Laiškai iš kaimo. Spalis – tai ne tik spalių mėnuo

Spalio 1-oji

Vis dar tęsiasi sausra. Svarbius rudens darbus apsunkina drėgmės trūkumas. Rugsėjo pabaigoje persodinau tuščialaiškius česnakus, kuriuos daržininkai paprastai vadina žieminiais svogūnais. Todėl, kad jie nebijo žiemos ir pavasarį patys pirmieji pradeda vegetaciją.

Keisti tuščialaiškiai česnakai: ropučių neužaugina, betgi žaliuojančius laiškus galima pjauti šešis kartus per vasarą. Atauga ir atauga, tik būtina palaistyti. Ir išsilaiko toje pačioje vietoje net ketverius metus. Tada jau vėl reikia sėti mažytes juodas sėkliukes, visą vasarą auginti tankiai sudygusius daigus, o rudenį persodinti į nuolatinę vietą vėl ketveriems metams. Tik jeigu dirva sausa, svarbu palaistyti ir prieš išraunant daigelius, ir juos persodinant. Darbas kruopštus, nors ir nelabai sudėtingas, jeigu dirva iš anksto paruošta, bet jei dangus tau nė kiek nepadės, galėsi piktintis, kiek tik norėsi, kai sinoptikai vėl išpranašaus „gražią“ dieną. Jeigu diena bus graži, vadinasi, ir vėl be lietaus. Šitaip ir atsiranda nesusikalbėjimai su gamta.

Ketinau šį rudenį persodinti nors keletą paprastosios šertvės egzempliorių, bet kai pažiūrėjau, kaip sausame akmenyne slepiasi jos šaknys ir kaip toli pažeme netgi pasislėpdami po miško paklote driekiasi jos stiebai, suabejojau, ar verta judinti tokį keistą, gerai savo vietoje žiemą vasarą žaliuojantį augalą. Tai saugotina rūšis, gamtininkai baltarusiai net į savo šalies Raudonąją knygą įrašė paprastąją šertvę. Bet kartu truputį ir gaila, kad toks gražus, visada žalias, ne žiedinis, o sporinis žolynas nuo žmonių slepiasi.

Geriausiai paprastoji šertvė jaučiasi pavėsingose raguvose, nebijo net akmenynų ir brūzgynų. Didžiausi jos sąžalynai gyvuoja Žeimiuose, Ulioko Ravo aukštupyje, kur žemdirbiai suvertė daug akmenų, surinktų iš dirvų. Man regis, būtų buvę gražiau, jei tuos andainykščių ledynų paliktus riedulius būtų parsivežę į savo kiemus. Arba net į daržus, kad pavasarį greičiau sušildytų lysves. Akmuo atrodo šaltas tada, kai nuobodžiauja pavėsyje, o saulėje jis labai akumuliuoja šilumą. Ir piktžolės ant akmens juk neauga. Be to, akmenys surenka nakties rasą, ir ji nuteka žemyn, į dirvą. Ant akmens gali nutūpti ir paukštis, ypač kūltupys. Gal todėl jis ir kūltupys, kad mėgsta tupėti ant kūlio, o žemaičiai gi akmenį vadina kūliu, yra net miestelis Kūlupėnai prie Salanto upelio, aišku, kad kūlių ten nors užsimušk…

Kažkur toli rudens takais nuvedė mane ta paprastoji šertvė… Augalas tikrai įspūdingas, tik sunku sugalvoti, kaip jo sąžalynus be didesnio vargo parodyti smalsiems Dzūkijos nacionalinio parko svečiams. Pakeliui iš Žeimių prisiminiau ne tiktai palšąjį kūltupį ir pilkąjį žemaitiškųjų paupių kūlį, bet ir kadaise kilusį ginčą su neužmirštamais entuziastais durpininkais, kurie, turėdami visus eksploatacijos leidimus, nenorėjo girdėti apie žūstančią brangią aukštapelkės augalų bendriją. Jie netgi puikavosi, įtikinėdami gamtininkus, kad visas retąsias rūšis perkels į pelkės pakraščius, ir ekskavatorių kaušai jų nepasieks. Jiems netgi atrodė, kad pagaliau tą ginčą laimėjo, nors gamtininkai vis kartojo, kad perkelti galima tik rūšis, o ne bendriją, kuri buvo unikali būtent toje vietoje, kur jau ūžė visagaliai ekskavatoriai.

