Votas už kunigo Juliaus laisvę

„Dėkoju Vilniaus merui ir miesto Tarybai už malonią staigmeną. Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – ne tik garbingas, bet ir paslaptingas, neprognozuojamas apdovanojimas. Jis nėra skiriamas reguliariai, kas metai ar kas dveji, kaip kitos premijos ar sporto čempionatų medaliai. Niekas negalėtų pasakyti, kodėl, už ką tas vardas atitenka. Taigi nėra nė rekomendacijų, kaip jo siekti. Štai George‘as Bushas ir Shimonas Peresas, du užsienio prezidentai, nei knygas rašė apie Vilnių, nei statė čia fabrikus ar bažnyčias, net be vilnietiško kraujo, o abu atsidūrę Vilniaus garbės piliečių sąraše. O Anglijos karalienė – ne. Bet tebūnie paties Vilniaus paslaptis. Man tai gražu“, – atsiimdamas garbės piliečio regalijas sakė br. Julius.

Vilniuje, Umiastovskių rūmuose, pasveikinti daugelio mylimo vienuolio susirinko jo draugai ir bendražygiai. Viena iš jų – tai menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, kuri su „Bernardinais“ pasidalijo savo sveikinimo kalba, per ceremoniją pasakyta kun. Juliui Sasnauskui.

***

Man didelė garbė kalbėti apie savo draugą kun. Julių Sasnauską. Norėčiau pasakyti šabloninę frazę, kad pristatinėti jo nereikia – bet, perskaičiusi biografiją, pamačiau, kiek visko Juliaus gyvenime būta…

Vis dėlto labiau norėčiau papasakoti apie savo draugystę su būsimu Vilniaus garbės piliečiu. Pirmasis susitikimas įvyko 1986 m., jam ką tik grįžus iš Tomsko srities griežtojo režimo lagerio ir pradėjus patarnauti šv. Mišioms disidentais ir lietuvybe garsioje Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Juliui tuomet buvo 27 metai, dėvėjo odinę žiogeliais (kaip mes vadindavome – grafkėmis) nusagstytą striukę, klausėsi „Metallicos“, ir mums, tos bažnytėlės adoruotojoms – penkiolikmetėms – jis atrodė tikras šiuolaikinis riteris!

1987 m. rugpjūčio 23 d. tuomet jau klierikas Julius su Lietuvos laisvės lyga surengė pirmąjį protesto mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Filmuotoje juostoje mačiau, kaip kagėbistas badė Juliui į ant krūtinės prisegtą ženklelį su žodžiais „Laisvę Lietuvai“ ir rėkė į veidą: „Ką tai reiškia?“ O Julius nė kiek nesutrikęs atsakė: „Reiškia tai, kas parašyta – Laisvę Lietuvai“.

Vėliau iš tiesų atėjo laisvė, į Vilnių sugrįžo vienuoliai bernardinai, ir Julius – jau kunigas – kartu su kitais kūrė ir atstatinėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią ir bendruomenę. Tuo metu Bažnyčioje virė karštos diskusijos apie Gyvąjį Žodį, asmeninį santykį su Dievu, tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje, apie meną ar giedojimą kartu.

Taip pat skaitykite:

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė apie Porciunkulės atlaidus: „Kad kuo daugiau žmonių galėtų patekti į Dangų“

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė OFS: „Šv. Pranciškus visus norėjo nuvesti į rojų“

Brolis pranciškonas E. Jurgutis apie jaunimo sielovadą: nereikia bijoti kalbėti atvirai ir su humoru

Porciunkulės atlaidai Kretingoje 2026: šv. Pranciškaus 800 metų jubiliejaus programa

Šv. Pranciškaus jubiliejus Kretingoje: nuo paslaptingų sausainių iki naktinių žiburių eisenos

J. Olekas apie valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą: turėtume eiti bendrystės, solidarumo keliu

Penkiolikos kilogramų atsikratęs brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Bėgimas yra mano karščiausia maldos forma“

Paaiškėjo iš pareigų atleisto kunigo G. Šarkos ateitis – nori tapti pranciškonu

Kunigo Juliaus ir Bernardinų bažnyčios choro „Langas“ draugystė užsimezgė greitai. Iš pradžių Julius griežtai pasisakydavo už bendruomenišką giedojimą, o ne, pasak jo, koncertavimą. Tačiau laikui bėgant ne tik nebesipiktino Mišiose skambančia daugiabalse muzika, bet ir pats ją skatino. Ta nuostabi Juliaus savybė – gebėjimas keistis, nesustabarėti, neužkietinti širdies – pastebima visur: jo kūryboje, pamoksluose, bendravime su draugais ir kitaminčiais.

