Šokio-judesio terapijos specialistė: „Jeigu šokti nemokate, tai yra labai gerai“

Buvusi šokėja, kolektyvo vadovė ir choreografė A. Luišaitė-Jauniškė prieš kiek daugiau nei dešimt metų susipažino su tuo metu Lietuvoje mažai kam žinoma šokio-judesio terapija. Užvėrusi profesionalios šokėjos karjeros duris, ji pradėjo mokytis apie judesio poveikį žmogui, dėstyti studentams autentiško šokio ir kūno terapijos metodus ir vesti terapinius užsiėmimus.

„Drįsčiau teigti, kad kūnas jaučia daugiau nei vien mūsų protas. Friedrichas Nietzsche yra sakęs, kad kūne yra daug daugiau išminties nei mūsų giliausioje filosofijoje“, – pasakoja terapeutė.

Pradžioje norėčiau, kad supažindintumėte su terminu „šokio-judesio terapija“. Kas tai yra?

Jeigu pasižiūrėtume, kaip apibrėžia tarptautinės šokių terapijos asociacijos, tai būtų terapinis judesio naudojimas, siekiant vystyti emocinę, dvasinę, kognityvinę, fizinę, socialinę asmens sveikatą ir integraciją.

Paprastais žodžiais kalbant, tai yra judesio naudojimas terapiniais tikslais. Žmones gąsdina žodis „šokis“, jie sako, kad šokti nemoka, bijo. Todėl yra žodis „judesys“, nes kiekvienas šokis susideda iš judesio, tik ne kiekvienas judesys yra šokis. Labai svarbus kontekstas, šokio-judesio terapija apima socialinę integraciją – mes galime šokti vieni, bet šokama dažniausiai grupėje arba poroje, tada jau atsiranda santykis.

Jūs pati buvote profesionali šokėja ir choreografė. Kada ir kaip supratote, kad šokis yra kur kas daugiau nei tiesiog meno šaka ir tai gali būti veiksminga terapijos forma?

Aš labai anksti turėjau savo kolektyvą, jam vadovavau ir kūriau choreografiją nuo 19 metų. Tad pirmieji dešimtmečiai buvo tikrai ne apie terapiją, tada buvo jaunystės polėkis ir visai kiti uždaviniai. Žengus į ketvirtą dešimtį, mano galvoje pradėjo suktis žodžiai „šokio terapija“. Aš visai nežinojau, ką tai reiškia, bet jutau aiškų kvietimą gilintis šioje srityje. 2008-aisiais pradėjau mokytis pirmoje Lietuvoje Šokio-judesio terapijos programoje ir pažindintis su šia sritimi.

Taip pat skaitykite:

Su naujais mokslo metais grįžta ir virusai: kada dėl dažnų vaiko ligų reikėtų sunerimti?

Vyriškumo temą nagrinėjantis žurnalistas D. Rakutis: vyrą nuo berniuko skiria prisiimama atsakomybė

Kūno nuovargis ir sielos nuovargis: ar mokame juos atskirti?

Vėžiu sergančioms moterims kompensuojami du nauji vaistai nuo vėžio

Paramos vaikams centro atstovė: suaugusiesiems skaudu galvoti apie smurtą – ypač seksualinį – prieš vaikus

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Šokis yra ne tik meno forma, jis taip pat turi emocinę, aktorinę raišką ir perteikia simbolius. Šokdama kolektyve ir kurdama choreografiją patyriau, kaip keičiasi būsena, kad šokant ar judant beveik visuomet įvyks vidinis pokytis. Kartais tai gali būti katarsis, kartais kūrybinė forma.

Įsivaizduoju, kad, turint ilgą profesionalios šokėjos patirtį, perėjimas į kiek kitokį lauką verčia mokytis naujų dalykų, pavyzdžiui, šokti ne taip, kaip reikia, o kaip jaučiate. Kaip vyko šis virsmas?