Amžinas ginčas, nesupratimas ir nesusikalbėjimas. Užtat Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius Paulius Kavaliauskas, su anų metų valdininkais derindavęs naujus Saugomų teritorijų planus, neslėpdavo susierzinimo ir atvirai pasiskųsdavo tiesiog nebeišmanantis, „kaip juos išmokyti mąstyti visomis raukšlėmis, ypač specialistus iš Žemės ūkio ministerijos…“ Tos visos raukšlės – apmaudžią šypseną kelianti metafora, ir tai juk ne kas kita, o smegenų raukšlės, visi tai žinom, bet sąžiningam gamtininkui rūpėjo ir bent kiek išmintingiau saugotino bei tvarkytino Lietuvos kraštovaizdžio subtilieji vingiai…

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Tiktai futbolo aikštė būna stačiakampė ir lygi kaip stalas. Todėl privalome apginti būtent natūraliąją, vingriąją, o ne stačiakampiškąją mūsų gyvojo kraštovaizdžio stilistiką, kurią galų gale turėtų pajausti ir įsisąmoninti kiekvienas gamtos tvarkytojas ar pertvarkytojas. Neretai ir dabar stebimės, kodėl naujieji ūkininkai stengiasi, kad rugių laukas atrodytų geometriškas, nors kartais to lauko pakraščius būtų įmanoma palikti ir šiek tiek vingiuotesnius, laisviau ir pagarbiau atkartojančius mažo miškelio pakraštį, upelio vingį ar sodybos teritoriją.

Gal didieji grūdinių kultūrų plotai to stačiakampiškumo reikalauja, nes tokia jau ta naujoji technika, bet avių ir jaučių augintojai tikrai sugebėtų, jeigu labiau pasistengtų, savąsias pievas bei ganyklas priderinti prie natūralių gamtinių ribų. Optimalesnis prisiderinimas turėtų rūpėti ir vaiskrūmių sklypų, ir netgi sodų šeimininkams.

Taip ir atsirastų tos filotopinės „raukšlės“, sukuriančios saugomo pakraščio efektą, kai biologinė įvairovė padidėja ir be didesnių investicijų. Tiktai planuodami sėjomainos laukus ir tverdami naujoviškas tvoras vėlgi turėtume pagalvoti „visomis raukšlėmis“, nors trumpam pamiršdami Antano Būdvyčio sukurptą universalųjį bet kokio žemės turto įvertinimą pašariniais vienetais…

Kai kas anuo metu kalbėjo, kad Paulius Kavaliauskas pernelyg griežtas geografas, nelinkęs į kompromisus, pirmasis išdrįsęs viešai pasakyti, kad kolūkinė virvelinė architektūra – tai kraštotvarkos aklavietė, o buvusių bendruomeninių, ne valstybinių miškelių privatizavimas – akivaizdi klaida. Ir ta klaida, be abejo, tapo akivaizdi, kai 2008-aisiais, ekonominės krizės metais, mūsų kaimų žmonės savo mažus beržynėlius labai greitai iškirto malkoms. Šitaip akivaizdžiai sutrūkinėjo žaliojo koridoriaus idėja.

Man kurį laiką teko pabendrauti su griežtuoju profesoriumi Pauliumi Kavaliausku ir dažniau susitikti, kai „Šviesos“ leidykla rengė spaudai mūsų knygą „Lietuvos draustiniai“. Jis tada pasikvietė į talką geografą, Vilniaus pedagoginio universiteto docentą Rimantą Krupicką ir mane – mat žurnalisto žvilgsnis irgi buvo reikalingas. Jau labai nutolo tie mūsų susitikimai, bet kadangi tai buvo virsmo laikotarpis (didelė iliustruota knyga apie Lietuvos draustinius pasirodė 1989 metais), todėl nesunku atsiminti, kad mes, būsimos knygos autoriai, tada jau drįsom turėti savų kategoriškų reikalavimų.

Pirmiausia leidykla norėjo, kad knyga būtų pavadinta „Lietuvos TSR draustiniai“, o mes atkakliai aiškinome, kad pavadinimo viduryje nebereikalingos tos trys didžiosios raidės. Juk gamtiniai draustiniai, kuriuos aprašėme ir apibūdinome, gyvuoja čia pat, istorinėje Lietuvos žemėje, o ne kažin kur prie Uralo, ir nebūtina tomis trimis raidėmis didžiuotis, kad priklausome „socialistiniam lageriui“. Mūsų entomologai, pavyzdžiui, irgi jau nesibaimino tylomis pasišaipyti iš kaimynų, kai pasirodė knyga apie tarybinius ilganosiukus: „Dolgonosiki sovietskoj Bielorusiji“ („Tarybinės Baltarusijos straubliukai“).

Spalio 6-oji

Tris dienas stebėjau gauruotąjį mėšlagrybį. Gal dar niekada taip iš arti nemačiau, kad paprasčiausias mūsų krašto grybas sugebėtų pademonstruoti tokią ryškią ir greitą metamorfozę. Vos išdygęs jis priminė žalsvąją musmirę, stypsojo ramiai, neskubėdamas išskėsti savo šiek tiek žvynuoto skėčio. Kitą dieną šoktelėjo aukštyn, pasirodė ir sijonėlis, bet skėtis vis tiek neišsiskleidė, vis laikėsi baltas cilindrinis gaubtas. Aišku, kad į musmirę jau nė kiek nebuvo panašus. Bet juk visiems mėšlagrybiams ir pievagrybiams būdinga turėti skėtį.

Šitas mėšlagrybis buvo kitoks, gal todėl, kad išaugo baravykų buveinėje. Trečią dieną keistasis grybas dar aukštėliau pasistiebė, ir jo kotas su vos matomu sijonėliu suplonėjo perpus, o susitraukęs cilindrinis gaubtas pajuodavo ir pasidarė lyg plokščias dangtis. Stebuklai, daugiau nieko. Bet grybų karalystė, kaip tenka girdėti, dažnai kuo nors vis nustebina. Štai Romas Norkūnas iš Musteikos parašė, kad pievelėje, kur prieš tai jokių grybų nebūdavo, aptikęs labai stambių didžiųjų meškabudžių, o tada kiek atidžiau pasiskaitęs „Didžiąją grybų knygą“ ir pradėjęs po truputį jas valgyti, nes kitokių grybų tuokart miške jau neradęs.

Ruduo vis toks pat keistas. Ir negalima sakyti, kad neįdomus. Tik pažiūrėk – karklažvirblių pulkas išvijo iš kanapių zyles, greitai nukūlė sunokusius grūdus ir prapuolė. Tik įsiklausyk – kažkur čia pat švilpčioja sniegenos, jos slapukaudamos lesa visokias sėkliukes. Tiktai pažvelk į dangų! Aukštai virš Nemuno iš lėto plasnoja pilkasis garnys. Tas paukštis visada keistai lėtas, net ir žuvis jis gaudo tingiai stypsodamas brastoje ar užutėkyje. Betgi nemiršta badu, toks jo būdas, o dabar, kaip matyti, jau patraukė į šiltesnius kraštus, tik kol kas jam tenka plasnoti į rytus ir netgi į šiaurę, kad per daug nenutoltų nuo žemai žvilgančios vingiuotos upės. Ir tiktai nuo Kauno, kai Nemunas staigiai pasisuks į vakarus, pilkiesiems ir baltiesiems garniams, jūriniams ereliams, upinėms žuvėdroms toji mūsų didžiosios upės srovė galbūt parodys tikslingos migracijos kryptį.

