Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Pažadėti ir ištesėti

Dievo žodis beldžiasi į mūsų širdis ir kviečia pasitikrinti, ar esame ištvermingi tikėjimo kelionėje. Evangelija pasakoja apie sūnų, kuris greitai atsiliepė į tėvo kvietimą dirbti vynuogyne, bet pasvarstęs, kad reikės lieti prakaitą, nenuėjo į darbą. Kitam sūnui buvo sunku paklausyti, bet vėliau prisivertė tai padaryti ir įvykdė tėvo valią. Taigi pasiryžti daryti gera yra kur kas lengviau, nei ištverti iki galo.

Mūsų gyvenimo ir tikėjimo kelionė yra pilna išbandymų. Šios kelionės metu mes ne kartą ryžtamės vos ne kalnus nuversti, bet, susidūrus su gundymais ir sunkumais, mūsų pirmykštė meilė dažnai atšąla ir pradedame abejoti, ar vertėjo tiek daug užsimoti, o gal geriau elgtis, kaip dauguma daro – Dievui skirti tik trupinius, o visa pasilikti sau. Gražiai pradėjusiųjų su Dievu, o vėliau pavargusiųjų ir apsileidusiųjų yra daugybė. Yra pavojus, kad ir patys galime atsidurti šiame būryje.

Apaštalas Paulius matė, su kokiu užsidegimu pirmieji krikščionys pradėdavo savo tikėjimo kelionę ir kaip paskui apsileisdavo, kartais padarydavo net didelių klaidų. Todėl jis dažnai primindavo, kokie turi būti krikščionys. Būdamas kalėjime ir laukdamas mirties bausmės, jis rašė Filipų krikščionims: „Padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 2–4). Apaštalas ragino tikinčiuosius laikytis vienybės ir nurodė, ko vienybei reikia – neduoti vietos puikybei ir kuo daugiau dėmesio skirti ne sau, bet kitiems.

Ieškoti naudos ne sau, bet kitiems – tai šventumo, tai tikros meilės kelias, kuriuo ėjo Jėzus ir kuriuo jis kviečia eiti savo sekėjus. Per Krikštą ir Sutvirtinimą įsipareigojome būti ištikimi Jėzaus sekėjai, todėl dažnai turime žvelgti į pavyzdį savo Mokytojo, kuris „apiplėšė pats save <…> nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8).

Neseniai Madride buvo paskelbtas palaimintuoju „Opus Dei“ prelatas Álvaro del Portillo, pirmasis šventojo Josemaría Escrivá įpėdinis. Palaimintasis dvidešimt metų vadovavo „Opus Dei“ prelatūrai. Jo rūpesčiu šios prelatūros kunigai 1994 metais atvyko ir įsikūrė Kaune bei Vilniuje. Palaimintasis Álvaro buvo gilaus tikėjimo ganytojas, nuolat mąstantis, kaip padėti žmonėms ne tik artėti prie Dievo, bet ir jų medžiaginiuose dalykuose. Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje jis steigė globos įstaigas, ligonines ir vykdė daug projektų, skirtų nepasiturintiems žmonėms. Kai vienas žurnalistas nusistebėjo ramybe, kuria spinduliavo palaimintasis, šis atsakė: „Už šios ramybės slepiasi daug karų.“  Ji pasakė elementarią tiesą, kad šventumas reikalauja ne tik Dievo malonės, bet ir kovos su savo savimeile.

Mes visi esame pašaukti į šventumą, todėl klauskime savęs, ar tęsiame savo įsipareigojimus? Ar neapsiprantame su pašaukimu į šventumą ir nemąstome, kad gal užtenka to, jog tikime į Dievą? Ar nepasiduodame mums įtaką darančiai sekuliariai kultūrai, skatinančiai  arba visiškai nutolti nuo Dievo, arba turėti tik tokį tikėjimą, kuriame nebelieka asmeninio ryšio su Dievu? Apgailėtina, bet tokį tikėjimą turi daugelis. Dažnas tikintysis mažai vertina kasdienę maldą ir sekmadienio Mišias. Jei žmogus nesimeldžia ir nešvenčia sekmadienio, nuskriaudžia pats save, likdamas beginklis gundymų pilname pasaulyje.

Tikrai ne siekdamas mus išgąsdinti Jėzus pasakė: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 31). Jis žinojo, kokie visi esame trapūs ir nerangūs į gera, o dažnai net nesuvokiame savo apgailėtinos padėties. Nusidėjėlis lengviau suvokia savo menkumą, todėl jam lengviau nusižeminti ir pasitikėti ne savimi, bet Dievu. O teisusis dažnai didžiuojasi savo teisumu ir užmiršta, kad be Dievo malonės jis yra niekas – gali nupulti labiau už didžiausią nusidėjėlį. 

Taip pat skaitykite:

„Klausk „Bernardinų“: ar įmanoma skirtingų religijų malda tam pačiam Dievui?

Apie „dieviškąją bausmę“: apvaizda, valia ir likimas

Naujovė Lietuvoje: kuriamas Naujojo Testamento vertimas į gestų kalbą

Šlovinimo ir maldos tarnystės ciklas „Geroji Naujiena iš Kretingos“

Lietuvos vyskupai: kaip taisyklingai ir pagarbiai priimti Komuniją į rankas

Komunijos dalijimas į rankas – mažiau pagarbus?

Išleista nauja popiežiaus emerito Benedikto XVI biografija

Popiežius kviečia kartu švęsti „Laudato si’ savaitę“

Ką daryti, kad gerai pradėję ištesėtume teisingumo kelyje? Reikia susikurti ir palaikyti gerą santykį su Viešpačiu. Jeigu mąstysime, kad mus išgelbės vien per Krikštą gautas tikėjimas, skaudžiai klysime, nes šį tikėjimą galima palaidoti. Tikėjimas tampa jėga tik tuomet, kai susikuriamas draugystės santykis su Dievu. Tai elementari katekizminė tiesa. Krikščioniškai gyventi ir ištesėti gerame galima tik tuomet, kai meldžiamasi, kai maldoje išgyvenamas Dievo artumas. Kai dėkojama Dievui už viską, kuo jis mus apdovanojo, kai Dievas šlovinamas, kai jo atsiprašoma ir jo meilei patikimi visi reikalai bei rūpesčiai.

Tikintis ir besimeldžiantis žmogus niekuomet neužmirš, ko dangaus Tėvas iš jo nori. Maldoje mokomės atsisakyti savimeilės ir ieškoti Dievo valios. Šitoks yra šventumo kelias. Šiuo keliu ėjo ir palaimintasis Álvaro del Portillo. Be daugybės nuveiktų gailestingumo darbų, matome, kad jis palaikė labai glaudų santykį su Dievu, buvo maldos vyras.

Dažnai su psalmininku kartokime: „Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią, išmokyk mane takais tavo eiti“ (Ps 24, 4).