Kai atėjau į šokio-judesio terapijos kursus, pirmiausia, ką dariau – krapščiau nuo savęs visus stereotipus, kaip reikia šokti. Kaip reikia gražiai koją ištempti, kaip nugarą laikyti ar išbūti tam tikroje pozoje. Mano viduje pabudo tokia šleivakojė meška: sunki, visiškai nesocializuota dalis, kuri labai ilgai laukė, kada bus galima pradėti skleistis ir reikštis. Per jos atsiskleidimą atsirado laisvė, vėliau atėjo garsas, balsas ir labai daug kitų dalykų.

Kad ir kaip keista, bet man nebuvo sunku nukrapštyti, kaip reikia, man tik reikėjo likti sąmoningai, priminti sau, kad aš dabar nešoku scenoje ir nemokau šokio technikos. Ne perėjimas buvo sunkioji dalis. Kai turėjau kolektyvą, vyko įvairiausi šokių pastatymai, važinėdavome po konkursus, dalyvaudavome įvairiausiuose šou. Tada buvo didesnė orientacija į tikslą – tu kažko sieki, mokaisi, keliauji.

Šokio-judesio terapija yra daugiau procesas nei aiškaus tikslo siekimas. Be abejo, kai dirbame su klientais individualiai, mes nusimatome kryptį ir ko siekiame, įvardiname, ko žmogus norėtų. Bet iš principo reikia koncentruotis į procesą.

Kaip šokio-judesio terapijos atradimas Jūsų gyvenime paveikė tiek charakterio savybes, tiek dvasinį ir asmeninį gyvenimą?

Kol dar nesidomėjau šokio-judesio terapija, keletą metų jau buvau pradėjusi lankyti meditacijas, tada pradėjau ieškoti kažko aukščiau dvasingumo srityje. Šokio-judesio terapija tapo papildomu įrankiu, kuris padėjo pažvelgti į savo vidų, pasitikti brandą ir artėjimą gyvenimo vidurio link. Pradžioje pirmus tris dešimtmečius galėjau ieškoti kaltų, pavyzdžiui, gal tėvai kažko nedavė ar mokytojai buvo ne tokie, o vėliau atsakymo ieškoti teko savo viduje. Tai labai padeda brandai ir pasaulio supratimui, nes dirbdamas su žmonėmis susitinki su skirtingais pasauliais, tai dar labiau padeda plėstis.

Į visas emocijas aš žiūriu kaip į labai naudingas. Mums sako, kad pykti yra negerai, negražu, nekrikščioniška arba liūdėti yra blogai. Bet emocijos yra mūsų gamtos dovanoti įrankiai, padedantys suvokti, kas vyksta mūsų viduje ir išorėje.

Net neabejoju, kad dažnai girdite šį klausimą, bet kiek šokio terapijoje yra realaus šokio ir ar reikia mokėti šokti?

Turbūt aš jau nuobodi tai kartodama, bet, kai žmonėms pasakau, kad esu šokio-judesio terapeutė, išgirstu – šokti nemoku arba terapijos bijau. Bet aš visą laiką sakau, kad jeigu šokti nemokate, tai yra labai gerai. Nereikia prisirišti prie stereotipų, nereikia nusilupinėti nuo savęs išmoktų šokio technikos sluoksnių.

Tiesa, žmonėms, kurie moka šokti ir tai daryti mėgsta, gali būti lengvesnis susipažinimo kelias. Jie jau pasitikės ritmu, kūnu ir savo judesiu. Bet aš labai kviečiu nemokančiuosius šokti, nes čia nutinka stebuklai. Visi, net žmogus, turintis negalią, juda, šoka kiekviena ląstelė ir kiekvienas organas. Yra begalė procesų, vykstančių viduje, nors šokis gali būti nematomas išorėje, jis yra stipriai jaučiamas viduje.

