Ketvirtoji Advento vainiko žvakelė mums tarytum kalba: „Išsipildymas arti, jau čia pat.“ Bažnyčiose chorai, vaikai, diakonijų darbuotojai ruošiasi šiam svarbiam įvykiui. Kiekvienas kunigas ruošiasi pamokslui, stengdamasis kuo įtaigiau perteikti Kalėdų žinią. Šeimos planuoja keliones į tėviškes, susitikti su pasklidusiais artimaisiais. Vieniši žmonės prisimena akimirkas, kai šventė su namiškiais, ir pagalvoja apie tokius pat vienišus draugus, parapijiečius.

Kalėdų šventėse vėl skambės raginimai nepasiduoti dovanų manijoms, pasaulio šurmuliui ir pan. Ir gerai. Šie paraginimai reikalingi ne tik parapijiečiams, bet ir mums, dvasininkams, kad prisimintume, kam tarnaujame, ir kad amžinybėje duosime apyskaitą už šią laikiną tarnystę.

Taip pat giesmėmis sveikinsime kūdikėlį Jėzų, Emanuelį – Dievą su mumis. Vieniems giesmės, pamokslai, Kristaus gimimo skelbimas praslys kaip vienas iš ne itin reikšmingų šventės elementų greta šeimos susibūrimo, vaišių, dovanų ir kitų rūpesčių. Kitiems tai ir vėl bus proga permąstyti gyvenimą, įskaitant tamsiąsias jo puses, ir nuoširdžiai prašyti Viešpaties atleidimo, išgydymo ir gailestingumo.

Įprasta, kad Kristaus gimimo šventė yra susijusi su vaikais. Vaikai sveikina Viešpatį, kuris pats tapo vaikeliu. Vaikai galbūt paprasčiau gyvena džiaugsme, tiesiog persiimdami Kalėdų nuotaika, ruošdamiesi įvairiems pasirodymams ir laukdami dovanų. Jie gyvena Kalėdomis, o jų nuoširdus šventinis jaudulys veikia ir daug mačiusius bei patyrusius suaugusiuosius. Tačiau tame paprastume slypi ir nemenka pagunda – kūdikėlį Jėzų palikti ėdžiose iki kitų Kalėdų, kaip tai darome su eglutės žaisliukais bei kitais papuošalais, dirbtinėmis eglutėmis ir prakartėlėmis. Išpakuojam ir supakuojam. Ir taip kasmet, daugelį dešimtmečių. Taip ir Kalėdos, dar mūsuose vadinamos šeimos švente, neretai tėra tik dar viena proga minėtam susikaupimui, kai kada – gyvenimo apmąstymui, jausmams arba paprastiems rūpesčiams, kuriuos tereikia ištverti ir grįžti į „normalų gyvenimą“.

Blogiausia, kad gyvenant tokiu ritmu Jėzus lieka tik Jėzuliu, giesmėse vartojamu gražiu mažybiniu kreipiniu, taip paliekant daug erdvės jausmingumui ir vaizduotei, tačiau pabėgant nuo tikrosios Kalėdų prasmės.

Gimęs Dievo Sūnus nėra tik naivi istorija arba Dievo atsitiktinis sprendimas. Jau pirmiesiems žmonėms po nuopuolio buvo paskelbta Evangelija apie Sūnų, paminsiantį gyvatę. Patriarchai ir pranašai nekantriai laukė Izraelio ir visos žmonijos atpirkimo bei išlaisvinimo. Tai, kad mus mylintis Viešpats tapo silpnu, paprastu ir pažeidžiamu, nerodo Jo keistumo. Kūdikis rodo tik viena – Dievo meilę tau. Begalinį Dievo troškimą būti su tavimi visuose gyvenimo vingiuose, tamsybėse ir kitiems žmonėms dažnai neregimame, bet tau ir Dievui žinomame purve.

Tad, sveikindami užgimusį Viešpatį, mes dėkojame Jam už Jo mokymą, gydymą, Golgotos kryžių, prisikėlimą bei dalyvavimą savo tautos – Bažnyčios gyvenime. Tik dėl to, kad Jis tapo žmogumi, mes turime atpirkimą ir galime vadintis Dievo vaikais. Ir tik dėl Jo meilės mes Jį pažįstame. Širdimi artėdami prie kūdikėlio Jėzaus, prie Jo ėdžių, prisiartiname prie tikro, amžino gyvenimo. Ar gyvenimą galima supakuoti ir po metų išpakuoti? Ar galime maitintis, kvėpuoti tik tam tikromis progomis? Maisto ir oro mums reikia nuolatos. Taip nuolatos mums reikia Jėzaus Kristaus, Jo Žodžio, Jo Kūno ir Kraujo, kad būtume su Juo ir dėkotume, kad Jis yra su mumis.

Mielieji broliai ir seserys, neapiplėškime patys savęs, prisimindami Kristų, savo artimuosius, gyvenimo tamsą ir šviesą tik per Kalėdas. Tegu mūsų širdys tampa Betliejumi, kasdien priimančiu Viešpatį. Nors ne garbingai (tarsi tvartelyje), nors kukliai (kaip sveikinantys piemenys), bet nuoširdžiai. Priimkime Jo gimimą taip, kad po metų galėtume ištarti: „Viešpatie, kaip gera buvo su Tavimi keliauti, ačiū Tau, kad leidai Tave pasveikinti ir su Tavimi pasilikti.“

Palaimintų Kalėdų!