O prie Krūčiaus juodieji strazdai visiškai nulesė gudobelių vaisiukus, net nuo žemės surinko. Man ir paskanauti nepaliko! Pirmiausia jie užpuolė tas aukštas, išsišakojusias švelniąsias gudobeles, mat jų obuoliukai saldūs ir minkšti. Na, o dabar, kaip matau, per keletą dienų apnuogino ir miškines, ir vienapiestes gudobeles.

Prapuldė gamtinės Krūčiaus ekspozicijos rudeninio peizažo spalvas! Prieš savaitę tie patys strazdai nurinko visus prinokusius šermukšnius ir aronijas, dabar gi susirinko gudobelių derlių ir jau pradeda lesioti ant žemės gulinčius obuolius. Dirba kartu su pelėmis bei pelėnais, – konkurencija nedidelė, nes obuolių šiemet nepaprastai daug. Turbūt greitai prie tų obuolių palinks ir stirnos. Visi užkandžiauja, kaip gali, tiktai niekas nepastebi jau prinokusių aktinidijų. Todėl, kad žaliaspalvės jų uogų kekės prigludusios prie žalsvų lapų. Savaime suprantama, kad tik aš jas pastebiu, nes pats gi tas išnašias lianas čia ir pasodinau. Bet uogos aukštai, tad pasistengiu jų kekes nukarpyti su ilgakočiu sekatoriumi.

Besigardžiuodamas spalio mėnesio aktinidijomis, sugalvoju smagų pasiūlymą selekcininkams: sukurkite bent vieną švelniosios gudobelės veislę, kurios obuoliukai būtų ne ryškiaspalviai, o mažiau pastebimi. Tegu tik putinai iš tolo raudonuoja! O šalia putinų tešvyti labai ryškios baltauogės meškytės uogos, kurias dzūkai vadina poternykais ir kurių taip pat jokie paukščiai neliečia.

Antai, jeigu įžiūrėsite, raudonuoja ir raugerškių mažos uogelės. Jas galima saikingai ragauti, malonus rūgštumas. Ir jei kam įdomu, jei kas paprašytų išvardinti, kokie dar laukinio sodo gardumynai atsiranda spalio mėnesio pradžioje, tai reikėtų nepamiršti kadagių, nes šiemet sunoko daug skanių uogų, tiktai farmakologai perspėja, kad per dieną tų juodų uogelių galima suvalgyti ne daugiau kaip dešimt. Tai ne tiktai stiprus prieskonis, bet ir vaistas.

Ir dar viena keistenybė slepiasi Dzūkijos tarpumiškių soduose – trešnių, vyšnių ir slyvų sakai, dažniausiai lyg ir pasislėpę, prisiderinę prie atsiknojusios žievės ar prie nulūžusios šakos. Kai iš arčiau pasižiūri į tuos keistus sakus, labai panašu į gintarą. Skonis irgi geras. Prisimenu, kad sakų ragavau vaikystėje tėvo sode, dabar irgi kramtau kaip tikrą natūralų skanėstą, net nežinodamas, kokie inkliuzai viduje slepiasi.

Vaikai atvežė ką tik išleistą nedidelę M. Amoso Cliffordo knygelę „Miško terapija. Gydanti gamtos galia. Praktinis miško maudynių vadovas“ (Vilnius: „Alma littera“, 2024. Iš anglų kalbos vertė Mila Monk). Perskaičiau labai greitai ir truputį nusivyliau. Ko gero, dar pasitaiko skaitytojų, kurių neįmanoma užkrėsti tam tikra specifine patirtimi ir tos patirties įtaigiu perteikimu. Keista, bet yra juk ir tokių, kurie negali skaityti Williamo Shakespeare’o. Daug skaitančiųjų žavisi detektyvais, bet tikriausiai daugiau yra tokių, kuriems toks žanras visai nerūpi.

