Senjorų vienišumas – didelė problema Lietuvoje. Augintiniai ją sprendžia dovanodami tyrą vaikiškumą

Augintiniai – vieni iš vienatvės gydytojų. „Labai daug vyresnio amžiaus asmenų yra vieniši, jie gyvena vieni, bet ir jaučiasi vieniši. Būna tokių asmenų, kurių vaikai, anūkai gyvena užsienyje arba kituose miestuose, tai susitikti yra sunku. Telefonu gal irgi ne visada bendrauja, arba, jeigu sunkiau girdi, tai telefonu būna sunku kalbėti. Tokiu atveju augintinis yra vienas pagrindinių to vienišumo priešnuodžių“, – problemą iškėlė Vilkpėdės ligoninės medicinos psichologė JUSTINA BELAZARAITĖ.

Vilniaus miesto savivaldybė apmoka augintinio išlaikymą, o senjorui belieka mėgautis draugija. „Mes atvežame gyvūną, aprūpiname jį maistu, veterinarinėmis paslaugomis. Bendraudami su senjorais girdime, kad pensijos nedidelės ir nusipirkti priežiūros reikmenis būna sudėtinga. Be to, vyresnio amžiaus žmonės ne visada pajėgia atsinešti pašaro ir kraiko, nes daug sveria ir sunku. Veterinarinės paslaugos taip pat brangios, o augintinio juk norisi. Norisi su kažkuo pasibūti, pasikalbėti“, – tvirtino Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė AGNĖ ŽĖBIENĖ.

Savivaldybė prisiima finansinius rūpesčius, senjorui telieka džiaugtis

Gyvūnas yra atiduodamas senjorui laikinai globoti, bet termino, kiek keturkojis gali pas jį gyventi, – nėra. „Laikinos globos laikas nėra fiksuojamas. Ir senjorams tai yra labai paranku – jeigu žmonės važiuoja sveikatintis ar gula į ligoninę, mes tą gyvūną pasiimame, juk kitu atveju augintiniu turėtų pasirūpinti arba artimieji, arba gyvūnų viešbutis. O čia atvažiuojame mes ir, jeigu susiklosto tokia situacija, laikinai globai perduotą gyvūną paimame, pabūname su juo, kol globėjas grįš“, – laikinosios globos privalumus vardijo A. Žėbienė.

Pasikeitus planams, senjoras gali grąžinti augintinį į prieglaudą. „Kiek pastebėjau, vyresnio amžiaus žmonėms dažnai būna sunku kažką keisti, ir ta galimybė sugrįžti į ankstesnę padėtį, jeigu bus kas nors negerai, manau, suteikia saugumo ir paskatina to pokyčio imtis. Dauguma vyresnio amžiaus asmenų nenori įsipareigoti ilgam laikui, nes išgyvena ir dėl savo sveikatos, ir dėl galimybės, – kalbėjo J. Belazaraitė ir pabrėžė, kad vis dėlto senjorai nėra linkę lengvai pasiduoti dėl augintinio. – Dabartinė senjorų karta apskritai pasižymi labai didele kantrybe ir, sakyčiau, tokiu priėmimu. Jie taip lengvai nuo sunkumų nenusisuka. Jeigu jau įsipareigoja, jie to laikosi, nesvarbu – sunku ar lengva. Ar tai būtų baikštesnis, ar draugiškesnis šuo – vis tiek stengiasi jį ir maitinti, ir prižiūrėti, ir patys prisitaiko.“

Senjorų įsipareigojimas – rūpintis ir mylėti. „Čia vien tiktai džiaugsmas ir laimė, nes mes prisiimame visus finansinius rūpesčius, o senjorui telieka džiaugtis augintiniu. Šunis išvesti į lauką pasivaikščioti, katinams išvalyti kraiko dėžutę, bet visa kita yra gražu ir gera“, – kalbėjo A. Žėbienė.

Šuniuką reikia kasdien pavedžioti, o tai skatina senjorų fizinį aktyvumą, taip pat ir pretekstą užmegzti pokalbį su kito šuns šeimininku. Juk keturkojis mėgsta pasisveikinti su pro šalį einančiu kitu šunimi, todėl į namus keliauti pasiruošę augintiniai yra draugiški ir socialūs.

Taip pat skaitykite:

Lietuva septynioms Ukrainos organizacijoms skyrė 600 tūkst. eurų pagrobtiems vaikams susigrąžinti

Gestų kalba viešajame sektoriuje – ką svarbu žinoti?