Vis dėlto Bernardinų bažnyčia yra vienintelė pasaulyje, kurioje kun. Juliaus gimtadienio proga sudainuojama M. K. Čiurlionio „Ano pusėj Nemuno trys kleveliai žaliavo“.

1998 m. Julius su choru „Langas“ važiavo į Maltą: 2245 kilometrus autobusu ir laivu. Patyrėme visokių nuotykių, ir Julius nuostabiai sugebėdavo likti savimi – kunigu, vienuoliu, draugu. Nei jūros liga, nei kuprines krečiantys pasieniečiai, nei choro baliai jam nebuvo „kažkas“: viską priimdavo, visur būdavo, niekas jo netrikdydavo, o tai traukė prie jo. Bet Julius niekada nežadino asmenybės kulto, ir pataikautojai apie jį nesibūrė… Čia esantys draugai patvirtins.

2005 m. vasarą mokiausi vokiečių kalbos Miunchene, savaitgaliais turistaudavau. Vieną kartą nuostabioje brolių Azamų statytoje bažnyčioje pamačiau didelį votą su įrašu, paaukotą atsidėkojant už kun. Juliaus Sasnausko išlaisvinimą iš sovietų lagerio. Netikėtumas atėmė žadą: votas – kaip ženklas, kad ne tik Julius, bet ir mes, okupuotieji tamsybėse, buvome ne vieni.

Dalyvavau keliasdešimtyje krikštynų, laidotuvių ir vestuvių, kuriose kun. Julius atlikdavo patarnavimus, teikdavo sakramentus: negaliu atsistebėti, jis visada šių švenčių metu pasako kažką asmeniško ir svarbaus susirinkusiesiems, nesikartoja, neskuba. Tikriausiai tai yra talentas, bet šiandien pagalvojau, kad Julius tiesiog myli žmones, jų neskirsto į grupes, į „savus ir svetimus“, nesitaupo.

Su Juliumi įdomu kalbėtis apie meną ir istoriją, iš jo galima labai daug sužinoti, ypač apie Vilniaus istoriją. Įsitikinau, kad Julius yra dosnus, geba dalintis savo garsios lituanistinės kolekcijos artefaktais su muziejais, ypač su Bažnytinio paveldo muziejumi. Be to, supratau, kad be „Mažosios studijos“, kurios redaktorius Julius yra beveik 30 metų, išvis neįsivaizduoju savo gyvenimo: mano mama klausydavosi šių laidų 6 val. ryto, ruošdamasi kovai su aštuntokais etikos ir tikybos fronte, ir sakydavo, kad tik „Mažosios studijos“ dėka įgauna jėgų… Galiausiai, skaitydami Juliaus Sasnausko knygą „Malonės akrobatika“, mudu su vyru verkėme.

Julius turi vaizduotę ir įkvepia kitus ja naudotis. Vaizduotė nėra savaime suprantamas dalykas net menininkų pasaulyje. Julius sako, kad be vaizduotės mes nesuprasime nei Biblijos, nei Vilniaus istorijos… Savo tekste apie Vilnių „Mano tėviškė – ne mėlynas Nemuno vingis“ Julius rašo, kad „mus iš visų pusių tirštai supa daugybės žmonių vardai ir istorijos, paveikslai, žodžiai, kvapai. Galima juos vadinti vaiduokliais, bet jie draugiški, trokštą bendrauti. Retkarčiais jie patiki kokią nors miesto paslaptį, užsako stebuklą, prajuokina ar pravirkdo, kad užvaldytų galingas bendrumo jausmas, o užsikūrusi atmintis ir vaizduotė padarytų tave svetimų istorijų dalyviu ir saugotoju.“

Ir aš, čia stovėdama, jaučiuosi Juliaus ir Vilniaus istorijos dalyve, o Vilnius, pasak Juliaus, – nedidelis miestas. Bet jam iš dangaus drėbtelta tiek, kad apsvaigsti ir niekaip nuo jo neišsiblaivai. Ne tik apie grožį ar istoriją kalba. Veikiau apie galią būti namais. Paklibinti šv. Pauliaus mintį, jog išliekančio miesto neturime.

Juliui Vilnius – išliekantis miestas, jis kaip Dangus – amžinas. Tikiu, kad ir ten, Juliau, tau bus suteiktas Dangaus garbės piliečio vardas.

Susiję:

Bernardinai.lt

2 min

Kun. J. Sasnauskas išrinktas Vilniaus garbės piliečiu

Magnificat vaikams

8 min

Kun. Julius Sasnauskas atsako į devynmečių klausimus

Bernardinai.lt

22 min

Kun. Julius Sasnauskas OFM. Apie brolystę iš pranciškoniškosios perspektyvos

Saulena Žiugždaitė

5 min

Kun. Julius Sasnauskas, OFM. Kunigas šiandien ir rytoj