Tiesiog nežinau, kaip vertinti, bet man atrodo, kad čia ne fizinės ar psichologinės sveikatos, o pasaulėjautos klausimas. Vis dėlto norisi aktyvesnio santykio su gamta ne vien per knygas ar filmus. Kiekgi galima apsimesti darželinuku ir vis žiūrėti, klausytis, stengtis suprasti taip, kaip tau kas nors kažką pasakė ar parodė. Juk tikrasis gamtos stebėjimas ir stebėjimasis dažniausiai ištinka žmogų be jokios išmoktos metodikos, be specialaus pasiruošimo ir apsisaugojimo nuo galimų išorinių pavojų.

Kartais būna, kad net ir štai kaip pagalvoju: apie tai, ką gamtoje savo akimis išvydau ar savo ausimis išgirdau, negalėsiu nei kam papasakoti, nei aprašyti, nes vargu ar atsiras patikinčių. Esu neambicingas gamtos tyrinėtojas, tačiau dažnai žengiu į mišką ir su tokia nuostata: žmogus gali matyti toliau nei žvėris, kartais netgi toliau nei erelis. Ir šitaip užtikrintai vis labiau pasitikiu vien savo paties atradimais, kasdien tuose pačiuose miško takuose vis akyliau žvalgydamasis ir vis atidžiau įsiklausydamas, net ir menkiausią pastebėjimą savaip įsidėmėdamas ir pamažu išsiaiškindamas, ką gero ir ką blogo aš pats savo akimis ir ausimis štai čia pamačiau ir išgirdau vakar, ką matau ir girdžiu šiandien ir ką galbūt pamatysiu ar išgirsiu rytoj. Be to, senoliui gamtininkui nelengva apsimesti, kad viskas, ką iškylaujantiems gamtos mylėtojams pasakoja net ir iškalbingiausias telefoninis gidas, iš tikrųjų taip jau nuostabu, taip patrauklu, taip žavinga.

Kai aš regiu, kaip miško takelio pakraštyje keistai kruta ant šono gulintis rudasis pelėnas, nesunkiai suvokiu, kas tą pelėną judina – ogi po juo iš apačios jau pasikasę maitvabaliai duobkasiai. Aišku netgi ir tai, kad čia gana skubi operacija, ir bus geriau, jei atsitrauksiu bent kiek atbulas. Viską iš tolo užuodžiantys maitvabaliai duobkasiai turi skubėti, nes privalo aplenkti rudąsias miško skruzdėles ir juodai blizgančius mėšlavabalius, kurie taip pat turi neblogą uoslę, – tas varguolis pelėnas jau kvepia jiems itin patraukliai. Jau matau, kad pelėnas nebejuda, tyliai smenga gilyn į duobkasių „vilkduobę“. Specialioji misija baigta, belieka pagirti operatyvius maitvabalius, kurie juk laikomi tokiais pat veikliais miško sanitarais, kaip ir miško rudosios skruzdėlės…

Einu į mažą drebulyną prie Saladaunios raguvos – man rūpi, ar vis dar dygsta raudonikiai, – ir staiga nustembu, kai raguvos dugne sublizga saulės apšviesta šaltinio srovė. Nebuvo šitaip nei vakar, nei užvakar, kai čia pat roviau sveikus ir drūtus raudonikius. Taigi drebulės jau meta ryškiai geltonus lapus, štai kodėl Saladaunios dugne atsirado daugiau šviesos! Upeliukas ne tik čiurlena, bet ir raibuliuoja, žvilga ten labai giliai, nes saulės spindulys jau pasiekia jo vandenį, ir jau visur pastebimai daugiau šviesos. Štai kaip susitinka auksinio, dar geltonuojančio rudens diena ir naujai atsiverianti staiga prašviesėjusio lapuočių miško giluminė erdvė. Ir kasdien tos šviesėjančios erdvės bus vis daugiau, nesvarbu, kad dienos trumpesnės ir niūresnės. Vis tiek dar nelabai greitai prasidės tas šiek tiek jau lyg ir gąsdinantis priešžiemis ir ta nežinia ką mums žadanti žiema.

