Gerhardas Richteris. Nuotraukos šaltinis http://hammnation.com/

Vokiečių tapytoją Gerhardą Richterį (g. 1932), tituluojamą brangiausiu Europos menininku, šokiruoja sumos, mokamos už jo meną. Jo manymu, kai kurie darbai buvo tiesiog pervertinti. O jei staiga jo šlovės valanda baigtųsi? Tam jis visiškai pasirengęs. Pasak jo, kalbos apie pinigus seniai nedovanotinai išstūmė esmingą domėjimąsi menu.

Dailininką kalbina „Die Zeit“ žurnalistas Hanno Rauterbergas.

Pone Richteri, ką pirktumėte už 41 milijoną eurų?

41 milijoną? Nemanau, kad ką nors sugalvosiu.

Gal meno kūrinį?

Tokia mintis man net neateitų į galvą. Turėtumėte žinoti, kad apskritai neleidžiu pinigų menui. Mėgstu apžiūrinėti paveikslus, tačiau tam einu į muziejų. Nejaučiu poreikio turėti meną, nesu kolekcininkas.

Vienas kolekcininkas neseniai tokią sumą sumokėjo už Jūsų darbą. Tapote brangiausiu Europos menininku. Ar tai Jus džiugina?

Vis dažniau išgirstu panašių pranešimų, ir net jei jie džiugina, kiekvieną kartą išsigąstu. Ši suma – ji šokiruojanti. Meno rinka viską beviltiškai išpučia. Žinoma, nėra reikalo tuo piktintis. Tiesiog atsiduri akistatoje su ja ir nieko nesupranti – taip, kaip aš nesuprantu kinų kalbos arba fizikos.

Ar daug žmonių galvoja, kad Gerharda Richteris pralobo iš savo meno?

Tikriausiai. Suprantu tą iš mane pasiekiančių laiškų, nurodančių, kam turėčiau skirti paramą. Neseniai laikraštis „Bild“ paskelbė, kad esu vienas turtingiausių žmonių Vokietijoje, turintis 450 milijonus eurų. Šie duomenys – laužti iš piršto. Menininkai iš aukcionų beveik neuždirba.

Nepaisant to, uždirbate netiesiogiai – kylant kainoms aukcionuose, kyla kainos galerijose.

Taip, tai tiesa. Neseniai publikavau vieną nuotrauką. Galerininkė patikino, kad ji negali kainuoti 2 000 eurų – kaina turinti siekti 10 000 arba 20 000 eurų. Laimė, tapydamas tokius dalykus galiu palikti nuošalyje. Visos kalbos apie rinką ir kainas lieka už dirbtuvės durų.

Ar galite paaiškinti, kodėl rekordinė suma buvo sumokėta už 1968 m. nutapytą „Abstraktų paveikslą“? Ar šis darbas ypač stiprus?

Kiek prisimenu, jis tikrai pakankamai stiprus. Šiaip ar taip, seniai jo nemačiau.

Ar kaina nusako kokybę?

Tai būtų puiku. Kartais aukciono rezultatai patvirtina mano spėjimą, kartais – visiškai ne. Kai praėjusiais metais mano paveikslas su Milano katedros aikšte buvo parduotas už 29 milijonus eurų, nustebau. Net jei šis darbas įkvėpė mane nutapyti daugelį kitų miestų vaizdų, namanau, kad jis toks puikus. Kai išgirdau paveikslo kainą aukcione, pamaniau: „Oho, na ir permokėta.“

Kodėl aukcionai ir jų rezultatai apskritai tapo tokie svarbūs?

Aš taip pat savęs to klausiu. Peržiūrėjęs katalogus, išsigąstu. Nuolat gaunu juos paštu, ir jie kaskart vis baisesni. Nepatikėsite, kokios nesąmonės siūlomos už nesustabdomai kylančias kainas. Tai kelia dar daugiau problemų rimtoms galerijoms.

Kaip?

Daug jaunų menininkų iš karto keliauja į aukcionus ir uždirba didžiulius pinigus. Menininkai nebegali kaip anksčiau lėtai vytytis. Verslas tapo anonimiškas, kalbama tik apie kainas.

Ar pažįstate kolekcininką, už rekordinę sumą įsigijusį Jūsų paveikslą? Ar žinote, kur jis kabo?

Deja, ne. Nepažįstu ir pirkėjo. Iš pradžių tiesiogiai pardaviau jį kolekcininkui iš Kelno. Jei gerai prisimenu, už 15 000 markių. Labai didžiavausi, kad paveikslas pateko į kolekciją.

Galbūt šiandien jis saugiai kabo meno bunkeryje Singapūre kaip neapmokestinta investicija.

(juokiasi) Gali būti, tačiau vieną dieną jis vėl išvys dienos šviesą. Tikrai geri paveikslai nedingsta. Galiausiai jie atsiduria muziejuje.

Jei netampa tik investiciniais objektais. Artimiausiu metu tokių atvejų turėtų daugėti.

Gali būti. Nelabai apie tai nusimanau.

Ar bent vienas iš kolekcininkų, leidžiančių milijonus už Richterio darbus, kada nors susisiekė su Jumis, norėdamas pasidalyti mintimis apie įsigytą kūrinį?