G. Nausėdai Kyjive įteiktas Ukrainos ordinas: apdovanojimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms

Lietuvos vadovai pasveikino Ukrainą 35-ųjų nepriklausomybės metinių proga: remsime iki pergalės

Sostinėje surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams

K. Mišinienė apie seksualinio smurto aukas: „Teko girdėti suaugusiųjų kaltinimus prabilusiam vaikui, esą dabar jiems gėda prieš kaimynus“

Šalies vadovai sveikina Estiją Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

„Blue / Yellow“ akcijoje „Dronatonas“ siekiama surinkti 1 mln. eurų, penktadalis bus skiriama Lietuvai

„Aš kviečiu visus senjorus ateiti, susipažinti, pasižiūrėti, kas jiems patinka, ir mes tikrai padėsim, patarsim, kad visos pusės būtų laimingos. Ir jeigu šiandien nėra tokio gyvūno, kuris kristų į akį, tai nebijokite – bus rytoj ar poryt. Vis tiek atsiras. Gyvūnų kaita yra nuolatinė, deja, vis naujų beglobių atvažiuoja“, – sakė A. Žėbienė ir priminė, kad iš pradžių patinkančio gyvūno paieškoti galima interneto puslapyje Vggn.grinda.lt, o visa informacija apie programą „Senjoras – senjorui“ suteikiama Vilnius.lt.

Gyvūno turėjimo nauda – neginčytina

Į ligoninę, kurioje dirba J. Belazaraitė, dažniausiai atvažiuoja senyvo amžiaus pacientai, jie mėgsta pasakoti apie savo augintinius, kurie tampa net motyvacija pasveikti: „Kai jie atsigula į ligoninę, dažniausiai čia guli keturis mėnesius, tai vienas pagrindinių jų rūpesčių būna: „Kaip ten mano šuniukas?“, „Kaip mano kačiukas?“, „Ar kaimynė pažiūrės?“, „Jis turbūt manęs laukia“, „Jis galvoja, kur aš dingau“. Tai pacientui būna vienas iš pagrindinių motyvų ir sveikti, ir į kitą etapą bandyti persiristi, įgauti daugiau savarankiškumo, kad grįžtų namo, pas savo augintinį.“

Santykis su gyvūnu dažniausiai būna nuoširdus ir paprastas, sakė psichologė, todėl su augintiniu žmonės ir kalbasi, ir nesijaučia vieniši.

„Su žmonėmis, man atrodo, santykis sudėtingesnis, nes mes ir pasakome vieni kitiems kartais neapgalvotų dalykų, ir sunku priimti kitą besąlygiškai, nes patys turime visokių patirčių bei jausmų. Santykiai tarp žmonių kartais labai komplikuoti, o santykiai su gyvūnais retai kada būna sunkūs. Lygtis labai paprasta: tu būk geras man, aš būsiu geras tau, rūpinkis manimi, tai aš rūpinsiuosi tavimi, kaip moku. Nes gyvūnas nepasakys nieko blogo, neįžeis, neapkaltins ir nepriekaištaus. Gyvūnas bus tada, kai tau jo reikia, ir priims tave besąlygiškai, jeigu su juo elgsiesi gražiai“, – kalbėjo J. Belazaraitė ir pridūrė, kad svarbus reikalingumo aspektas, nes, jei senjoras jaučiasi nereikalingas žmonėms, gyvūnui jis bus reikalingas.

„Senjorai, atrodo, atgyja, juos apima toks tyras vaikiškumas: duok skanuką tam šuniukui, duok „labas“. Vaikščiodama po senjorų, kurie jau nebesėdi, nebevaikšto – tiktai guli, palatas, matydavau, kaip šuo įsirioglina į lovą pas senjorą ir jo veide atsiranda šypsena. Žmogus ir ranką uždeda ant kailio, ir visas atgyja, – savo darbo įspūdžiais dalijosi J. Belazaraitė. – Savo akimis esu mačiusi, kaip per karantiną, kai niekam nebuvo galima eiti į vidų, ligoninės pirmame aukšte gulinti močiutė bendravo su savo šuniuku pro langą.“

Frosija – ne vienintelis gyvūnas Senjorų socialinės globos namuose

Pagal programą „Senjoras – senjorui“ Vilniaus senjorų socialinės globos namuose gyvena šunytė Frosija. „Vasarą ir mankštų, ir visokiausių žaidimų didžioji dalis būna lauke. Kai gyventojai tarpusavyje žaidžia su kamuoliu, tai Frosija įsitraukia į šį žaidimą. Tai irgi vyksta veiksmas: čia meta, čia Frosija nustumia, jau visi dairosi, kas čia darosi, ir visiems labai gerai“, – apie globotinę kalytę pasakojo Vilniaus senjorų socialinės globos namų direktorė OKSANA VAIVILAVIČIENĖ.