Jeigu žmogus būdamas vienas kambaryje įsijungia muziką ir šoka, ar tai galima vadinti šokio terapija?

Aš tai pavadinčiau terapiniu šokiu, visus skatinu tai daryti ir pati taip darau. Jeigu nueini į diskoteką, kad ir vienas, tai jau gerai. O menas, nesvarbu, ar tai geras filmas, knyga, ar muzikos kūrinys, beveik visada turi terapinį poveikį.

Bet šokimas vienam pagal muziką visgi skiriasi nuo šokio ar kitos menų terapijos rūšies – terapijoje šokį ar judesį naudojame dėl tam tikro tikslo. Pavyzdžiui, žmogus serga depresija ir visiškai neturi energijos, bet supranta, kad, jeigu pajudės, jo energija šiek tiek padidės, ir didelė tikimybė, jog tai padės pasijusti geriau. Kadangi yra žodis „terapija“, visgi yra reikalingas kontaktas – kitas žmogus, šiuo atveju terapeutas, kuris tą žmogų pamatytų, paliudytų, priimtų ir palydėtų.

Papasakokite, kaip vyksta šokio-judesio terapijos seansas ir kaip reikėtų nusiteikti žmogui, atvykstančiam pirmą kartą.

Jeigu vyksta grupinis užsiėmimas, tai dažniausiai jis turi tam tikrą temą. Kai žmonės susirenka, plačiau pristatoma užsiėmimo tema, susipažįstame su dalyviais, pasisakome vardus ir įvardijame, kaip tuo metu jaučiamės. Tada atliekame apšilimą, po to vyksta užsiėmimo temos atskleidimo ir vystymo procesas, o visa tai baigiasi patyrimų integracija.

Šiame procese galime kūrybiškai judėti, taip pat piešti, rašyti, lipdyti, vaidinti ir t. t. Užsiėmimo pabaigoje vėl vyksta pasidalijimas – įvardijami po proceso kilę jausmai ir būsenos, įžvalgos, gal atrasti nauji sąveikos būdai, o tai taip pat svarbi integracijos dalis.

Individualioje terapijoje procesas panašus į grupinį – pradžioje kalbamės su žmogumi, tyrinėjame ir gilinamės į jo užklausimą. Jei terapija ilgalaikė, tą pačią temą ir tęsiame. Kartu aptariame, su kuo dirbsime, kokius metodus naudosime ar ko nenorime. Tuomet vyksta terapinis-kūrybinis procesas ir integracija.

Kokias temas vystote grupiniuose užsiėmimuose?

Labai mėgstu vesti užsiėmimų ciklus tuo metu man pačiai ar aplinkai aktualiomis temomis. Prieš metus vedžiau ciklą apie atsparumą gėdai, šį rudenį – apie ribas, tai yra labai svarbi ir amžina tema. Ribas mes galime pasitikrinti būdami santykyje, todėl grupiniai užsiėmimai yra tam ideali vieta. Užsiėmimuose mokomės pajausti, kaip reaguoja kūnas artėjant kitam žmogui, kaip nubrėžti savo ribas, kaip jas tvirtinti, stebime, kada patys jas peržengiame. Kartais juk atrodo, kad tik mane pasaulis spaudžia, bet visą laiką yra abi pusės – gal ir aš jį spaudžiu ar per daug veržiuosi?

Kartais vedu vienkartinius užsiėmimus, pavyzdžiui, širdies tema. Tuomet šokame širdies šokius, naudojame metaforas, tyrinėjame širdies funkcijas ir kaip tai simboliškai veikia mūsų gyvenimuose. Manau, kad nėra temos, kuria nebūtų galima judėti ir šokti.

Ar mūsų kūnas žino daugiau nei mūsų smegenys?

