Restauratorė R. Kasiulytė apie Švč. Dievo Motinos paveikslą: „Kiekvienas grąžintas trupinėlis man suteikė daug prasmės“

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta vieno paveikslo paroda „Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“. Joje pristatomas Lietuvai, Ukrainai ir Lenkijai reikšmingas kūrinys.

Tiesa, atrasto paveikslo būklė buvo kritinė: visi sluoksniai vienas prie kito vos laikėsi, fragmentai – nubyrėję. Taigi, kaip jis buvo restauruojamas, kalbamės su molbertinės tapybos restauratore eksperte RŪTA KASIULYTE.

Kaip šis paveikslas pateko į restauratorių rankas?

Paveikslas buvo mūsų muziejaus saugyklose nuo tada, kai Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta – nuo 1949 metų. Tačiau mes nežinojome, kad jis ten yra. 2012 metais mūsų restauratorius Juozapas Blažiūnas identifikavo paveikslą.

Vėliau kūrinys pasiekė mus. Jo būklė buvo tokia kritinė, kad restauravimo darbus teko skirstyti į keletą etapų. Teko nuimti paveikslą dengiantį aksomą ir aptaisus. Nuėmus šiuos sluoksnius paaiškėjo, kad viskas vos laikosi: vargiai laikėsi tapybos sluoksnis ant drobės, drobė – ant skydo, o skydo lentos buvo išsiskyrusios.

Paveikslas buvo restauruotas ir anksčiau?

Kai paveikslui yra 300 metų, tai neišvengiama – jis tikrai ne kartą taisytas. Pirmą sykį paveikslas minimas 1713 metais Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktuose. Tyrimai taip pat leidžia manyti, kad jis sukurtas XVII amžiaus pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Paveikslo vieta bažnyčioje ne kartą keista, tačiau jis visada buvo vadinamas Sokalio Švč. Dievo Motinos altoriumi. Kito ir jo išvaizda – ankstyvuose aprašymuose minimi sidabriniai, vietomis auksuoti aptaisai, o Dievo Motina ir Kūdikėlis Jėzus buvo papuošti karūnomis.

Didžiausi pokyčiai, tikėtina, įvyko XIX amžiaus viduryje, kai paveikslas buvo perkeltas į kitą altorių. Kai per visas istorines peripetijas jis neteko aptaisų ir buvo sumažintas jo formatas, jam buvo pritaikyti mediniai aptaisai, o auksinis fonas virto mėlynu. Galbūt tada jo būklė pradėjo dar kartą kisti. Tuomet nuspręsta, kad reikia paveikslą dar uždengti ir aksomu. Tokios būklės mes jį ir pamatėme.

Kai paveikslas tiek taisytas, kaip rinkotės, ką palikti?

Restauratorius stengiasi palikti istorinį atminimą, jo nekeisti. Tačiau tas mėlynas fonas buvo toks grubus, kad atrodė, jog jis ne užtapytas, o uždažytas. Mes net negalėjome imtis kitų restauravimo darbų, kol šio fono nepašalinome. Tad pradėjome nuo jo.

Pašalinę šį svetimkūnį, pamatėme paveikslo visumą. Jis tikrai buvo užtapytas ir anksčiau. Mūsų tyrimai parodė, kad šie užtapymai nesiekia XIX amžiaus, nes naudoti pigmentai buvo nebūdingi tam laikotarpiui. Tad šio užtapymo nepašalinome – norėjome kuo daugiau išsaugoti. Kadangi kūriniui yra daugiau nei 300 metų, stengėmės kuo labiau išsaugoti istorinius pakeitimus, jei jie nekenkia paveikslui.

Paveikslas buvo tapytas tempera ir dengtas aliejine danga. Todėl jo koloritas pagelto, patamsėjo. Matyti, kad dailininkas norėjo atgaivinti paveikslą, tad anksčiausius užtapymus, pastebimus Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus dalyse, išsaugojome. Tikėtina, kad šis paveikslo pavidalas, kurį matome, yra seniausias.

Reikėtų suprasti, kad restauratorius stengiasi nieko nepridėti nuo savęs. O būtinus pakeitimus darome tik dėl to, kad kūrinys išliktų ir nebūtų pažeista jo visuma.

Bažnytiniuose paveiksluose simboliams skiriamas ypač didelis dėmesys, o šiame ne visi jie išliko. Kaip reikėjo tai spręsti?

Čia įžengiame į kitą etapą, kuris restauratoriui kelia labai daug sunkumų. Tai yra ne muziejinis restauravimas, kai trūkstamas dalis galima palikti neutralias. Šis paveikslas yra pamaldumo objektas, tad jo dalių negali trūkti.

Neapsieita ir be kompromisų. Pavyzdžiui, buvo ištrupėję labai dideli paveikslo sluoksniai ir auksiniame fone, ir figūrų dalyse – visa Kūdikėlio Jėzaus figūros dalis, Marijos rankos padėtis, netgi šiek tiek veido srities. Taigi, man reikėjo sujungti šias užuominas – originalaus atvaizdo ir viršutinio užtapymo.

Restauratoriai yra atradę sprendimą – jo retušas turi būti pastebimas tik iš tam tikro atstumo. Turi būti atskiriama, kur yra restauratoriaus intarpas. Dabar parodoje, kol paveikslas dar neįkeltas į altorių, galime iš arti įžvelgti, kur aiškiai matyti restauratoriaus ranka.

Buvo sunkumų. Rekonstruodama, o šiuo atveju net tapydama trūkstamą ranką ar ausį, jaučiau baimę ir jaudulį. Dėl to daug gilinausi į kitų tokių pačių paveikslų kompozicijas. Ir kilo mintis, kad reikia galvoti apie esmę: jeigu Marijos ranka laiko Kūdikėlį Jėzų, ji simbolizuoja sostą – jos rankos padėtis turi būti tvirta. Taip radau kryptį. Tas pat ir dėl ausies – pradėjau galvoti, kas yra ausies esmė. Tada pavyko susitelkti į tai, kas svarbiausia.

Kai taip ilgai tenka restauruoti kūrinį, ar buvo lengva jį paleisti – ypač žinant, kad kai jis bus įkeltas į altorių, jūsų darbas bus nematomas?

Restauratorius pripratęs, kad jo darbo nematyti. Bet šis paveikslas yra ypatingas. Labai džiugu, kad šis kūrinys, kurio tiek laiko nematėme, atsirado ir buvo atkurtas. Mes sužinojome, kad jis yra viena seniausių stebuklingojo Sokalio Švč. Dievo Motinos atvaizdo, kuris buvo Ukrainos bernardinų vienuolyne, kartočių. Deja, originalas neišliko, bet mes turime savo lietuvišką atvaizdą.

Šis atvaizdas ir man buvo ypatingas. Gilus Marijos žvilgsnis prikausto. Dėl ilgo darbo prie paveikslo mane šis žvilgsnis lydėjo visą laiką – turbūt jis giliai likęs manyje. Man buvo labai brangūs šie visi atradimai – ir restauraciniai, ir istoriniai. Kiekviena detalė, kiekvienas grąžintas trupinėlis man suteikė daug prasmės.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas