti viduramžių vienuolynų skriptoriumus, kuriuose vienuoliai perrašinėdavo svarbiausias antikos bei Romos, taip pat ir vėliau parašytas krikščioniškos religijos knygas.

Įdomiausia čia galbūt tai, kad Arūnas Sverdiolas yra fenomenologas, ir ši filosofijos sritis gamtininkams atrodo šiek tiek įtartina, nes jie turbūt labiausiai tiki Johno Locke’o tiesa: nieko nėra prote, ko nebuvo juslėse. Kaip gali filosofijos mokslas remtis ne faktine medžiaga, o tiktai intuicija, tiktai sąmone?

Eksperimentų gali būti visokių. Štai skaitai filosofo, eseisto ir poeto Liutauro Degėsio storą romaną ir versdamas puslapius vis turi paklausti savęs, į kurią realybę autorius dabar tave įvarė. Tų realybių dabar, šią minutę, pasirodo, gali būti trys. Ir dar paaiškina autorius, kad tradicija šiuolaikinį žmogų klampina, kai jis papuola (nori nenori, o papuola) į dirbtinio intelekto sferą. Tiesa, romanas taip ir pavadintas – „Lengva nebus“. Aišku, kad skaitytojas turi iškentėti. (Tiesą sakant, iš tų virtualių, nuolat skraidančių savo herojų knygos pradžioje autorius gerokai pasityčioja, skaitant atrodo, kad trūksta čia tokio paprasto patarimo: ko tu taip daug skraidai, galėtum ir namie tūnoti, čiaumodamas tuos savo sūrius čipsus…)

Bet užtat kokia atgaiva tada pasirodo kokia nors labai paprasta, bet svarbi, o ir vaizdinga prigimtinės mūsų kultūros studija, pavyzdžiui, Viktorijos Daujotytės „Žemaitė: gyvenimo gramatika“. Niekas, rodos, negalėtų suprantamiau paaiškinti, kas gi yra ta mūsų kantrioji žieminė obelis ir kas ta žemaitė, net ir Amerikoje ryšėdama tą pačią savo skarą. O juk taip pat švelniai paglosto gerą mūsų savimeilę ir Romualdo Granausko „Žodžio paglostymas“, ir Henriko Algio Čigriejaus paaiškinimas, kodėl jis gali sakyti „bliūdas“, jeigu žino, kas yra dubuo.

Perrašymo epocha vis dėlto yra labai aiški ir paprasta. Juolab kad tas kantrus tūnojimas skriptoriume derinamas su keliavimu į savo šventovę, kur tyliai šnibždama malda. O kai kur visai šalia skriptoriumo būdavo viridarijai – atgaivingi žalieji kabinetai, kur galėjo perrašinėtojas nenutolti nuo ką tiktai perrašytų svarbių minčių, bet kartu ir gyvą, labai žalią mūsų Žemės pasaulį pajusti. Ir vis dėlto gamtininkas, skeptiškai žiūrėdamas į pačius sunkiausius humanitarinius mokslus (semiotika, fenomenologija), kartais gali papulti į situaciją, kai turės prisipažinti, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai, kurių kol kas nelemta patirti juslėmis, o esamasis, visais pojūčiais jaučiamas laikas pasidaro nebesvarbus.

Reikia nukeliauti į Himalajus, surasti ten rotondą, apgaubiančią tik vieną šaltinį, pažvelgti į tą pačią tyriausią mūsų Žemės vandens gelmę – ir tu praregėsi. Patikėsi, kad tikrai gali egzistuoti mąstančios gyvybės formos, neturinčios jokių mums žinomų parametrų. Taip atsitiko Karelijos botanikui ir filosofui Jurijui Linikui, apie kurį jau buvo rašyta 1990-aisiais kultūros ir ekologijos almanache „Kūlgrinda“. Gal galima būtų perrašyti tą almanacho atkarpą? Žinant ir tai, kad Jurijus Linikas labai domėjosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais bei muzika, ne vieną kartą buvo atvažiavęs į Kauną.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

O į Himalajus karelų filosofą nuvedė Nikolajaus Rericho klajonių takai. Šis pasaulinio garso dailininkas gyveno Karelijoje, po to Himalajų kalnuose įkūrė mokslo institutą „Urusvati“. Ir piešė kalnus. Buvo tie fantastiniai kalnai atvežti į Vilnių, į Dailės muziejų, įsikūrusį tada miesto Rotušėje. Nepamirštama yra ta ilgiausia žmonių eilė Rotušės aikštėje. Labai kantri eilė todėl, kad nuolat judanti: vienas žmogus išeina, vienas įeina…

Kokios tolimos, nepasikartojančios asociacijos. Galima prisiminti dar vieną svarbų atsitikimą, kurio atpasakojimą taip pat vertėtų perrašyti. Reikia susirasti 1966 metų gegužės mėnesio žurnalą „Mūsų Gamta“, pažvelgti į botanikų Dzidros Apalios ir Kazio Brundzos apybraižą „Vynuogės Nemuno šlaituose“. Šis vaizdingas pasakojimas nėra nei utopija, nei distopija. Šias autorių mintis teisingiausia būtų pavadinti moksline futurologija. Svajoja autoriai 1966 metais, kas bus 2000-aisiais. Rašo pasitelkdami savo žinias apie žaliąjį mūsų krašto rūbą.

Labai įdomiai samprotauja, kaip atrodys didžiosios mūsų upės pakrantės po 34 metų. Ir jeigu kruopščiai perrašysime tą jų gana realią svajonę, pamatysime, kaip esame beviltiškai nutolę nuo savo žemės. Žinoma, per prabėgusius metus (nuo 1966-ųjų iki 2024-ųjų) ne viskas buvo mūsų valioje, bet juk ir nuo 1990-ųjų mums labiau rūpėjo Britanija, Japonija, Ispanija, Viduržemio jūros pliažai, o ne Nemuno pakrantės.

Todėl dabar prie Nemuno ir turime džiungles. Vešliausiai, bet kartu ir niūriausiai atrodo agresyvios invazinės rūšys: uosialapiai klevai, vėlyvosios ievos dygliavaisiai virkšteniai, kanadinės šiušelės, penkialapiai vinvyčiai, Sosnovskio barščiai, varpinės medlievos, topinambai, kuriuos galima ir gražiau pavadinti – tai bulvinės saulėgrąžos, atkeliavusios iš Šiaurės Amerikos. Botanikai tokias pakrantes vadina velnių peryklomis, kartografuojant retąsias rūšis ir ypatingas bendrijas, ten geriau net nelįsti, nes po agresyvių svetimžemių krūmų lajomis visai tamsu, dažniausiai nėra nė žolelės, telkiasi tiktai kraujasiurbės muselės ir uodai.

Jau visiškai prarastos didžiosios mūsų upės terasos, kur prieš keturiasdešimt metų čiabuviai ganė savo gyvulius, skynė kriaušių, šermukšnių ir riešutų derlių, pjovė kvepiančius čiobrelius, katpėdėles ir šlamučius. Visi tai mato, dauguma ir žino, kaip blogai čia yra. Bet, matyt, papuolėme į tokį užburtą ratą, kai visiems labai smagu padiskutuoti ir pasiginčyti, bet nieko nedaryti.

Tik apsukruoliai verslininkai sugeba lengvatikiams parduoti idėjas apie būsimą laivybą Nemuno upe, net spalvingų stendų daug pastato, o pamiršta apie daugybę upės rėvų, kurių niekaip nepraplauks joks turistinis laivas. Dėl visokių nesibaigiančių disputų piktinosi ir filosofas Arūnas Sverdiolas pokalbyje su Urte Karalaite (LRT radijas): vis kartojasi diskusijos dėl mūsų kalbos, dėl architektūros ir paminklų, ir visi tie nuolat sugrįžtantys ginčai nerodo nei žinojimo, nei galios, vis tiek ką nors greitai nusprendžia valdininkai, ir tada vėl atsiranda daug nepatenkintųjų. Ir diskusija prasideda iš naujo.

Gruodžio 15-oji

Tikros žiemos dar nėra. O kokia šalta buvo 1996–1997 metų žiema. Meteorologai tada rašė, kad ta žiema Europoje buvo šalčiausia per praėjusius 30 metų. Liškiavos senbuviai galėjo patikrinti tradicinę savo patirtį: Nemunas sustoja, kai dešimt dienų termometras rodo dešimt laipsnių žemiau nulio.

Suledėjo visos upės tą žiemą greitai. O vakaro saulėlydžiai būdavo ypač raudoni. Ant Liškiavos alkakalnio belaukiant saulės laidos, kitoje upės pusėje gražiai atrodė Vieciūnai: iš visų kaminų tiesiai aukštyn kyla balti dūmai. Baltas garas paprastai išduoda, kad kūrenasi žalios ar šlapios malkos. Bet kas gi žiemą gali kūrenti žalias malkas? O taip apgaulingai atrodo todėl, kad labai šaltas anticiklono dangus kažkaip pakeičia ir spalvas, ir atstumus. Kai saulė leidžiasi didelė ir raudona, o visas pietvakarinis dangaus skliautas nusidažo avietine spalva, gali pasijusti bežiūrintis į kalėdinį atviruką. O atsigręžęs į rytus matai, kad visų kaimo pirkių langai atspindi šaltą saulėlydžio šviesą. Ir jokio garso aplinkui, jokio judėjimo…

