Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 24

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Portretas prie tilto.
Bernardas Aleknavičius, poetas Eugenijus Matuzevičius su žmona Genovaite Palangoje 1982 m. rugsėjį. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

2022 09 24

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Laiškas Eugenijui Matuzevičiui

Šį laišką poetui Eugenijui Matuzevičiui Algirdas Butkevičius parašė 2017-aisiais, kai Pasvalio biblioteka ir pasvaliečiai literatai paskelbė konkursą, skirtą poeto 100-osioms gimimo metinėms. „Nusprendžiau parašyti laišką prieš dvi dešimtis metų Amžinybėn išėjusiam poetui. Nustebau, kai jis buvo pripažintas geriausiu ir pelnė svarbiausią apdovanojimą“, – prisipažįsta A. Butkevičius.

Mielas Eugenijau, taip jau susiklostė, kad daug metų Jums nerašiau. Šiandien aš jau dvejais metais už Jus senesnis, bet kaip ir prieš tuos prabėgusius dešimtmečius jaučiu Jums nuoširdžią pagarbą ne vien kaip jautrios lyrikos kūrėjui, bet ir kultūros žmogui, kuriam visada rūpėjo tėviškės žmogaus dvasinis pasaulis, gražiausios mūsų tautos tradicijos, tai, ką mes šiandien vadinam kultūros paveldu.

Gailiuosi, kad iš tų prasmingų susitikimų kukliame mano kabinete „Biržiečių žodžio“ redakcijoje, tuomet dar skurdžioje drožinių galerijoje, kunigaikščių Radvilų tvirtovės rūmuose rengiamuose literatūriniuose vakaruose ar Krinčine, Jūsų gimtajame name, nedideliame antro aukšto kambarėlyje, kalbėdamasis su Jumis ir broliu Leonardu, nepasiėmiau to, ką galėjau ir privalėjau.

Daugelis iš Jūsų, Eugenijau, pasakojimų per tuos metus ištirpo, kažkur išsivaikščiojo literatūriniam procesui reikšmingos detalės, bet išliko turbūt iki gyvenimo pabaigos iš paties žodžių sklindanti šiluma ir gerumas. Tikėjimas žmogumi, jo kūrybiškumu, skatinimas daryti gerus darbus, siekti tobulumo. Toks Jūsų laiškų pagrindinis leitmotyvas. Daugiau kaip šimtą man rašytų laiškų atidaviau Biržų bibliotekai. Ten pat nukeliavo ir Jūsų bičiulio Leonardo Žitkevičiaus laiškai. Bibliotekoje jiems saugiau negu pas mane. Juk išeina iš šio gyvenimo kur kas jaunesni, o man, pergyvenusiam infarktus, patyrusiam penkias operacijas, turinčiam dar keletą nepagydomų ligų, kelionė per gyvenimą gali baigtis netikėtai. Kiek tokių atvejų, kai kaupti įvairūs dokumentai, laiškai, rankraščiai, netgi knygos, išėjus jų savininkui Amžinybėn, iškeliauja į sąvartynus. 

Prisimenate, atsiuntėte man rašytojo ir literatūros kritiko Algirdo Tito Antanaičio adresą? Parašiau jam laišką, prašydamas prisiminti iš Vabalninko kilusį rašytoją ir poetą (kaip poetą jį vertinote gana santūriai), daugelio romanų ir apsakymų knygų autorių Aloyzą Baroną. Algirdas Titas nepasididžiavo: pasidalijo įspūdžiais apie Aloyzo asmenybę ir kūrybą, atsiuntė keliolika jo knygų. 

Pasidalinau jomis su biblioteka, nes savo brolio knygų man buvo padovanojusi Vabalninke gyvenusi jo sesuo. Kaip brangų suvenyrą savo bibliotekoje laikau jūsų atsiųstą Aloyzo Barono apsakymų knygą „Šilko tinkle“. O Algirdo Tito Antanaičio laiškus (jie labai išsamūs, turiningi ir įdomūs) turbūt perduosiu Panevėžio bibliotekai, nes Antanaitis (deja, jau miręs) – Panevėžio krašto žmogus. 