Vertinant labai paprastai anatomiškai, tai mūsų smegenys yra nervų sistema, kuri įrašinėja ir surenka informaciją iš viso kūno. Dabar mokslas kalba apie tai, kad mūsų senosios smegenys yra mūsų žarnynas, jis lygiai taip pat renka informaciją, kas vyksta tiek viduje, tiek išorėje, ir siunčia į centrinę nervų sistemą, ši informaciją sužino paskutinė. Lygiai taip pat mūsų širdis turi neuronus, kurie yra širdies smegenys. Jau manoma, kad kiekvienas organas turi savo protą.

Drįsčiau teigti, kad kūnas jaučia daugiau nei vien mūsų protas. Nietzsche yra sakęs, kad kūne yra daug daugiau išminties nei mūsų giliausioje filosofijoje.

Kiek svarbu šioje praktikoje yra muzika? Ar ji naudojama, specialiai renkama pagal temą, o gal terapija apskritai gali vykti tyloje ir muzika yra trukdys?

Per garsą žmonės gali išsibudinti, kadangi yra vibracijos, ir kūnas pradeda tai atliepti. Todėl muzika šiuo atveju yra svarbi, ir mes prieš užsiėmimus ją labai kruopščiai renkame. Tą darome tikslingai, pavyzdžiui, jeigu reikia kažko ramesnio, lėtesnio, tai gali būti lopšinė, valsas ar meditacinė muzika. Jei naudojame populiarias dainas, mes rizikuojame, nes kiekvienam žmogui tokia daina gali sukelti skirtingų prisiminimų ir reakcijų. Man ta daina gali būti apie džiaugsmą, bet kitam gali priminti skausmingą įvykį gyvenime. Parinkti tinkamą terapiniam tikslui tarnaujančią muziką yra svarbus darbas.

Atskiras šokio-judesio terapijos metodas yra autentiškas judesys, kuris vyksta tyloje. Tada nėra jokios muzikos ir jokio garso. Tyloje stebime ir sekame iš kūno kylančius impulsus, todėl muzika gali tapti perteklinė.

Minėjote, kad užsiėmimų pabaigoje aptariama tai, kaip žmonėms sekėsi ir kokias emocijas jie jaučia dabar. Kokius pastebite būsenos skirtumus prieš seansą ir jam pasibaigus?

Dauguma juk tikimės, kad, jei jau atėjome, pavyzdžiui, giliai liūdintys, tai po terapijos užsiėmimo pasijusime lengviau ir džiugiau. Tačiau gali būti, kad žmogui reikia susitikti su skaudžia savo dalimi ar išgyvenimu. Gal jis išeis dar labiau pykdamas ir liūdėdamas, bet aiškiau suvoks tą skausmo energiją ir net atras įžvalgų, ką su visu tuo galima daryti. Koks pokytis vyksta, toks jis yra teisingas žmogui. Aišku, mano profesinė savimeilė norėtų, kad žmonės iš užsiėmimo išeitų patenkinti, linksmi ir laimingi, bet mokausi nuolankiai pasiduoti procesui ir gerbti žmogaus jausmus.

Dar vienas linksmas mano pačios pastebėjimas – kol nepradėjau lankyti terapijos, nestebėjau sąmoningai savo kūno, nekvėpavau, nešokau, gyvenau paviršiuje, ir lyg viskas buvo gerai. Tačiau atsigręžusi į save pradėjau girdėti ir jausti savo kūną, emocijas bei mintis daug giliau, o tada jau ir skauda, maudžia, o gal dar ir supykau ar nuliūdau ne vietoje.

Taip, pradžioje gali taip atrodyti, kad, jei nesigilinsiu į save, tai gal ir nejausiu nepageidaujamų dalykų. Tačiau jeigu nekreipsiu dėmesio į savo pojūčius, jausmus, mintis, tai sandėliuosiu visus juos, krausiu kaip kokius daiktus į spintą tol, kol vieną dieną atidarius duris vis tiek jie išvirs. Ir dar visi kartu.

Kaip jūs žiūrite į liūdesio ir pykčio emocijas?