Kaip toli tie įspūdingi gruodžio šalčiai. Vakar vakare truputį pasnigo, o šį rytą jau kapsi nuo stogo. Dar nė karto šią žiemą nematėme raudonai besileidžiančios saulės. Ir lapkričio klausimas, ar šiemet dar nors trumpai pamatysime saulės šviesą, kol kas nėra bliauzgas. Galime nebepamatyti, nors iš tikrųjų kalta visai ne saulė, o mūsų planetos atmosfera. Ir, žinoma, Žemės ašis, kurią, kaip teko girdėti vaikystėje, nuolat tepa devyni jaučiai, kitaip juk perdžiūtų ir užsidegtų. Stovi tie jaučiai, gal net į poliarinius avijaučius panašūs, atsukę užpakalius į Žemės ašį, ir tepa.

Buvo mūsų kaime toks beveik legendinis Vaclovas Bertašius – linksmuolis plepys, virtuoziškas melagis, bet kartu ir nepavargstantis darbininkas. Gyveno jis šalia Skaisgirio ir ateidavo pas mus vakarais pažaisti šaškėmis. Galėjo greitai atsakyti į bet kokį klausimą. Be to, jis taip gudriai visiems įtikdavo, kad kasdien važinėjo su savo Ereliu ir Širmiu, nors tada visi darbiniai arkliai, didesni kluonai, pievos bei arimai buvo nacionalizuoti ir priklausė kolūkiui…

Žemė, beje, gruodį su visa savo ašimi pasisuka teisingai – Pietų pusrutulyje dabar pavasariai ir vasaros. O mes galime ramiai sugrįžti prie savo senų dienoraščių. Ir ne tiktai nostalgiją jie pažadina. Štai akademikas Jonas Grigas naujausioje savo knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ pataria tiems tikriesiems senoliams, kurie vis dar kažko ieško ir tikisi, ne skaityti naujausius spalvingus leidinius, o sugrįžti prie tų užmirštų knygų, kurios kažkada padarė tau gerą įspūdį arba paskatino ieškoti ir surasti būtent tai, kam galbūt esi gabiausias. Juk naujų knygų kaleidoskopas senatvėje tave tiktai išblaško, apkrauna nauja informacija, kurios tau gal nebereikia.

Noriu tikėti, ką rašo Jonas Grigas, jis yra ne tiktai fizikas, ne tiktai Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas, bet ir bitininkas. Įdomu, ar jo bitės, Dzūkijoje besidžiaugiančios senojo Kabelių vienkiemio laisve, dalyvavo eksperimente, kai buvo bandoma sužinoti, kokių nuodingų medžiagų tos darbštuolės parneša į savo avilius. Dalyvavo bitininkai iš visų ES šalių, ir atrodo, kad tie bandymai nebuvo sudėtingi. Į darbą išskrendančias bitutes šiek tiek supurškia silpnu absorbentu, po kiek laiko ir pažiūri, kas prikibo prie bičių darbininkių kojų, sparnų bei plaukelių. Eksperimentatoriai netgi nustatė, kad pačios menkiausios dalelės atsiranda aviliuose kartu su bičių parnešamu oro gūsiu.

Tokiais eksperimentais norima nors kiek pagelbėti bitininkams, juk jie yra priversti bartis su savo kaimynais ūkininkais, kurie tas kenksmingas medžiagas (chemines trąšas, pesticidus, mikroplastiką, sunkiųjų metalų pėdsakus) paskleidžia, kartais net per patį augalų žydėjimą…

Gali būti, kad minimalistiniam patarimui skaityti mažiau, sugrįžtant prie jaunystėje atrastų geriausių knygų, galėtų pritarti visi, o ypač tie, kas savo gyvenimo būdu nors kiek prisideda prie tvarumo ekonomikos. Juk bet kokio seno, o dar gerai veikiančio įrankio tausojimas yra energijos taupymas. Dar žinom, kad gerai išdrožtas ir tiksliai uždėtas ąžuolinis ar klevinis kirvakotis gali tarnauti daugiau kaip penkiasdešimt metų, ir joks naujas iš kažkur atgabentas sintezės būdu išgautas metalo ir plastiko hibridas nebus geresnis.

O kirvio galva irgi gali išbūti tokia pat gera labai ilgai, nes tarpukario Lietuvoje tokie brangintini dailidžių, skulptorių ir kalvių įrankiai buvo atvežami iš Skandinavijos, ir dar visai neseniai jų buvo galima surasti Kalvarijų turguje. Tokia tvari ir įdomi prekyba prapuolė tada, kai remontuojama turgaus teritorija buvo beviltiškai unifikuota ir sterilizuota. Senų gerų daiktų dabar jau reikia ieškoti kaime.