Toks mano žingsnis būtų diplomatiškas. Mat Jono Meko 95-ojo jubiliejaus proga Biržų bibliotekininkai sumanė surengti jam skirtą dviejų dienų konferenciją. Iki šiol taip ir neišmokau ko nors prašomas atsisakyti, todėl sutikau pakalbėti apie jo gyvenimą ir darbus Semeniškiuose, Biržuose, Panevėžyje. Susisiekiau su Niujorke gyvenančiu Jonu Meku. Jis atsakė į daugelį man rūpimų klausimų, atsiuntė Amerikoje išleistos savo dienoraščių knygos išsamią pratarmę (21 p. lietuviškame leidinyje ta pratarmė telpa į vieną puslapį). 1944 metais jis dirbo „Panevėžio apygardos balse“ techniniu redaktoriumi. Šio laikraščio komplektą turi Panevėžio biblioteka.

Vis ruošiuosi ir neprisiruošiu (daugiausia dėl sveikatos problemų) nuvažiuoti į Panevėžį pasklaidyti „Panevėžio apygardos balso“, paieškoti ten Jono Meko publikacijų. Nors jis man atsakė, kad Panevėžyje rašęs nedaug – „porą gan blogų „novelių“ ir porą eilėraščių“. Spausdinęs porą straipsnių. Tačiau panevėžietis Leonardas Kaziukonis (jo nepažįstu) rašo, kad Panevėžio kultūrininkai karo metais ruošėsi išleisti net du literatūros almanachus. Vieno jų, pavadinto „Nevėžis“, redaktorius – buvęs Pasvalio gimnazijos direktorius Juozas Povilonis, po karo susirašinėjęs su Bernardu Brazdžioniu ir, jaučiu, paties geras pažįstamas. Jonas Mekas ketinimą išleisti net du almanachus kritikavo. Tvirtino, kad kultūriniame darbe turėtų būti daugiau kultūringumo, mažiau ambicijų, nesutarimų ir netgi šmeižto, nes susitelkti reikalavo tais metais lietuvybei iškilęs pavojus. 

Algimantas Kunčius, Jonas Mekas su motina, švenčiančia 90-metį, tėviškėje 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Atiduodamas Jūsų laiškus bibliotekai, juos persirašiau. Žinau, kad pas mane Jūsų rašytų laiškų tik nedidelė dalelė. Jų tūkstančiai, bylojančių apie Tavo, Eugenijau, meilę žmogui ir tautai, siekį surasti gėrio ir grožio grūdą, kartais gal tik grūdelį, mus supančioje aplinkoje. Turime bendrą bičiulį – žurnalistą, poetą, publicistą, redaktorių ir knygų leidėją, Kaimo rašytojų sąjungos steigėją ir pirmininką Kostą Fedaravičių. Beje, jo šaknys taip pat iš Krinčino. Kostas man yra pasakojęs, kad iš ten kilusi jo mama. Jaudina Jūsų pastangos padėti Kostui tvirčiau įžengti į lietuvių poezijos Parnasą. Ne viename laiške jam nuoširdžiai patariate neskubėti, dirbti atidžiau, kantriai, rimtai, reikliai, su didesniu kūrybiniu susikaupimu prie poetinio žodžio. Man regis, Jūsų patarimai Kostui labai padėjo. Skaitydamas man atsiųstą jo sonetų poemą „Sklėriškio sonatos“ aptikau labai gražių posmų. 

Panašiai apie Kostą kalbėjomės su Jūsų geru bičiuliu biržiečiu rašytoju Petru Skodžiumi. Deja, tas mudviejų pokalbis buvo paskutinis, prieš jam išeinant ten, iš kur negrįžtama… Išgirdau, kad Petras guli slaugos ligoninėje. Ji prie pat mano sodo. Nusilaužiau žydinčią obels šakelę (maniau, kad žiedai praskaidrins jam nuotaiką) ir nuėjau pas jį. Netrumpai pakalbėjom. Ne vien apie Kostą. Prisiminėm Valentiną Dagį (jis kurį laiką yra dirbęs ir Pasvalio laikraščio „Darbas“ redakcijoje), apgailestavom, kad Valentinas nesirūpina savo sveikata, nuo ryto iki vėlumos ilgas valandas sėdi prie kompiuterio, rašydamas jau kelintą istorinį romaną apie Biržų kraštą ir žymius biržiečius.