Į visas emocijas aš žiūriu kaip į labai naudingas. Mums sako, kad pykti yra negerai, negražu, nekrikščioniška arba liūdėti yra blogai. Bet emocijos yra mūsų gamtos dovanoti įrankiai, padedantys suvokti, kas vyksta mūsų viduje ir išorėje. Mes nesame atsakingi už tai, ką jaučiame, nes tai nėra mūsų pasirinkimas, tai vykstanti reakcija mūsų smegenų sistemoje. Atsakingi mes esame už tai, ką darome su tomis emocijomis. Jeigu savo pyktį išpyliau ant kito ir nesugebėjau suvaldyti, tai čia nėra gerai. Bet jeigu susidraugaujame su pykčio energija, tai ji gali būti labai konstruktyviai nukreipta ir naudinga, pavyzdžiui, apginant save ar norint pasiekti tam tikrą tikslą.

O liūdesys gali būti puikus ženklas, kad mes kažką praradome ir gedime, liūdėdami mes ilsimės. Paradoksalu, atrodo, neturime energijos, bet mes ir neturime jos tam, kad nieko nepultume daryti ir išliūdėtume tam tikrą etapą. Tai – pauzė, medis, stovintis žiemą be lapų. Atrodo, kodėl jis nieko neskleidžia dabar? Bet jis turi savo vegetacinį laikotarpį tam, kad sukauptų naujos energijos, vėl galėtų tekėti medžio syvai ir skleistis lapai.

Žmonės į terapiją dažniausiai ateina turėdami priežastį, tam tikrą problemą. Ar tie psichologiniai sunkumai visada matomi kūne, ar tenka gerokai padirbėti, kad jie pasirodytų?

Daugelis žmonių pas mane ateina jau lankydami psichoterapiją arba kurį laiką lankę psichologų konsultacijas ir ten suvokę, kad kūne yra užsistovėjusių skaudulių arba užspaustų emocijų. Tuomet šokio, judesio ir prisilietimo padedami mes atpažįstame visa tai, ką žmogus jau kurį laiką išgyvena, o tada paliudijame, priimame, perdirbame ir integruojame.

Neteigiu, kad šokio-judesio terapija tinka visiems. Mes turime skirtingus kanalus, per kuriuos priimame ir atiduodame į pasaulį informaciją. Vieni žmonės naudoja vizualinį kanalą, kiti – girdėjimo ir kalbėjimo, treti – judesio, ketvirti – pojūčių ir emocijų. Tad žmogui, nelabai mėgstančiam judėti ar šokti, galbūt daug labiau tiktų muzikos ar dailės terapija.

Lankant psichoterapiją, ateina laikas, kada metas ją pabaigti. Ar šokio-judesio terapija turi pabaigą, ar tai tęstinis užsiėmimas, kurio niekada nebus gana?

Mes sudarome žodinį terapinį kontraktą: žmogus išdėsto savo klausimą ar problemą, tuomet aptariame, kiek galėtų reikėti sesijų (trijų, dešimties ar ilgesnio laikotarpio), kokiu dažnumu lankysis, kokiu laiku ir t. t. Jei terapija trunka ilgesnį laiką, mes vis stabtelėjime pasitikrinti, kur esame ir ar judame teisinga kryptimi. Jeigu žmogus jaučia pasiekęs savo tikslą, tai susitikimai baigiasi.

Susiję:

Vilma Losytė

3 min

Muziejų terapija

Jurga Žiugždienė

12 min

Terapeutė R. Duff: šokio-judesio terapija tinka ir tiems, kurie negali judėti

Bernardinai.lt

3 min

Apie kino terapiją, filmų galią gydyti ir tarptautinius projektus. Pokalbis su Indre Mikelaityte

Augminas Petronis

6 min

Juano Donoso Cortéso „šoko terapija“ šiuolaikiniam mąstymui