Ne, niekada. Pažįstu tik vieną kolekcininką, įsigijusį mano „Stalą“. Kinas, o gal korėjietis, apsėstas meno. Man jis patinka.

Ar gali būti, kad kylant rinkos kainoms, mažėja susidomėjimas meno turiniu?

Panašu, kad taip ir yra. Ilgą laiką labai piktinausi, daugelyje laikraščių skaitydamas tik apie kainas. Supratęs, kad apie meną beveik nebekalbama, pasidaviau. Menas nebėra diskusijų tema. Tai būdinga net kultūros skiltims.

Tačiau kabama apie pinigus.

Taip, nes apie tai lengva kalbėti. Tik nedaugelis tikrai išmano meną ir gali apie jį diskutuoti.

Kodėl menininkai nesisaugo stipraus meno ekonomizavimo?

Nežinau, kaip būtų galima tai padaryti.

Galėtumėte atakuoti aukštų kainų rinką žemomis kainomis.

Ak, už tai niekur neveda, patyriau tai tiražuodamas paveiklus. Nutapiau šimtą nedidelių originalų ir labai pigiai pardaviau. Jie buvo šluote iššluoti ir netrukus atsidūrė aukcionuose. Galima sakyti, tik dar labiau parėmiau verslą. Nuo rinkos niekur nepaspruksi.

Tačiau ją palaiko tikėjimas unikalumu. Ar pasilikdamas originalus ir pardavinėdamas tik kopijas neišgąsdintumėte spekuliantų?

Juokinga, kad to klausiate. Aš taip pat dažnai apie tai galvodavau. Su kuratoriumi Hansu Ulrichu Obristu netgi buvome sumanę surengti mano darbų reprodukcijų parodą. Šiuo metu Dresdene eksponuojamas mano keturių dalių abstrakcijos originalas ir ant priešingos sienos kabanti jo kopija. Tai dideli paveikslai, o šiandieninės kopijavimo galimybės apskritai apsunkina galimybę įžiūrėti skirtumą.

Ar manote, kad šias kopijas parduotumėte taip pat brangiai, kaip ir originalus?

Ne, originalai kainuoja mažiausiai trisdešim procentų brangiau.

Manau, dėl šios priežasties fotografai kaip Andreas Gursky atkakliai riboja savo darbus – tik taip galima toliau kurstyti rinką.

Jūsų tiesa. Tikra nesąmonė, kai taip elgiasi fotografai. Jie žaidžia pagal rinkos taisykles, nieko daugiau. Gursky’io darbai galėtų kainuoti taip pigiai, kad juos pajėgtų įsigyti kiekvienas. Gal tik ne tokio didelio formato. Paprastai jie būna milžiniški.

Kokią reikšmę šiandien dar turi originalas?

Tiesą sakant, nedidelę. Man patiko, kai Londono Tate Modern muziejus, kuriame buvo eksponuojami mano paveikslai, atspaudė daug mano darbų kopijų. Kiekvienas galėjo parsinešti ją namo. Mano dirbtuvėje taip pat kabo tik reprodukcijos. Pavyzdžiui, „Tetą Marianą“ atspaudžiau ant drobės, tačiau ji atrodo baisiai, kaip lavonas. Gerą reprodukciją galima padaryti ir ant lygaus popieriaus.

Nepaisant to, teigiate, kad tokiomis priemonėmis neįmanoma apgauti rinkos.

Taip, tačiau tai nesvarbu. Vieną dieną rinka pasikeis savaime. Vertinimo kriterijai kinta – tai, kas šiandien šlovinama, rytoj gali būti nukelta nuo pjedestalo.

Ar tai gresia ir Jūsų menui?

Manau, tai įmanoma.

Kada tai nutiks?

(juokiasi) To nežinau, bet jau dvidešimt metų galvoju, kad viskas bet kurią akimirką gali žlugti.

O tada? Kolekcininkai, sumokėję už Jūsų darbus tiek pinigų, liks kvailio vietoje?

Taip.

Kalbate apie tai taip linksmai, tarsi Jums patiktų ši mintis.

Ne, taip nėra. Džiūgaučiau tik dėl klastotojų.

Norite pasakyti, nesipiktintumėte, jei kitą rudenį brangiausiu Europos menininku staiga taptų Georgas Baselitzas?

Žinoma, piktinčiausi. Manau, kad jis nebūtų to vertas.

Kam atiduotumėte savo balsą? Franciui Baconui, kurio „Triptikas“ buvo parduotas už 100 milijonų eurų?

Ak, tai kita kalba, Baconas iš tiesų nepranokstamas. Labai jį vertinu. Galiu suprasti, kai kažkas moka už jo darbus didelius pinigus.

O ką manote apie Warholą?

Dėl jo dar dvejoju. Stebėdamas cirką, kuris neseniai kilo kazino Norheime-Vestfalijoje pardavus jiems priklausiusius Warholo darbus, galvojau, ką visa tai reiškia. Juk tai tebuvo atspaudai, gana populistiniai atspaudai. Daug triukšmo dėl nieko. Telieka pasidžiaugti, kad tokie pardavimai papildo valstybės kasą.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė