Laiškai iš kaimo. Ar džiugina šio rudens obuoliai?

Rugsėjo 17-oji

Kai sinoptikai kalba apie gražias dienas (reikia suprasti, kad vėl nebus lietaus), netgi paskelbia apie saulėtą anticikloną virš mūsų krašto, tai valstietiškos prigimties sodiečiai tyliai pyksta ir keičia artimiausius savo planus.

Žemė vis dar laukia lietaus, niekas nežino, kokia bus spalio pradžia, kai reikės ką nors iškasti ir persodinti, kai nesulauksim naujo daigelio tų augalų, kurie iki žiemos turėtų užauginti prie drėgnos žemės prigludusius skrotelinius lapelius, kad kitų metų pavasarį galėtų išskleisti žiedus. O va, ir geriausi kadagių persodinimo terminai jau praėjo, vis belaukiant lietaus. Be to, ir kai kurių visad žaliuojančių dekoratyvinių krūmų dauginimas žaliaisiais ūgliais šiemet bus taip pat sudėtingas. Ir nukastos bulvės, nurauti burokėliai, prieš patekdami į rūsius, turėtų prisitraukti drėgmės iš dirvos. Deja, viską atgaivinanti drėgmė dabar tiktai prie pat upelių, prie šaltinių ir apyežerių nendrynuose, kur neblogai jaučiasi kai kurie mažesni, difuziškai migruoti dar neskubantys paukščiai.

Šią vasarą pastebėjau, kad iš sėklų sudygę maži skrobliukai labai gerai auga pavėsingose vietose, ypač prie jazminų ir sedulų. Kažkodėl labai daug tų savaiminių skrobliukų, juos būtinai reikėtų perkelti į daigyną, o dar po metų būtų galima sukurti tankią ir aukštą žaliatvorę. Jaučiu, kad pirmiausia tai įvertintų paukščiai, lesantys skroblų sėklas. O žmonės galbūt irgi prisimintų, kad šių gražių ir plastiškų medžių sėkliukės tikrai valgomos. Tik reiktų išmokti tą kietą riešutėlį išgliaudyti iš goželių, o paskui sumalti, užmaišyti tešlą… Ir galėtų nutikti panašiai kaip tam vilkui, užsigeidusiam duonos.

Prisimenu, kažkuriame gamtininkų susibūrime nepabijojome paklausti Eugenijos Šimkūnaitės, ar tikrai iš liepos apvalių sėkliukių galima išspausti pieno. Garsioji žolininkė patvirtino, kad įmanoma, tiktai reikėtų daug laiko ir kantrybės. Turėtų būti begalė tų sėklų, didelė piesta, tvirtas ąžuolinis grūstuvas, ir vis tiek labai išalktume, kol to pieno išsispaustume. Tos kantrybės daugeliui namų ūkio darbų dažniausiai ir pritrūksta. Gal prieš du dešimtmečius visi mokėsi, kaip iš obuolių išvirti, o paskui ir kaip pridera suspausti sūrį. Tikrai skanus obuolių sūris, bet labai neilgam to gamintojų entuziazmo užtenka. Labai gaila, nes obuolių sūryje – gerokai mažiau cukraus nei obuolienėje. O cukrus labiausiai užmuša gero obuolio skonį bei kvapą. Taigi nėra ko stebėtis, kad taip noriai obuolių sūris vis perkamas ekologiniuose turgeliuose.

Kadangi šiemet vėl svarstome, kokiais būdais kovoti su obuolių derliaus pertekliumi, tokios visuotinio kulinarinio paveldo mintys man į galvą beldžiasi turbūt tik dėl to, kad jau ilgėja rudens vakarai. Veiklesniam, judresniam žmogui, net ir senukui sodininkui, būdinga bent jau pasvajoti apie sunkiau įvykdomus eksperimentus ir netgi įsivaizduoti gamybinius procesus, kuriems įgyvendinti galbūt jau pritrūks laiko, nes pasibaigs ta būtinoji gyvybinė energija.

Kai savo gerontologines įžvalgas apie gyvenimą ir mirtį viešai aiškindavo daktaras Juozas Kupčinskas (1906–1971), ne vienos medicininės praėjusio amžiaus knygos autorius, tai štai kaip užtikrintai reziumuodavo: „Žmogus miršta tada, kai išsenka jo gyvybinė energija, o ją labiausiai palaiko teigiamų ir neigiamų emocijų kaita. <….> Jei džiaugsmas ir liūdesys žmogų aplanko kasdien – jis gyvens ilgai.“

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Nuo šios hipotezės žybtelėjimo Kauno žurnale „Kosmos“ praėjo bemaž šimtas metų, ir man įdomu, kaip patraukliai šiandien ta tema samprotauja LRT žurnalistai Ignas Klėjus ir Tomas Vaičiūnas, pradėję naują radijo laidą „Diagnozė: gyvenimas“. Tai laida apie sveiką gyvenseną ir ilgaamžiškumą.

Įvairiausios literatūros apie realų XXI amžiaus žmonių ilgaamžiškumą turime labai daug, ir turbūt nepaneigsime, kad šiuolaikinį toną šioms diskusijoms duoda JAV genetikas ir eksperimentatorius Davidas Sinclairas, kurio veikalą „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“ jau aptarėme „Laiškuose iš kaimo“ 2021 metų lapkričio mėnesį.

Medicinos mokslas neabejotinai žino tuos kertinius ilgaamžiškumo principus. Laidos „Diagnozė: gyvenimas“ svečias Sveikatos mokslų universiteto profesorius, kardiologas Raimondas Kubilius įtikinamai paaiškino, kodėl keturiasdešimtmečio vyro kraujagyslės gali atrodyti kaip šešiasdešimtmečio. Ir pamokė, ką tam vyrui būtina daryti, kad sustabdytų pagreitėjusį kraujagyslių senėjimą. Toks sustabdymas labai aktualus, nes kraujagyslės – svarbiausia žmogaus organizmo sistema. Medikamentų veiklą privaloma papildyti labai paprastu, visiems žinomu terapiniu būdu: bėgiojimu ristele, žygiais su šiaurietiškomis lazdomis, plaukimu, važiavimu dviračiu. Profesorius taip pat priminė, kad Druskininkuose rytoj prasidės tris dienas truksiantis tarptautinis kongresas apie miško poveikį žmogaus sveikatai.

Rugsėjo 20-oji

Tęsiasi tas saulėtas ir šiltas anticiklonas, lyg ir nebūdingas pirmojo rudens mėnesio pabaigai. Turbūt šiemet jau nebelauksime tradicinės bobų vasaros. Gal nebepajusime ir tos rudeniškos nostalgijos, kai ramiai žingsniuojant siauru panemunės takeliu netikėtai sužvilga vienišas pelkinės neužmirštuolės žiedas ir sustabdo tave: ar nieko neužmiršai šią prabėgusią vasarą? Gal kažką svarbaus žadėjai padaryti – ir pamiršai.

Būdavo šitokių stabtelėjimų, ir ne tiktai prie Nemuno. Lygumų upė Venta išsiliedavo tiktai pavasarį, o rudenį jau tekėdavo rami, ir ta per pievas lygiai nutolstanti jos srovė, matoma iš Cedroniškės kalvelių arba nuo Biržės piliakalnio, tikrai sustabdydavo lėtą žemdirbio žvilgsnį. Rudenį šventoje tėvų sodybėlėje vakarais dar norėdavosi ilgiau pabūti kieme, nors visi dienos darbai jau būdavo padaryti. Kas rašė, kad sodietis vakare neskubėdamas rakina miegančius vartus? Ir rašė, ir dainavo, nes žinojo ypatingą rudens vakaro trauką. Tą neapsakomą ramybę.

O kodėl kaimo pirties langelis visada žvelgdavo į vakarus? Tai yra pastebėjęs etnologas Stasys Daunys. Jis išmatavo ir aprašė daugybę pirčių visuose mūsų Lietuvos etnografiniuose regionuose. Tas žmonių ir langelių žvelgimas į vakarus galėjo būti lengvai paaiškinamas: šviesiau ten, kur nusileido saulė. Bet yra dar kažkas. Ir gal tą kažką labiausiai pajaučia žemaičiai. Kodėl Simonas Daukantas rašė, kad žemaičiai ne viską pasako, ką galvoja, kad jie nei atvirai džiaugiasi, nei viešai liūdi. Česlovo Kudabos knygoje „Septyni keliai iš Varnių“ aprašomas vakaras, kai kartu su studentais stebint žemaitišką kraštovaizdį jaučiamas „sunkiai aprašomas graudumas“…

Štai tokį graudumą iš praeities man ir priminė garbioji vaistažolių ūkio šeimininkė Jadvyga Balvočiūtė, per radiją trumpai papasakojusi savo biografiją ir lyg tarp kitko prasitarusi, kad jau atgyveno aštuoniasdešimt metų. Vaizdingiausias ir graudžiausias man pasirodė prisipažinimas, kaip ji neištvėrusi pradėjo verkti kažkokio persitvarkančios Lietuvos valdininko kabinete, prašydama, kad jai sugrąžintų jos tėvų pievą prie Virvytės. Ir padėjo tos ašaros, nors prieš tai visi tvirtino, kad niekas jau nebepadės, mat sovietmečiu kolūkis buvo užvaldęs tas jos tėvų pievas, o po Kovo 11-osios vienaip ar kitaip besitraukianti valdžia išdalino kolūkio žemes vadinamiesiems trihektarininkams.