Vis dėlto derėtų atsiprašyti knygos „Miško terapija“ autoriaus M. Amoso Cliffordo ir vertėjos Milos Monk, taip pat nuoširdžios populiariųjų miško maudynių gidės, gerai išvertusios šią amerikiečių terapeuto knygą į lietuvių kalbą. Nenoriu tiesmukai nuvertinti vadovėlio. Esu jau sugadintas ir išrankus skaitytojas. Tačiau dar gerai girdžiu ir nuolat klausausi, kas gyvu žodžiu per Lietuvos radiją pasakoma apie gamtą ir žmones.

LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė laidoje „Čia ir dabar“ pakalbino miško maudynių ekspertą M. Amosą Cliffordą, ir tas pokalbis buvo tikrai įdomus. Viskas mums įdomu, kas dedasi tolimoje Amerikoje, ir vis tiek tai nereiškia, kad mes čia, prie gintarinių Baltijos krantų, esame blogesni ar mažiau jautrūs miškų stebėtojai. Užtenka prisiminti, kaip knygos „Miško terapija“ autorius atsakė į Giedrės Čiužaitės klausimą, ką JAV moksleiviai galėtų parašyti apie mišką, jeigu staiga kam nors tokių įspūdžių prireiktų. Jis atsakė, kad vaikai parašytų, ką pamatė pro automobilio langą arba koks „miškas“ auga Zoologijos sode. Dauguma vaikų, deja, tegalėtų papasakoti tik tiek.

Spalio 18-oji

Rugpjūčio mėnesį dar daug kas džiaugiasi, kad tai tinkamiausias laikas atostogoms. Rugsėjis pakvimpa derliumi, ir rūpesčių padaugėja. Bet spalis dabar jau be spalių, nes niekas linų nebeaugina – Lietuvoje visi linų apdirbimo fabrikai uždaryti. Gal tikrai jau turėtume sugalvoti spaliui naujų užduočių. Kodėl balandį suskumbame grėbstyti takus ir švarinti kiemus? Tradicija sena, ir ją vis dar palaiko tas pavasarinis praregėjimas, tas nustebimas, kiek apsišiukšlinome per žiemą.

Betgi spalis irgi daug ką ryškiau parodo, nes nukritus medžių lapams beregint prašviesėja miškai, pamiškės ir giliausios raguvos. Spalio mėnesį pravartu daug ką surinkti, o kai jau surenki, reikia ir surūšiuoti. Nerūšiuoja tie, kurie turėdami daug pinigų pasikliauna samdyta galinga technika. Ir būtent spalį galima įsitikinti, kaip drastiškai skurdinamas mūsų kraštovaizdis, kai grėsmingas buldozerio peilis senoje sodyboje sulygina viską – ir šimtametę alyvų žaliatvorę, ir senųjų veislių obelis bei kriaušes, ir netgi gilių akmeninių rūsių duobes.

Tik atvažiuos spalvingas buldozeris, nušnios seną sodą, sulygins sklypą ir sustumdys visas atmatas prie keliuko, o jau tada galingi savikroviai sunkvežimiai greit susikraus viską ir išveš į sąvartyną. Šiferio skeveldras, pušų kelmus su spyglių prisodrinta miško paklote, nušienautos žolės kupetą, nebenaudojamus virtuvės rakandus, popierius, mokyklinius vadovėlius, krepšius ir kaulus. Galingos šiukšliavežės gervės kaušas pasidarbuos taip, kad viską be jokios atrankos sumaišys, tada joks sąvartynas nebegalės nieko išrūšiuoti, o kai kurių „ingredientų“ vertė pernelyg greitai prapuls – bus per vėlu aiškintis, kad šimtamečių eglių šaknyse išlieka ne tiktai vertingasis terpentinas, bet ir brángios vaistinės medžiagos.

