Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos archyvo nuotrauka

Netylant diskusijoms dėl nuo liepos įsigaliojusio naujo Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymo, Telšių vyskupo, Bažnyčios socialinio mokymo eksperto KĘSTUČIO KĖVALO klausiame, ko apie vaiko teisių apsaugą ir valstybės vaidmenį ginant vaiko interesus moko Katalikų Bažnyčia.

„Visuomenė pirmiausia turėtų padėti pačiai šeimai saugoti savo vaiką, – teigia vyskupas, – reikia nepamiršti, kad vaiko autonomijai grėsmę atskirais atvejais gali kelti ne tik jo šeima, bet taip pat ir visuomeninės institucijos: kai vaikas yra ištraukiamas iš jo prigimtinės augimo aplinkos, taip pat sutrukdoma vaiko socializacijos raida.“

Pastaruoju metu svarstant Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymą labai daug kalbama apie vaiko interesus. Jūsų, kaip Bažnyčios socialinio mokymo eksperto, nuomone, koks yra pagrindinis vaiko interesas?

Žmogaus orumo, prigimtinių teisių ir pagarbos požiūriu vaikas nesiskiria nuo suaugusio žmogaus. Bažnyčios mokymas sako, kad žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą samprata reiškia, jog, nepaisant žmogaus amžiaus, lyties ar socialinio statuso, asmuo turi būti besąlygiškai gerbiamas bei saugomas jo orumas. Kadangi vaikas yra priklausomas nuo suaugusiųjų ir negali pats apsiginti, ši pareiga pirmiausia tenka tėvams bei artimiausiai vaiką supančiai aplinkai. Jei tėvai negali pasirūpinti vaiku, tai ši pareiga pirmiausia tenka platesnei vaiko šeimai (t. y. giminei) ir tik jei ši artima aplinka negalima, tada ji atitenka visuomeninių institucijų globai. Pirminis vaiko interesas yra saugumas, jo prigimtinių fizinių ir dvasinių galių ugdymas bei meilės aplinka, kurioje vaikas gali visavertiškai bręsti. Katalikų Bažnyčia moko, kad žmogus, taigi ir vaikas, niekada negali tapti priemone bet kokiems kitiems tikslams siekti.

Ginant vaiko interesus motyvuojama vaiko autonomijos užtikrinimo poreikiu. Neretai apie tai kalbant priešpriešinami vaikas ir šeima. Pavyzdžiui, sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškė, kad glaudūs šeimos ryšiai gali kliudyti vaiko socializacijai. Teismas tokius ryšius pavadino „simbiotine šeima“, kuriančia paralelinę visuomenę, o tai yra grėsmė demokratinei ir pliuralistinei visuomenei. Ar šeima išties kelia pavojų vaiko autonomijai?

Šeima yra pirminė ir pagrindinė vaiko aplinka. Visuomenė gali įsikišti į šią aplinką tik tada, kai ji kelia pavojų vaiko saugumui. Tai atvejai, kai iškyla grėsmė gyvybei arba dominuoja fizinis ir psichologinis smurtas. Tada visuomenė, kaip ir kitais atvejais, gindama asmens prigimtines teises, tad ir šiuo atveju, turi teisę ginti vaiką. Tačiau čia slypi pavojus pernelyg plačiai interpretuoti, kas yra vaiko saugumas ir jo teisės. Gali susidaryti įspūdis, kad šeima gali būti lengvai pakeista kita vaiko augimo aplinka. Visuomenei turi rūpėti ne tik vaiko autonomija, bet ir šeimos autonomija. Visuomenės tikslas turi būti padėti vaikui, pirmiausia padedant jo augimo prigimtinei aplinkai – šeimai. Tad visuomenės atžvilgiu pati šeima yra tikslas. Tai reiškia, kad visuomenė, norėdama apsaugoti vaiką, pirmiausia turėtų padėti pačiai šeimai saugoti savo vaiką.

Ginti vaiko autonomiją galima tik tada, jei kitaip vaikui padėti yra neįmanoma. To nepaisant pažeidžiamas vienas iš esmingiausių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės principų – subsidiarumas. Ignoruodama šį principą visuomenė gali pati tapti smurtine aplinka vaikui. Jokia visuomeninė institucija negali atstoti vaiko prigimtinės aplinkos – šeimos. Todėl efektyvi pagalba negali apeiti šeimos institucijos. Reikia nepamiršti, kad vaiko autonomijai grėsmę atskirais atvejais gali kelti ne tik jo šeima, bet taip pat ir visuomeninės institucijos: kai vaikas yra ištraukiamas iš jo prigimtinės augimo aplinkos, tuo taip pat sutrukdoma vaiko socializacijos raida. Visuomenė  pirmiausia turi padėti pačiai šeimai atlikti savo prigimtinį uždavinį – saugoti, ugdyti ir meilės aplinkoje auginti vaikus. 