Žlungant kolūkiams, kai kurie paveldėjimo teisės neturintys žemdirbiai, dar pokario metais arba vėliau iš kitų rajonų atsikėlusieji į Mažeikių kraštą, dabar pretendavo gauti bent šiokios tokios nuosavybės – tų trijų hektarų buvusios kolūkinės žemės – kaip kompensacijos už viso gyvenimo kolektyvinius vargus ir nepriteklius. O iš Kauno atskubėjusi Jadvyga pro širdingas ašaras teisėtai prašė grąžinti jai brangią tėviškės pievą. Šitaip ar panašiai tada atsitikdavo visoje Lietuvoje, ne tiktai Žemaitijoje.

Prieš daugelį metų su Jadvyga Balvočiūte buvau susitikęs Kauno botanikos sode. Tada šis sodas Aukštojoje Fredoje dar nebuvo sugrąžintas Vytauto Didžiojo universitetui. Ji buvo baigusi farmacijos studijas ir labai džiaugėsi, kad Botanikos sodo vadovybė sutiko gerokai išplėsti vaistažolių skyrių. Jau kai kas buvo padaryta, kaupiant vaistingųjų augalų kolekciją – bene įspūdingiausiai atrodė didelė lysvė ryškiai žydinčių geltonųjų gencijonų. O pačioje oranžerijoje, kur vešėjo nebesutelpantys egzotiškiausi subtropikų medžiai, J. Balvočiūtė kažkodėl daugino mimozas (jautrioji mimoza – Mimosa pudica).

Davė ir man mažytį jautrų augalėlį nedideliame indelyje, bet ir perspėjo: kai šeimoje yra mažų vaikų, tai ši mimoza gyvens neilgai, nes vaikams labai patinka ją pirštu pabaksnoti, kad bežiūrint nugeibtų, o paskui stebėti, kaip ji kantriai atsigauna ir pakyla. Taip ir nutiko, nes aš ir mano maža dukra greit įsitikinome chameleonišku šio augalėlio elgesiu, vos tik iš Kauno į Vilnių pajudėjęs traukinys pateko į tamsų tunelį…

Gal todėl mane ir apėmė toks graudumas, kai dabar, saulėtą 2024 metų rudenį, per gana ilgo laiko nuotolį įsiklausiau, kaip Jadvyga Balvočiūtė pasakoja radijo svečiams ir žurnalistei Jolantai Jurkūnienei apie anuos nelengvus išbandymus, kuriuos jai teko patirti, kol vis dėlto buvusioje savo tėvų žemėje įkūrė tokį Vaistažolių ūkį, apie kokį svajojo dar tada, tolimoje jaunystėje. Ir belieka nenusiminti pagalvojus, kad netgi itin stipriõs asmenybės gyvenimas pasirodo toks mįslingas, toks permainingas ir vis dėlto nestokojantis graudaus žavesio, kai ir skaudžiausių nevilčių ašaros susilieja su kūrybingos vilties žiedadulkėmis.

Labai svarbi Jadvygai buvo toji pieva prie Virvytės, nes augo ten ir vaistinės šventagaršvės, ir vaistingieji plačialapiai begãliai. Svarbūs ir visi vaistažolynai, įkurti ne pievose, o dirbamuose laukuose, labai svarbi ir atkurta senoji sodyba. Svarbūs ir visi ją lankantys svečiai, ateinantys ir atvažiuojantys pasižiūrėti ir pasimokyti.

Rugsėjo 22-oji

Baltų vienybės dieną ant mano stalo – nepaprasto svarumo opusas, unikalus istorinių fotografinių faktų rinkinys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas metraštis: „Ištremti iš Tėvynės. Tremtinių ir politinių kalinių nuotraukų albumas“. Sopulinga praėjusio amžiaus sovietinių represijų atmintis. Asmeninė iš gimtosios žemės eliminuoto žmogaus dalia. Šiurpiai atvira tiesa. Sunki neatlygintų skriaudų byla. Teksto nedaug. Atsiskleidžia jaudinanti galimybė ilgiau įsižiūrėti į žmonių veidus, į niūrią tolimų Sibiro žemių aplinką! Kad ir į tuos tris išblyškusius vaikelius, taip skaidriai besišypsančius, nes kiekvienas laiko glėbyje suspaudęs savo brangų šunelį.

Kokia trumpa, bet kokia tyra tos alkanos vaikystės džiugesio valandėlė tolimiausioje Jakutijos žemėje! Negaliu įsivaizduoti, kokios kantrybės ir kokios nuovokos reikėjo tokio visomis prasmėmis sunkaus albumo sudarytojams: Benui Navakauskui (jis taip pat ir atsakingasis redaktorius), Birutei Panumienei, Violetai Jasinskienei, Elvyrai Mickievič, Jolantai Sinkevičiūtei, Julitai Milašiūtei.

Man regis, ypač svarbu, kad viena iš šios unikalios knygos sudarytojų – būtent Birutė Panumienė. Netgi išdrįsčiau garsiai pakartoti, kaip trumpai ir aiškiai savo tikruosius draugus kadaise apibūdindavo Kanados rašytojas Pilkoji Pelėda. Jis sakydavo: „Tai geras žmogus, esam ne kartą susitikę girios takelyje.“ Tokie geri žmonės ir buvo juodu – Birutė ir Vaclovas Panumiai. Tiesa, jau vėliau, kai Birutė rinko atsiminimus apie amžiną atilsį savo vyrą Vaclovą Panumį, tai kukliai prisipažino, kad ji tų gana sunkių maršrutų nesiskubindavo įveikti, tų šimto kilometrų ilgumo maratonų pati nebėgdavo, tiktai virdavo arbatą prabėgančiųjų stovyklose. O aš gi anuomet kaip tik ir buvau vienas iš tų bėgančiųjų. Ir kokia gardi būdavo ta Birutės arbata! Daugelis jai atvirai prisipažindavo, kad šitokio gaivinančio gėrimo dar niekad nebuvo ragavę. O juk tų ištroškusiųjų kartais prabėgdavo net penki šimtai.

Keturioliktąjį maratoną 1987 metais bėgo daugiau nei septyni šimtai dalyvių. Tie respublikiniai jaunimo ištvermingumo maratonai niekada nebuvo primygtinai propaguojami, bet jie tęsėsi beveik pusę amžiaus – nuo 1974-ųjų iki 2010-ųjų. Organizatoriai Algimantas Jucevičius, Rimantas Krupickas, Vaclovas Panumis, Vladas Plikūnas, Tadas Šidiškis kiekvieną pavasarį kruopščiai braižė ir daugino žemėlapius, sumaniai slapstė kontrolinius punktus, įrenginėjo tarpines ir bazines stovyklas. Įdomiausia būdavo tai, kad kiekvienais metais maratonas vykdavo vis kitoje vietoje, ir visiems bėgikams rūpėjo tokia išskirtine proga atrasti Lietuvoje daug ką naujo, iki tol negirdėto.

Maršrutai vedė pro archeologinius paminklus, pro miškuose pasislėpusias, bet dar atsekamas Lietuvos partizanų buveines, pro senus kryžius ir koplytėles. Niekas nekalbėdavo apie šių maratonų tautiškumą ar rezistenciją, bet visi tai stipriai jautė. Kadangi Klaipėdos turistai per naktį važiavo lėtu traukiniu į Vilnių, o iš Vilniaus dar ir mediniu Gardino traukiniu iki Rūdiškių, tai greitas ėjimas aplinkui septynių kilometrų ilgumo Vilkokšnio ežerą ne vienam jaunesniam žygeiviui iš tikrųjų pasirodė tartum nežinomos, neregėtos ir negirdėtos Lietuvos atradimas…

Labai daug laiko praėjo, bet ši nepamirštama, žygeiviška Birutės ir Vaclovo Panumių legenda man primena tų paslaptingų miško takelių nuotaiką, tą nepaprastą norą eiti ir eiti per Lietuvą. Eiti ir dieną, ir naktį, būtinai surasti visus vadovų nurodytus punktus ir sugaišti tik 28 valandas.