Iš toliau žvelgiant, galbūt atrodo, kad ta plačiai užsimojanti gervė dirba tobulai ir kad meistriškai ją valdo švarioje kabinoje sėdintis žmogus, bet juk hidraulinis mechanizmas šiame pasaulyje toks pat senas, kaip ir paprasčiausias karutis. Mums tik atrodo, kad tai nauja, švari elektronika, o iš tikrųjų tai juk ta pati technosfera, kuri iš gražios ir praktiškos sodybos žaibiškai padaro dykynę, kad tik kuo sparčiau naujoje erdvėje būtų galima pastatyti didingus rūmus iš tolo šviečiančiais langais. O juk dėl to mus ir perspėjo civilizacijos istorijos tyrinėtojas, rašytojas Yuvalas Noah Harari knygoje „21 pamoka XXI amžiui“: iš visų žmonijos ateities priešų patys aršiausi yra trys – branduolinis karas, klimato kaita, ardančios technologijos.

Ne vienam šiuolaikiškai performuojamo kaimo naujakuriui atrodo, kad sėkmingai nusipirktoje ar paveldėtoje vietoje pirmiausia reikia viską suardyti, sulyginti su žeme ir tiktai po to pradėti kurti kažkokią asmeninę viziją. Šimtmečiais gyvavusi senoji tvarka jam nesukelia jokių minčių, jis nebespės kūrybingai pasidomėti, kokie čia sodai kažkada žaliavo, nes čia pat jau riaumoja išmanioji technika ir nedelsiant reikia duoti jai darbo. Tokio skubėjimo kartais nebegali sustabdyti nei saugomos teritorijos nuostatai, nei kaimo bendruomenė. Ogi mozaikiškame kraštovaizdyje kartais net ir menkas mažo upelio pareguliavimas, remontuojant seną užtvanką, gali pakenkti kaimynui, gyvenančiam aukštupyje.

Tiesa, ambicingų naujakurių užmačioms dar sugeba pasipriešinti bebrai, kurie turi savų bendruomeninių tikslų. Jeigu naujakurys turtingas, o dar ir medžiokliniu šautuvu puikuojasi, tai pabandys įkyrų bebrą pagąsdinti. Betgi bebras – sėslus čiabuvis, be to, bebro šeima gana didelė, nuolat gausėjanti ir paveldinti stiprius orientacinius, mitybinius bei gynybinius instinktus, todėl dažniausiai prieš nedraugišką žmogų sukyla taip vieningai, kad tas su Gamta nesutariantis neišmanėlis bemat sulaukia pelnyto atpildo. Gresia visiško nesusikalbėjimo ir susipriešinimo pavojus.

Akla technika, žinoma, gali laimėti, ir tada jau aplinkosauginių šnekų apie kokią nors biologinę įvairovę nebebus kam klausytis. Jeigu bebrai bus nugalėti, jeigu kaimo naujakurio tvenkinyje raibuliuos storo plastiko dugnas, o permatomame vandenyje egzotiškai žiopčios spalvotos žuvys, tai sodybos svečiams atrodys ir smagu, ir pasakiškai originalu… Kaip gaila, kad panašiai mąsto nemaža dalis naujųjų ūkininkų. Jie žino, kad plačiabaris purkštuvas geresnis už mažesnių matmenų techniką, bet nesuvokia, kodėl platesnė apsauginė juosta prie upelio ar melioracijos griovio yra kur kas geriau už siauresnę.

Ne iš karto susiprotėjama, kad tas platesnis natūralios pievos pakraštys labiau apsaugotų ne tik žolynus lankantį drugelį, bet ir netolimą ežerą. Apsaugotų ir dirvožemį nuo paprasta akimi nematomos, bet visur esančios geocheminės erozijos.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Ar džiugina šio rudens obuoliai?

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Sausra tęsiasi, o baravykai dygsta

Henrikas Gudavičius

10 min

Liepos kaitra: krinta iš dangaus sudžiūvę vabzdžiai

Henrikas Gudavičius

8 min

Laiškai iš kaimo. Labai žalia vasaros pradžia