Jei jau susirūpinome padėti mūsų visuomenėje augantiems vaikams, tai reikėtų vienodai susirūpinti mūsų visuomenės šeimomis ir joms padėti.

Kada ir kaip galima pažeisti šeimos autonomiją, o kada ne ir kodėl?

Jei pagalba vaikui teikiama be jokių pastangų padėti šeimai, tada pažeidžiama šeimos autonomija. Tik grėsmė vaiko gyvybei, neįveikiamas smurtas ar tėvų visiškas neįgalumas atlikti savo pareigas gali pateisinti visuomenės tiesioginį įsikišimą apsaugojant vaiką. Tad, kaip minėta anksčiau, visuomenės pagalba turi paisyti subsidiarumo principo padėti vaikui per pagalbą jo šeimai. Nėra tobulų šeimų, čia visi mokosi: ir tėvai, ir vaikai. Šeimai yra būdingas savireguliacijos procesas, kai tam tikros klaidos laikui bėgant gali būti ištaisomos ir pagaliau tampa ir tėvams, ir vaikams auklėjamąja priemone, kaip augti mokantis iš klaidų. Vaikai gauna pamoką, kad augimas neretai susijęs ir su klaidomis, ir su kančios patirtimi. Atsiprašymas, nuoskaudų ištvėrimas ir kantrybė augant kartu gali tapti puikia priemone tobulėti ir vaikams, ir tėvams. Pernelyg greitas šio natūralaus ir net būtino proceso nutraukimas suponuojant, kad kažkur už šeimos aplinkos egzistuoja „sterilios“ augimo sąlygos, yra dar viena utopija, kurios grėsmė iškyla pernelyg suabsoliutinant visuomenės pagalbą.

Ar tikrai visuomenė turi aiškiai pagrindžiamus parametrus, kad jos pačios pagalba nebus pavojinga ir nesutrikdys vaiko natūralios raidos? Šiandien, manau, Lietuvoje iškilo pavojus įteisinti visuomenės pagalbą vaikui remiantis pernelyg emociniu argumentu, prisimenant dramatiškus tėvų prieš vaikus smurto atvejus. Tėvai negali jausti, kad valstybės pagalba – grėsmė prarasti vaikus. Jie turi jausti, kad visuomenė pirmiausia stengsis padėti jiems būti gerais tėvais.

Kaip vertinate dabartinę vaiko teisių sistemą (juk įstatymas taikomas visiems, ne tik sunkumų patiriančioms šeimoms)? Valstybės rūpinimasis vaikais ir jų apsauga yra suprantamas ir pateisinamas, bet ar perdėtas noras padėti iš tiesų palankus šeimoms? 

Nėra nė vieno vaiko, kuris užaugo be mėlynių ar „nusibrozdinimo“. Šiandienos vaiko teisių sistema šiuos ženklus mato kaip potencialią tėvų smurto apraišką. Taigi, tėvai nebėra saugūs leisti vaiką į mokyklą su „mėlyne“, nes tai yra priežastis kreiptis į vaikų teisės atstovus. Jei visuomeninė pagalba traktuos visus tėvus kaip grėsmę, mes supriešinsime valstybę ir šeimą. O čia slypi didžiulis pavojus tėvams nepasitikėti valstybe kaip galima „agresore“ jų vaikų ir jų pačių atžvilgiu. Labai rizikuoja ir pati valstybė, nes, bandydama prisiimti tėvų pareigas, gali pati tapti smurto prieš vaikus priežastimi. Tad šeima negali būti matoma kaip grėsminga vaikui aplinka. Jos potencialas taisytis, kantriai augti kartu, pagarba ir pagaliau besąlygiška meilė yra nepalyginti didesnė nei visokios visuomeninės institucijos. Jei jau susirūpinome padėti mūsų visuomenėje augantiems vaikams, tai reikėtų vienodai susirūpinti mūsų visuomenės šeimomis ir joms padėti. Jei apeisime šeimą kaip pirminę visuomenės instituciją, valstybė rizikuoja tapti paternalistinė ir iškreipti jos pačios egzistavimo tikslą – pirmiausia padėti žmogui ir šeimai, o tik tada, jei reikia apsaugoti žmogaus orumą, imtis radikalių priemonių.