Kai prisimindamas anuos savo jaunų dienų orientacinio ištvermingumo maratonus aptinku visai kitokios, žūtbūtinės žmogiškosios ištvermės įrodymus ir mirtinos atskirties nuo Tėvynės paliudijimus štai šitokiame įspūdingame, istorinių fotografijų kadrais pagrįstame tremtinių bei politinių kalinių metraštyje, negaliu nepastebėti nuorodų, kad viena ar kita nuotrauka iš Sibiro buvo paštu atsiųsta giminėms į Lietuvą. Nejučia pagalvoju ir apie siaubingą žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais: vežami į koncentracijos stovyklas pasmerktieji mirti vis dar viltingai mėtydavo pro užkaltų vagonų plyšius paskutinius atsisveikinimo laiškus artimiesiems, tikėdamiesi, kad gal koks jautresnis praeivis pakels laišką nuo žemės ir išsiųs pagal užrašytąjį adresą, – ir gal tik vienas ar kitas laiškas iš šimto vis dėlto per stebuklą pasiekdavo artimuosius ar net per rankas patekdavo į spaudą, kur paieškų skiltyse mirgėjo dingusių žmonių pavardžių srautai.

Didžiajame Lietuvos tremčių albume prie kai kurių nuotraukų nurodyta, kad buvo fotografuojama slaptai. Nelengva buvo ir slaptoji kunigų kankinystės misija lageriuose, jie ten gyveno kaip ir visi be kaltės kalti tremtiniai, tačiau laikėsi ir kaip savosios tarnystės neišsižadėję dvasininkai. Kai kurios nuotraukos liudija, kad net ir gyvulėliai suprasdavo tą klaikų tragiškosios tremtinių lemties absurdą. Yra albume ir dokumentinių nuotraukų: laiškas ant beržo tošies, Kengyro politinių kalinių užuojautos laiškas Antanui Seikaliui, kai sukilimo metu žuvo jo jaunesnis brolis Povilas Seikalis.

Pavardės, pavardės, tautiečių likimai ir begalinė, rūsti Sibiro ar Kazachstano stepių gamta. Yra ir Laptevų jūros žvejai, ir Dalia Grinkevičiūtė, bendroje nuotraukoje pažymėta juodu brūkšneliu. Labai skaudūs ir sielvartingi jos dienoraščiai išliko mums kaip pats gyviausias paliudijimas apie alkaną lapteviečių tremtį prie Ledinuotojo vandenyno. Yra albume ir siaubingai pagarsėjusi tremties vieta – tolimoji Kolyma. Apie tremtį Kolymoje daug rašė rusas tremtinys Varlamas Šalamovas, jo apsakymai buvo išversti į lietuvių kalbą. O kiek daug žymių, Lietuvai nusipelniusių tautiečių įamžinta šiame albume!

Skyriuje „Žmogus be Tėvynės“ matome, kaip žūtbūtinę tremties dalią tenai kentėjo Gražina Ručytė-Landsbergienė, paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno šeima, prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, kunigas Kazimieras Vasiliauskas, poetas Antanas Miškinis, rezistentas Balys Gajauskas, operos solistas Antanas Kučingis, dvasininkas Teofilis Matulionis, žurnalistas Rapolas Mackonis, antisovietinio pasipriešinimo dalyvė Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė, Helsinkio grupės narys Mečislovas Jurevičius. Kitame šios knygos skyriuje „Atmintis“ atrandame žymaus filosofo profesoriaus Levo Karsavino kapą Komijoje.

Rugsėjo 23-ioji

Saulėta, šilta diena. Nelengvai keliaujame kairiuoju Kreisos upelio šlaitu – gilios erozinės raguvos, stačiašlaičiai eroziniai palikuonys, elektrinių piemenų tvoros. Nesame kažkokie įsibrovėliai, bet jaunas vyras, sutiktas prie Klonio ežerėlio, kartu su šunimi, guviu Bavarijos pėdsekiu, palydi mus, paaiškindamas, kas čia dabar ūkininkauja, o kas bitininkauja. Tas veiklas iš tiesų padoru kuo aiškiau atskirti, nes bitė yra ne gyvulys ir niekaip negali nuskurdinti kraštovaizdžio, gali tiktai praturtinti. O avys, mėsiniai galvijai, danieliai? Daug kas priklauso nuo šeimininkų supratingumo, bet taip pat ir nuo taisyklių, vienaip ar kitaip saugančių vertingo kraštovaizdžio teritoriją. Labai reikėjo, kad Saugomų teritorijų planavimo specialistai būtų čia bent kiek atidžiau pasidairę prieš kokias tris dešimtis metų, kai Dzūkijos nacionalinio parko ribos bei funkcinės zonos dar buvo tikslinamos.