Šitaip galvojant ir turint kažkokią patirtį, matyt, galima atsispirti bet kokiam reklamos žinovui ir influenceriui. Juk akivaizdu, kad jaunų, entuziastingų žmonių kūryba nėra apsaugota nuo paklydimų. Išimčių, žinoma, pasitaiko. Galima iš karto patikėti, kad aštuoniolikmetis vaikinas iš Indijos šiuo metu yra stipriausias prie šachmatų lentos. Nors praeityje ir šioje srityje buvo apgaulių. Rusijos didmeistriai, emigravę į Vakarų Europą, pasakojo (radijas „Svoboda“), kad 1957-aisiais Michailui Taliui iš Rygos buvo sukliudyta dalyvauti pasauliniame pretendentų turnyre, nors tada jis jau buvo didmeistris…

Visada šiek tiek domėjausi šachmatais, vidurinės mokyklos komandoje žaidžiau prie pirmos lentos (tada buvo tokia gradacija), kai iš Šaukėnų reikėdavo važiuoti į Užventį ar Luokę. Šaukėnuose mus treniravo fizikos mokytojas Stasys Jokubauskas. Labai mylėjom šį puikų pedagogą. Jo išaiškinti mechaninės fizikos dėsniai ir šiandien tebėra tokie patys. Gi šviesos, molekulinė, o ypač kvantinė fizika ir dabar tebėra sunkiai suvokiama. Valstietiškos prigimties žmogus negali patikėti, kad kartais energija išlieka ir tada, kai pradingsta masė.

Gruodžio 20-oji

Metams baigiantis sulaukiam lietaus. Ir lietaus, ir dulksnos, ir šlapdribos, ir netgi sniego kruopų. Viskas tuoj pat pavirsta į vandenį, gera ta drėgmė, pamažu susigerianti į dirvožemį, nenukliokianti į Nemuną.

Krūčius vis dėlto pakyla staiga, tuoj pat atsiranda rūpestis apsisaugoti, kad srovė negraužtų pylimo. Žinau, kodėl šis upelis taip greitai reaguoja į lietų: jis išteka iš Liškiavio ežero, užtenka, kad to nemenko ežero lygis pakiltų vos kelis milimetrus, ir Krūčius tuoj pat padidėja. Žinau ir tai, kad šoninei Krūčiaus abrazijai labiausiai priešinasi akmenys, o tuos visokiausius riedulius iš upelio dugno geriausia traukti su ilgakočiu kastuvu specialiai užlenktu galu. Galiu dabar tyliai pakartoti, ką prieš daugelį metų ištarė Mardasavo išminčius Petras Zalanskas: kaip lengva gyventi, kai viską žinai…

Optimizmą kartu su lietumi siunčia dangus, ir norisi pasvajoti netgi šiek tiek utopiškai: pavasarį žemė atsibus žalesnė. Gal ir žemdirbio triūsas bus pagaliau deramai įvertintas, gal ūkininkai savo išlygintuose laukuose pagaliau pradės sodinti priešerozinius medžius bei krūmus, ir dirvožemio nebepustys staiga atsirandantys viesulai. Gal kažkas prisidės prie didelių gamtosauginių projektų, atkuriant melioracijos bumo sugadintus laukų upelius, nes tie gilūs ir tiesūs grioviai, klimatui vis šiltėjant, gali labai greitai tapti patys didžiausi ūkininkų ir gamtininkų priešai.

Gal šitaip ir galėtų priartėti tas laikas, kai kiekvieno žmogaus rūpestis savo žeme bus įvertintas ne jo pinigus skaičiuojant. Niekas nesiūlo pabėgti ūkininkui nuo prekinės gamybos, bet kažkodėl atrodo, kad blogiausios rinkos ekonomikos pusės – egocentrizmas, abejingumas, socialinė atskirtis – pirmiausia ir turėtų aplenkti kaimo žmones, nes jau dabar būtent kaimų bei miestelių bendruomenių aktyvistai galvoja ne apie savo superego, o apie visus savo kaimynus… Šitaip juk ir sugrįžta toji šimtmečiais perkuriama utopija: toli fantazijos šalyje ieškomas paslėptas lobis, o tikrai laimingas žmogus pasijunta tada, kai sugrįžta namo.

Projektas „Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 32 tūkst. eurų.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Ar šiemet dar bus saulėtų dienų?

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Spalis – tai ne tik spalių mėnuo

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Ar džiugina šio rudens obuoliai?

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Sausra tęsiasi, o baravykai dygsta