Pasroviui su vasara ne akvariumo žuvelių stiliumi

Jis man (ypač pavasarį) panašus į žaizdos gijimą. Šašiuko debesėlis, dengiantis (at)kūrimo laboratoriją, nukrinta – ir štai tau stebuklas. Kūdikiška oda. Paprastai ir nuostabiai tai atsikartoja visur. Žaizdos savotiškai perspektyvios, lyg skaudžiai atvertas mįslingas vilties ženklas.

Be abejo, gijimo reiškinį galima paaiškinti mediciniškai, įvardyti atitinkamais terminais, bet nereikia. Mokslas, medicina – kai kuriais atvejais ne itin skvarbūs instrumentai.

Tačiau to nepasakysi apie gamtos diagnostiką. Jos įrankiai smelkiasi labai giliai, kažką judina ir žadina nuošaliausiuose mūsų užkaboriuose, kažką tiria, primena, laisvina arba iš naujo susaisto… Taip, sykiu ir nuodugniai, negailestingai nustato patologijas. Juk ne kartą, po darbo dienos ir eilinių viršvalandžių stypsodami kokiame parkelyje ar paupy, pasijuntame tokie anemiški, sutrikę, apimti nesvarumo būsenos – svetimi lyg ateiviai, atkakę čia, į šitą ramiai žaliuojančią erdvę, iš kitos planetos.

Iš kokios? Ir kokia tai tvarka, kurios imperatyvui esame pasidavę? Gal net staiga neprotingas pasirodys mūsiškis įprastas gyvenimas feisbuko tėkme – paskubom, apgraibomis, be paliovos kintant vaizdams ir tekstams, kai vis nauja, nauja, nauja?.. Akvariumo žuvelių, kurios suka ratus, kas tris sekundes pamiršdamos, ką matė, stiliumi? Tiktai kokiu naujumu mes įtikėję šitoje apgaulingoje, bukinančioje monotonijos tėkmėje? Ar mūsų regos neištikęs gausybe spalvų ir formų mirgantis, raibuliuojantis ir švysčiojantis aklumas, ar esame tikri, kad visada gebame teisingai orientuotis?.. Ne, vargu ar virtualėjančioje mūsų realybėje dažnai aptiksime išties ką nors naujo. Greičiau jau vėl sugraibysime save, pūškuojančius bevertės informacijos srautuose, rėksmingų emocijų, masinių atsivėrimų, fasadinių gyvenimų, pozų, nuomonių, madų, sensacijų ir šiurpinimų chaose. Beveik pirmykščiame arba rizikuojančiame tokiam tapti. Na, bet ir tai nieko naujo: banalybė lengvai, savaime ir piktybiškai tiražuojasi. Jos daug, ji visli, plinta greičiau už dar ne per seniausiai visus gąsdinusį omikroną.

Nepaliaujamai ūžiančiame niekmalos malūne, aršiai besigrumdant kolektyvinėms saviraiškoms, ginčų triukšme jau visai nežinai, kuri pusė teisi ir kiek apskritai jų yra. Ir ar čia demokratija, pliuralizmas? Bent jau vidurvasaris po aukštu liepos skliautu nūnai diagnozuoja ką kita – deformacijas ir negalias, įspėdamas, kad esame iškrypusiais stuburais, stiebais ir kamienais. Net jeigu šioje kakofonijoje jau, regis, vos ne vos aptinki racionalų grūdą, neretai jis būna apkibęs tokiais prielipais, kokie tau visiškai nepriimtini ir menkai arba nė kiek nederantys su tiesa. O gamtos instinktai, besižvalgant į parke stybstančius liaunus medelius, kone badydami akis tvirtina, jog būtent ji – tiesa – yra kaip laiku ir tinkamoj vietoj įkaltas kuoliukas, kad augtumei tiesiai.

Esi pavargęs, nes užverstas fiktyviomis sensacijomis, sudirgintas, apmulkintas tuščių triukų, bemaž patekęs į alternatyvų vaiduoklišką pasaulį, kuriame niekuo negali remtis, pasikliauti ar pasiguosti. O kai ant nuomonės, madų, įvaizdžių, fragmentiškų požiūrių pamato statai savo gyvenimą, gali nutikti kaip Jėzaus palyginime. Čia ir yra tas lakus, birus smėliukas, nes ryt jau bus kitos nuomonės ir emocijos, kiti madų imperatyvai, o tavo statinys grius, tik pūkštelės į akis sausų dulkių gūsis.

Tačiau ar tikrai technologijos mus paklaidino šiose virtualiose nesibaigiančių nesusipratimų giraitėse? Anaiptol! Iš tiesų jos šauniai padėtų žmogui gyventi įdomiau, turiningiau, visavertiškiau. Bėda paprastai slypi mumyse. Tai klaidingi supratimai, pasirinkimai ir prioritetai, pažeista pusiausvyra ir saiko nepaisymas – neteisingai pakrypusi gyvensena. Paviršutiniškai žiūrint – dreifuoti feisbuko tėkme patogiausia ir maloniausia. Bet vėliau nutinka kažkas negero. Pasiveja blogų sprendimų pasekmės.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Laimė, tas žalios būties kontrastas parkelyje, sode ar paupy gali mums sugrąžinti regą, bent tapti vienu iš būdų ją atgauti. Kad vėl pamažu sudėliotume viską į vietas, įsisąmonintume augimo kryptį, išvengtume deformacijų. Šaknimis į žemę, šakomis į dangų. Kaip visuomet – niekas nepasikeitė ir niekada nesikeis, ir nereikia, kad keistųsi.

Štai čia prieš akis atsiveria tikriausia gyvybės kultūra, aiškūs kaip diena jos modeliai. Lyg atmintinė kartojami ir kartojami fundamentalieji būties dėsniai. Gamtos metaforos, pasufleravimai, ir atvertys, kaip gyventi gyvą gyvenimą.

Telieka įsiklausyti ir paklusti. Pagaliau gydytis žaizdas, nusilupti šašiukus, vėl patirti daug kam jau neįdomius, nes pernelyg paprastus ir lėtus, gijimo, augimo, skleidimosi stebuklus.

Jeigu užsibūsi šitame žaliame darbalaukyje po liepos dangumi, toli nuo niekmalos mechanizmų ir rutinos sausrų, bet kurią akimirką, tikėtina, tavo esybę užplūs gaivus ir keistas džiaugsmas be priežasties. Tik ar tikrai be? Siela reaguoja, kai imame tiestis ir gręžtis teisinga linkme.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

8 min

Laiškai iš kaimo. Labai žalia vasaros pradžia

Regimantas Tamošaitis

6 min

Vasaros laikas

Bernardinai.lt

10 min

Ką mes skaitome? #išgyventivasarą

Stepas Eitminavičius

4 min

Iš vasaros užrašų