Prisiminėm ir kitus „Versmės“ klubo literatus. Tuomet Petras ištarė, kad seniems žmonėms eilėraščių nebederėtų rašyti. (Po kurio laiko, prisiminęs jo žodžius, sudėjau tokį ne visai rimtą ketureilį: „Pasakė kartą Petras Skodžius / pasenę liaukimės kliedėt, / nes nebe tie jausmai ir žodžiai / ir greitai šaukštą teks padėt.“) O išeinant tarė: „Algirdai, mes neblogai sutarėme. Pasakyk kalbą prie mano kapo.“ Sukrėtė tie žodžiai. Kitą rytą paskambino dukra Svaja ir pasakė, kad tėtis mirė. Po dviejų dienų naujosiose Biržų kapinėse laidojom rašytoją, gyvenimą ir kūrybą skyrusį Biržams.

Ne viename laiške, Eugenijau, rašėte, jog Jums rūpi, kad Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje būtų aktyviau kaupiamas poeto Leonardo Žitkevičiaus archyvas, žadėjote nusiųsti surinktos medžiagos, raginote rinkti Bernardo Brazdžionio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, K. Žitkaus – Vinco Stonio, A. Sabaliausko – Žalios Rūtos, Pranės Aukštikalnytės rankraščius, dokumentus, atsiminimus. Tas nuolatinis dėmesys Biržų, kurie buvo ir Jūsų mielas jaunystės miestas, kultūrai suteikė moralinės tvirtybės ne vienam čia gyvenančiam prisiminti ir priminti tuos, kurie šį kunigaikščių Radvilų miestą įamžino literatūros, dailės ir muzikos kūriniuose. 

Kartą, gal prieš porą metų, bibliotekoje, užsiminus apie Biržuose esančias vietas, kur gyveno ir kūrė poetai ir rašytojai, kilo mintis prie išlikusių namų prikalti atminimo lenteles. Bibliotekos rūpesčiu buvo pagamintos trys lentelės, skirtos poetui ir vertėjui Kostui Snarskiui-Žvaigžduliui (apie jį Jūs gražiai atsiliepėte savo prisiminimuose), rašytojui Petrui Skodžiui ir mūrininko Lajeto namuose gyvenusiai gimnazistų trijulei: Leonardui Žitkevičiui, Jums, Eugenijau, ir poetui bei pedagogui Petrui Zablockui. Prisimenate, tais tolimais 1932 metais, kai buvote dar tokie jauni ir gražūs gimnazistai (mačiau visų Jūsų nuotraukas), Petras Zablockas rašė:

Glaudžia mus gyvenimas ir vienija – 

Leonardą, Petrą ir Eugenijų,

Ir draugystę juntame, ir šilumą,

Ja kaip duona visi trys dalinamės.

Lentelės, skirtos K. Snarskiui ir Jūsų veimariškai trijulei, buvo pritvirtintos, tačiau prie daugiaaukščio, kuriame apie 50 metų gyveno ir rašė Petras Skodžius, atminimo lentelei vietos taip ir neatsirado. Gyventojams pasirodė, kad ji sugadins namo sieną. Tikrai absurdiška priežastis. O juk Petras yra Biržų Garbės pilietis, kuriam šis vardas buvo suteiktas dar 1988 metais. 

Ką čia bepridėsi. Kartais mums viskas atrodo gražiau ir paprasčiau išsprendžiama, negu yra iš tikro. Tas romantizmas, lydintis iki senatvės, verčia tikėti žmonių padorumu, nors kartais ir nuvilia. 

Poetas Leonardas Žitkevičius. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Prisimenu 1993 metų rugsėjo 27 dieną Krinčine rašytame laiške Jūsų žodžius: „Anksčiau, būdamas tolesniame atstume nuo Krinčino, nuo šio krašto, daug ką įsivaizdavau romantiškiau, poetiškiau. O dabar beveik kasdien susiduriu su kažkokia rutina, slogiu abejingumu, net negražiu susvetimėjimu… Vis dėlto tie bolševikiniai 50 metų daug ką sugriovė, sunaikino, ištrynė žmonių sielose, mąstyme, santykiuose. Deja, taip… Liūdna, tragiška, dramatiška. Kiek tautoje dar liko dvasinės esmės, tautinio orumo, atkaklumo, žmogiškosios šviesos?“