Trumpa toji upelė Kreisa, o braižytojų planuose dar ir pusiau perkirsta. Tiesa, nuo Druskininkų iki Liškiavos, keliaujant kairiuoju Nemuno krantu, galima atrasti keturias mažas upeles: Avirę, Snaigupėlę, Kreisą ir Liškiavę, kuriai amžių eigoje prigijo Krūčiaus vardas. Bet labiausiai dabar atrodo nuskriausta Kreisa, nes ji teka per laukus ir pievas, ne per miškus. Į Dzūkijos nacionalinį parką patenka tiktai Kreisos žemupys, tiktai iki to mažo, uždumblėjusio Bamblyno ežerėlio. Toliau – naminių galvijų, puslaukinių danielių ir avių valdos. O kairiojo Kreisos kranto šlaitai tikrai unikalūs. Čia gyvuoja labai didelė Lietuvos raudonosios knygos augalų – melsvųjų gencijonų populiacija. Dabar jie jau nugeltę, vegetacija baigėsi, bet matyti, kad jokie žvėreliai ir jokie skeltanagiai gyvulėliai šitų brangių augalų neskabo. Šitokių retų buveinių sutrypimas, deja, būtų pražūtingas. Kol kas čia dar auga ir kiti retieji augalai: šakotieji šiaudeniai, vaistiniai smidrai, kiekvieną pavasario žiedų bangą iškilmingai palydi balti lieknųjų plukių žiedai.

Pastebėjome ir tai, kad netoli Bamblyno dar šiek tiek laikosi jau gerokai sumažėjusi mažųjų gegužraibių radavietė. Netrukus įžiūrėjome, kaip mažame pelkės duburyje grakščiai vinguriuoja didokos dėlės, tikriausiai didžiosios kumeldėlės. Šiai genčiai priklausančios medicininės dėlės, kaip ir mažosios gegužraibės, įrašytos į Raudonąją knygą. Nustebino ir unikalus reiškinys – didžiulė laukinių morkų „plantacija“ netoli Koštano Ravo. Galima buvo pamanyti, kad tai žmogaus prižiūrimas laukas. Tačiau greit įsitikinome, kad visos morkos laukinės, jau peržydėjusios, tik išrauti nebuvo įmanoma, nes besitęsianti sausra tokį priemolingą dirvožemį išdžiovino lyg kaulą. Dar pamatėm, kaip Koštano Ravo šlaituose raudonuoja didelės erškėčių uogos ir kerojasi sutankėjusios, gal ne vieną sykį žvėries dantų patrumpintos gudobelės ir šunobelės.

Be abejo, viskas buvo įdomu. Gal todėl aš be perstojo kartoju savo jaunesniems bendrakeleiviams ar bendraminčiams: gamtą privalome stebėti visais metų laikais. Bet jeigu į visus Kreisos slėnio augalus, krūmus bei pavienius medžius pažvelgtume iš toliau, tai nuolat žaliuojantys piramidiški kadagiai bemat išryškėtų kaip patys iškiliausi dominantai, tarsi ir nebijantys nei gyvulių dantų, nei kanopų. Kadagių ekologinė niša labai plati, jie geba gerai atrodyti ir žvyryne, ir šalia pelkės, ir saulėkaitoje, ir pavėsyje. Vis dėlto kadagys stebėtinai jautrus, tai žino visi, kas bandė jį persodinti. Nepakenčia kadagys ir žemės suplūkimo. Tegul sau kol kas žaliuoja, kur pats išdygo! Ir kai galų gale nutols vìsos tos karščiausiai šį rudenį gluminusios bobų vasaros, o spalio ir lapkričio vėjams užgrojus aštrus viksvų švogždimas Bamblyno apyežeryje vakarop darysis vis gūdesnis, galbūt tie ištvermingi, bėgančio laiko permainoms atsparūs Kreisos augalijos turtai netikėtai atsivers prieš akis kokiam nors įžvalgiam Dzūkijos laukų tyrinėtojui ir apstulbins kaip efemeriniai rudeninio peizažo akcentai.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Sausra tęsiasi, o baravykai dygsta

Henrikas Gudavičius

10 min

Liepos kaitra: krinta iš dangaus sudžiūvę vabzdžiai

Henrikas Gudavičius

8 min

Laiškai iš kaimo. Labai žalia vasaros pradžia

Henrikas Gudavičius

8 min

Laiškai iš kaimo. Kiek šiemet buvo pavasarių?