Vilniaus palaimintojo J. Matulaičio parapijos šlovintoja G. Račienė: „Ateinu, nes reikia, pasilieku, nes noriu“

Įprastai GINTARĖS RAČIENĖS balsą galima išgirsti sekmadienio vakarais Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Jauna moteris neslepia, kad atliekant tokią tarnystę reikia ne tik disciplinos, bet ir įsipareigojimo.

Šlovinimas – platesnė sąvoka nei giedojimas

„Šlovintojas, man atrodo, yra kiekvienas žmogus, kuris šlovina Dievą. Ir šlovinti Dievą galime skirtingais būdais“, – sako G. Račienė ir primena, kad giedoti ar groti Mišiose yra tik vienas iš daugelio Dievo garbinimo būdų.

Šlovinimo grupelėje Gintarė atsirado atvykusi studijuoti į Vilnių, kai pajuto norą prisidėti prie parapijos veiklos daugiau nei tik ateinant į Mišias. „Pajutau, kad kažko trūksta, ir tuomet supratau, kad norėčiau įsipareigoti ir veikti ką nors daugiau“, – sako vienoje didžiausių Vilniaus bendruomenių tarnaujanti Gintarė.

Kalbėdama apie pasiruošimą sekmadienio šv. Mišioms, pašnekovė sutinka, kad tam reikia atitinkamai išmanyti liturgiją. „Negali giedoti bet ko ir bet kur, – sako ji. – Svarbu atsižvelgti ne tik į liturginį laiką, bet ir į konkrečią pamaldų dalį.“

Kiekvienoje parapijoje siekiama, kad jos veikloje vietą rastų ir jaunas, ir senas. Ne išimtis ir sostinės Viršuliškių mikrorajone esanti Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos bendruomenė. Tad kalbėdama apie giesmes ir jų pasirinkimą Gintarė pabrėžia, kad ne veltui yra pamaldos jaunimui ar pagrindinės dienos šv. Mišios – suma. 

Energingas šlovinimas katalikų bažnyčiose iki šiol nėra visiems priimtinas. Jis kur kas labiau paplitęs ir kultūriškai artimesnis evangelinėse bažnyčiose. G. Račienė su šypsena prisimena, kad būta atvejų, kai pradėjusi groti gitara sulaukdavo priekaištų, neva taip šlovinamas velnias.

Taip pat skaitykite:

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

„Dabar tai daug atviriau priimama“, – apie besikeičiantį požiūrį kalba šlovintoja.

Plojimai, įsipareigojimas ir disciplina tarnystėje

Šv. Mišios Katalikų Bažnyčioje pasižymi itin aiškia struktūra. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai žmonės nežino, kaip elgtis. Viena iš tokių situacijų susijusi su plojimais. G. Račienė pabrėžia, kad po pamaldų norint ploti svarbu žinoti, kam ir kodėl tai daroma.

„Mūsų bendruomenėje kai kurie žmonės sako: suskambėjo giesmė, ir aš norėjau ploti, dėkoti Dievui, – pasakoja ji. – Tokiais atvejais plojimas tampa ne pagyrimu giedantiesiems, o dėkingumo išraiška Visagaliui.“

Kalbėdama apie šlovinimo tarnystę, moteris tvirtina, kad tam reikia laikytis disciplinos. Kartais trūksta noro eiti giedoti po sunkios savaitės, tačiau įsipareigojimas dažnai atveria kelią netikėtai patirčiai per Mišias.

„Ateinu, nes reikia, pasilieku, nes noriu“, – šypsodamasi kartoja jau ne vienus metus sekmadienio vakarais bažnyčioje giedanti Gintarė. Ji priduria, kad grupelė išlieka atvira visiems, net jei kas nors negali jos veikloje dalyvauti reguliariai.

Jaunimas ir tikėjimas

Kalbėdama apie jaunų žmonių santykį su dvasingumu, G. Račienė pastebi, kad daugelis į bažnyčią eina ne dėl stipraus tikėjimo, o dėl bendruomenės ar noro save išreikšti. Vis dėlto, jos nuomone, šioje aplinkoje galiausiai kyla svarbesnių klausimų apie Dievą. Komentuodama kalbas, esą šiuolaikinis jaunimas vengia ieškoti tikėjimo, moteris ragina atsižvelgti į jaunuolių darbus, o ne į žodžius.

„Visi jaunuoliai keliauja tikėjimo, Dievo link. Net jei dar negali drąsiai sakyti, kad yra tikintys, jų elgesys kitiems tampa proga kalbėti apie tikėjimą“, – tvirtina Gintarė.