Mielas Eugenijau, žinau, kad tie Tavo žodžiai – tik trumputis nevilties mirksnis. Laimė, yra daugybė mūsų romantiškus jausmus pateisinančių žmonių. Prieš metus mane prišnekino surengti literatūrinę kelionę po Biržus. Prie gimnazijos susirinko apie penkiasdešimt biržėnų. Nudžiugino, kad daugiausia tai buvo jauni žmonės. Prisiminėm Paties literatūros mokytoją, gimnazijos vicedirektorių Jurgį Kutrą, Tavo bičiulius Bernardą, Paulių, brolį Leonardą, Petrą, notarą Lembertą (beje, neseniai prie jo buvusio notariato atidengta atminimo lenta), „Biržiečių žodžio“ redakcijoje dirbusį, Paties žodžiais – vieną iš geriausių, turėjusių beveik absoliučią poetinę klausą (žodžiui, formai, vaizdui, minčiai, emocijai) Joną Strielkūną. Pasivaikščiojimą baigėme paežerėje, prie namo, kuriame keliasdešimt metų gyveno Kostas Snarskis, atvėręs kelius į platesnius kūrybos horizontus Biržų gimnazijos gimnazistui, jau žinomam poetui, moksleiviškų laikraštėlių redaktoriui Eugenijui Matuzevičiui.

Tikriausiai pasikartosiu, Eugenijau, sakydamas, kad iš Jūsų laiškų plaukia tas nešykštus, sklidinas altruizmo sielos dosnumas, taip primenantis Tumui-Vaižgantui būdingą „deimančiukų ieškojimą“. Prisimenate, siunčiau Jums ką tik išleistą savo bičiulio aviacijos istoriko ir kraštotyrininko Jono Balčiūno knygą „Tėviškės akimirkos“? Po kelių dienų jau skaičiau Jūsų laišką:

„Mielas Kolega Algi, Šaunuolis tas Jonas Balčiūnas (iš Kirdonių)! Mielas nenuorama, atkaklus, darbštus, vis kupinas naujų iniciatyvų. Kaip būtų puiku, jei daugelis rašto žmonių su tokiu kruopštumu, istoriškai įdomiom detalėm, realijomis, faktais aprašytų savo gimtuosius kaimus (su jų apylinkėm). Kokia tai vertinga medžiaga tautos istorijai – ypač po to, kai per Lietuvą nusirito kraupi, naikinanti genocido banga. 50 metų buvo naikinama, slopinama mūsų istorinė atmintis, mūsų patriotinė tėviškės, gimtinės atmintis… O Jonas Balčiūnas atkūrė tiek įdomiausių faktų, net detalių! Aš didžiai vertinu jo knygą „Tėviškės akimirkos“. Reikšmingas liudijimas, reikšmingas darbas!“

1991 metų lapkritį prie laiško, kuriame atsiuntėte Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno ir Henriko Nagio adresus, pridėjote dar vieną laiškelį. Jame rašėte: „Laiške užmiršau paminėti, kad labai puiki, įspūdinga Alio Balbieriaus eilėraščių publikacija („Biržiečių žodyje“, 1991.XI. 15 d. (Nr. 91) Tai tikra, aukšto lygio poezija! Nusiųskit šį numerį susipažinti Bern. Brazdžioniui, Leo. Žitkevičiui. Parašykit, kad tai poetas iš Biržų, tikras biržietis. Tradicija (poetinė, tęsiasi… Kaip gražu ir prasminga!“

Laikraščius nusiunčiau. Alis tais metais dar gyveno Vilniuje (dabar jau keliolika metų gimtinėje, senelio sodyboje), todėl iki šiol taip ir neteko jam perduoti Jūsų žodžių. Nors šiandien jis jau tikras biržietis, bet susitinkam tik retkarčiais, atsitiktinai. 

Tikriausiai Jums, Eugenijau, įdomu, kaip per tuos porą dešimtmečių susiklostė su Biržų žeme susijusių Jums artimų žmonių likimai. Daugelis jų šiandien gyvi tik mūsų atsiminimuose. Senosiose reformatų kapinėse, prie Širvėnos ežero, atgulė Tavo bičiulis Petras Zablockas. Nutilo Jono Strielkūno mūza. Išėjo amžinybėn monsinjoro Kazimiero Vasiliausko poetu iš Dievo malonės vadintas Tavo brolis Leonardas. Daug kam buvo netikėta ir skaudi žinia, kad taip ir nesulaukęs savo septyniasdešimtojo gimtadienio, laiškuose man rašęs, kad svajoja sugrįžti paviešėti į gimtąjį Vabalninką, Brukline užgeso rašytojas ir žurnalistas Vladas Būtėnas-Ramojus. Nebėra jau ir kito Jūsų veimariškos trijulės poeto – Leonardo Žitkevičiaus.

Ona Pajedaitė, Jonas Strielkūnas su gvazdiku ir alaus bokalu 1989 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Išgirdęs apie Jūsų, Eugenijau, išėjimą, jis man rašė: „O aš jam, mielam bičiuliui nuo pat jaunystės, nė nespėjau padėkoti už tokį didelį manęs ir mano poezijos populiarinimą.“ Netrukus Jums skirtą eilėraštį jis nusiuntė mielai Stasei Šeštakauskaitei. Atsiuntė jį ir man. Leonardas rašė:

EUGENIJUI MATUZEVIČIUI

Rašei: „Laikykimės, laikykimės!“

Ir laikėmės, ir laikėmės,

Nes rodės – vis kažko dar tikimės

Su viltimis vis trumpalaikėmis.

Ir laikėmės, ir laikėmės.

 

Tačiau, nors ir laikeis, Eugenijau,

Grįžai į Vilnių, mielas broli,

Tarytum tardamas: „Suvienijau

Aš mirtimi save ir molį.

(Krinčino moli, mielas broli!)

O Jonas Dagilis, Biržuose pats ištikimiausias Tavo bičiulis, nors jau įžengęs į devintą dešimtį, dar laikosi. Penkti metai Joną graužia kaulų vėžys, bet nepasiduoda. Kovoja. Kruopščiai renka atsiminimus, įvairius statistinius faktus, nuotraukas, dokumentus buvusios Biržų apskrities seniūnijų istorijoms. Rašo kraštotyros temomis tekstus „Šiaurės rytams“. Neseniai buvom susitikę. Pasakojo Jus filmavęs Vilniuje, Krinčine, Biržuose. Vilniuje jam rodėte antroje knygų eilėje, toliau nuo svetimų akių, saugotus tais laikais, tarybiniais metais, pavojingus leidinius, gautus iš Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų jaunystės bičiulių. (Tai buvo abipusis pasikeitimas knygomis. Elena Bradūnaitė-Aglinskienė poetui Rimvydui Stankevičiui yra pasakojusi: „Poetas Eugenijus Matuzevičius atsiųsdavo mums į JAV labai vertingų knygų apie Lietuvos istoriją, archeologiją, apie senąsias tradicijas, ritualus, įkapes, Petro Tarasenkos istorinius romanus, mitologijos knygų.“)

Rūpinosi Jonas, kaip tą filmuotą medžiagą suskaitmeninti, kad su ja galėtų susipažinti į Jūsų 100-osioms gimimo metinėms skirtus paminėjimus atėję žmonės. 

Kiekvieną vasarą Krinčine, prie Jūsų tėvų namo, rengiamos prasmingos poezijos šventės. Gražiai išaugo ir suklestėjo Jūsų, Eugenijau, su broliu Leonardu sodinti medžiai ir krūmai. Prieš metus Poezijos šventė buvo skirta Jūsų mylimam poetui ir bičiuliui Vytautui Mačerniui. Rengdamas pranešimą apie Mačernio ryšius su Biržų ir Pasvalio literatais, skaitydamas Biržų gimnazijos literatų žurnalą „Literatas“ (vienu metu Jus buvote šio žurnalo redaktorius ir literatų pirmininkas), pastebėjau – kokia įdomi ir turininga buvo tais metais gimnazijos literatų veikla, kokie daug žadantys ir išties nenuvylę buvote Jūs ir bičiuliai: Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, artimai su V. Mačerniu draugavęs Paulius Drevinis, jau minėti du Leonardai – Žitkevičius ir Matuzevičius, Petras Zablockas. 

Prisimenate, 1992 metų rudenį „Biržiečių žodžiui“ skirtame interviu pasakojote, kad Jūsų dėdė Adolfas Matuzevičius rašė eilėraščius, jaunystėje draugavo su poetu Kaziu Binkiu, Šmukštučio slapyvardžiu Biržų spaustuvėje išleido eilėraščių rinkinėlį „Ei, jaunieji! Šen į būrį!“ Jūsų teta Emilija ir senelė Marija turėjo Adolfo Matuzevičiaus rankraščių, kuriuos mėgote skaityti ir sklaidyti. Jie tikriausiai ir paskatino Jus rašyti?