Frosija – ne vienintelis gyvūnas Senjorų socialinės globos namuose. „Mes dar turime ir kačių – labai daug. Nors jos nėra mūsų katės, mes jų nenuvarome. Deja, žmonės daug gyvūnų išmeta. Jie taip elgiasi nesąmoningai, neapmąsto tokių dalykų. Mums net atveža dėžutėse kačiukus ir palieka čia prie įstaigos, – apie opią problemą pasakojo O. Vaivilavičienė ir pridūrė, kad mažus kačiukus atiduoda Vilniaus gyvūnų globos namams, kur jiems ieškomi nauji šeimininkai, o įstaiga pasilieka katinus, kuriems rasti namus mažai šansų. – Turime sode įrengę namą katinams. Patys savo jėgomis pagaminome pagal reikalavimus. Mūsų gyventojai, kurie labai myli kates, eina ir jas šeria.“

Dėl šios įstaigos įsikūrimo vietos senjorai turi galimybę stebėti ne tik šunis ir kates, bet ir laukinius gyvūnus. „Mes esame įsikūrę parke. Už teritorijos yra begalė stirnų, šuniukas loja, visi žiūri, kad čia turbūt jau kokie gyvūnai aplink, šaukia: „O, va, stirnos!“ – įspūdžiais dalijosi O. Vaivilavičienė.

Moteris pasakojo, kad Frosijos atvykimas į senjorų namus kai kuriems gyventojams nepatiko. Tačiau ji priminė, kad gyvūno turėjimas yra terapija: „Yra tokių gerų patirčių, kai žmogus priešinosi ir iš pradžių nenorėjo šuniuko, bet po kurio laiko matai, kad jis šuniuką jau prisileidžia. Nors ir būna nusistatęs, bet išeina į lauką ir šaukia: „Frosija, kur tu esi?“ Bendrauja ir kalba, tik nenori to parodyti, nes juk buvo prieš tai nusistatęs, bet matai, kad gyvūnas jam jau pradeda patikti. Galbūt žmogus ima vertinti, kad čia jau jo augintinis.“

Paklausus, kokių bėdų sukelia Frosija, O. Vaivilavičienė šypsodamasi atsakė: „Frosija yra išdykėlė – kiemą sukasa. Gėlininkė pyksta, nes ji užkasa, o Frosija iškasa.“

Apie Frosijos išdaigas šmaikštavo ir Senjorų socialinės globos namų gyventoja Rasa, pasakodama, kaip šuo sugraužė jos protezus: „Ji mano dantis surijo. Protezai buvo kišenėje, ir, kai mums reikėjo bėgioti, aš numečiau megztuką ant suolo, o dantys iškrito iš kišenės. Frosija rado – ir viskas, turėjau kitus daryti.“

Artimiausiai su Frosija sutaria gyventoja Elvyra Vita: „Ji mano draugė. Kai atsikėlusi išeinu pasivaikščioti, tai ji tupi prie durų ir laukia. Kiti gali Frosiją kviesti, gali vilioti – nieko. Prie manęs stovi, ir viskas. Mes vaikštome su ja po teritoriją, aš ją pakasau, pakasau, ir vėl einame. Man ji – džiaugsmas. Man apskritai gyvūnai patinka. Mano tėveliai sakydavo, kad nei katino, nei šuns negalima mušti.“

Susiję:

Rasa Pakalkienė

2 min

Universitete senjorai ir mokosi, ir vieni kitiems perduoda sukauptą patirtį

Bernardinai.lt

5 min

Jaunimas ir senjorai. Ar galime kurti Lietuvą kartu?

Bernardinai.lt

2 min

Socialinė darbuotoja: visuomenėje vyrauja labai neigiamas požiūris į senjorus

Bernardinai.lt

2 min

Maltiečių kaniterapijos projektas atvėrė senjorams ir neįgaliems vaikams naują gerų emocijų pasaulį