Kodėl aš tai prisiminiau? Dabar yra galimybė internete peržiūrėti prieš šimtą metų ar dar seniau leistus laikraščius ir žurnalus. Tikėdamasis rasti dar nežinomų faktų apie Rygoje gyvenusį lietuviškų knygų leidėją, visuomenės veikėją, inžinierių Antaną Macijauską, peržiūrėjau „Rygos garsą“. Aptikau A. Šmukštučio slapyvardžiu pasirašytų, 1911–1913 metais išspausdintų Jūsų dėdės eilėraščių, Šmukštučiui skirtų laikraščio redaktoriaus leidėjo Juozo Bajoro atsakymų. Kai kuriuose atsakymuose nurodytas ir Šmukštučio adresas – Likėnai. Susiradau 1913 metais Biržuose, M. Yčo ir Bendrovės spaustuvėje, išspausdintą Adolfo Šmukštučio eilėraščių rinkinėlį (32 p.) „Ei, jaunieji! Šen į būrį!“ Ten yra keturi eilėraščiai („Naktis. Sėdžiu aš tik vienas“, „Vėl“ – eilėraštis skiriamas autoriaus draugui Kaziui Binkiui, „Sapnas“, „Aplinkui tyla pusnaktinė“) parašyti Likėnuose.

Tais metais Likėnuose gyveno mano senelė Darata (bažnytinėse knygose Dorofeja) Matuzevičiūtė-Butkevičienė (1864–1919). Senelis Petras, miręs 1905 metais, būdamas 39-erių, buvo Likėnų dvaro miškų, kurie tęsėsi ir Saločių link, prižiūrėtojas. Po senelio mirties keturiasdešimtmetė Darata Matuzevičiūtė-Butkevičienė liko su aštuoniais vaikais. Gal tai tik sutapimas, tačiau galėjo būti, kad Darata Matuzevičiūtė – Juozo Matuzevičiaus, Jūsų senelio, puikaus dailidės ir meistro, Biržų ir Pasvalio krašte pastačiusio ne vieną vėjinį malūną, sesuo. O kaip yra iš tikro, nustatyti galėtų nebent Krinčiaus slapyvardžiu savo tekstus pasirašantis, gausybe talentų apdovanotas, bažnytinių knygų tyrinėtojas Krinčino mokyklos direktorius Algimantas Kaminskas.

Gal ir nelabai kuklu rašyti, kad jau po Jūsų išėjimo savo šešiasdešimtmečio proga, surankiojęs keliasdešimt jaunystės metais ir vėliau parašytų eilėraščių, išleidau eilių ir drožinių knygelę „Metų laiptai“. Ją palankiai įvertino (turbūt dėl įgimto delikatumo, nenoro suniekinti vargu ar galinčių pretenduoti į tikrą poeziją eilių) Jūsų brolis Leonardas ir Petras Zablockas. Gal kartais tas mano polinkis skrebenant plunksna gadinti popierių atklydęs iš tų pačių genų?

Algirdas Butkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiais metais Biržų gimnazija švenčia savo šimtąjį gimtadienį. Neeilinius gimtadienius mini ir poetai Bernardas bei Jūs, Eugenijau. Parašiau tokią lyg ir dokumentinę apybraižą apie baltąsias jaunojo Bernardo Brazdžionio dienas Biržų gimnazijoje. Panašų tekstą ruošiausi parašyti ir apie Jus, bet bijau, kad nesuspėsiu. Sklaidydamas „Biržų žinių“ savaitraštį aptikau 1932 metų rugsėjo 11 dienos numeryje tikriausiai pirmąjį Jūsų rašinį apie Krinčiną, pavadintą „Istorinė vieta“. Tada Jums buvo keturiolika. O 1933 metų sausio 29 dieną „Biržų žiniose“ išspausdintas E. Mačiaus slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis „Laiškas iš Krinčino“. Jame, man regis, jaučiama Kazio Binkio įtaka. Ar tai tik nebus pirmasis Jūsų spausdintas eilėraštis? 

Daug ko prirašiau. Tikiuosi, Jums nenusibostų šį mano laišką skaityti. Nes Jums, žinau, visada buvo brangi ta vaikystės ir jaunystės dienų žemė, joje gyvenantys žmonės, kurie, Jūsų gyvenimo įkvėpti, bando tęsti taurius Jūsų darbus. 

Ir išėjus gyvenimas tęsiasi…

Nuoširdžiai Algirdas Butkevičius, Biržai, 2017 m. lapkričio 1 d.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?