Izraelio dienoraštis. Ant debesies vardu Lietuva

Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti. (Grigorijus Kanovičius, „Miestelio romansas“)

Kitą dieną pro Jafą, džiaugdamiesi jūros vaizdais, jau žygiuojame į Bat Jamą. Atkeliaujame kiek per anksti, tad dar lieka laiko šiek tiek pasidaryti po šį miestelį, o galbūt Tel Avivo priemiestį. Prisėdame parke, kuriame laiką leidžia būrys senjorų – vaikštinėdami, šnekučiuodamiesi, ant suoliukų besimėgaudami veidą glostančia saulute ir niekur nebeskubėdami, tarsi visas pasaulio laikas dabar jau būtų jų, tarsi nebebūtų ką vytis, kur strimgalviais lėkti. Pagaliau, artėjant sutartam laikui, iš lėto, kad nesutrikdytume tos popiečio rimties, pakylame ir mes.

Mus pasitinka rašytojo žmona Olga. Jos šypsenos ir kiekvieną mūsų tarsi apglėbiančio svetingumo dėka jaučiamės taip tarsi viešėtume pas senus bičiulius. Už lango aidint motorinių pjūklų melodijoms, gurkšnodami arbatą ir skanaudami pyragėlius, pradedame pašnekesį.

Man pačiam susitikimas su G. Kanovičiaus kūryba buvo akis atverianti patirtis. „O šitas – mano, – pritarė draugui Rafaelis. – Debesis vardu Lietuva. Ant jo įsitaisys visi mūsiškiai – senelis ir senelė, tėtė Meilachas, sostinės dėdė Velvlas ir greitasis dėdė Icikas, ir kepėjas Ruvimas Fainas, ir mėsininkas Meišė Leibas Kavalerčikas, visa mūsų klasė, visi siuvėjai ir benamiai ješivos mokiniai. Visi visi. Išskyrus tuos, kurie lieka apačioje, – kapinėse.“

Būtent G. Kanovičiaus dėka išvydau tą debesį, kuris buvo šalia manęs, tačiau mano nepastebėtas, prisiliečiau prie to buvusio pasaulio, mylėjau, verkiau ir ilgėjausi kartu su tais, kurie naktimis sapnuoja apie dingusią Jeruzalę ir jos čerpėmis dengtus stogus, kuriais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai kaip katės. G. Kanovičiaus kūriniai, nors ir sutikti gana vėlai, buvo viena tų išskirtinių patirčių, kai tiesiog junti, kaip į kūną besismelkiantis žodis keičia, atveria naujus horizontus, skatina permąstyti savąją tapatybę ir atsigręžti į kitą, kad pagaliau jį pastebėtum ir priimtum tokį, koks jis yra.Pasak G. Kanovičiaus, šiandieninį pasaulį yra užvaldžiusios įvairiausio plauko ideologijos, kurios paverčia žmogų savo tarnu, o kartais ir vergu. Dažniausiai šios ideologijos nėra humanistinės, apvalytos nuo artimo meilės ir vedančios velnias žino kur.

„Kaip kitaip įvardyti šias ideologijas, po kurių priedanga brolis žudo brolį?“ – retoriškai klausia rašytojas ir priduria, kad ideologizuoti argumentai dažnai yra pasitelkiami ne tarpusavio supratimui, o paneigti, atstumti vienam kitą. Tuomet nutinka taip, kad ir vieni, ir kiti pretenduoja į tą pačią žemę pasitelkdami savų argumentų. Vieni, anot rašytojo, aiškina, kad gyveno čia ilgiau nei žydai. Kiti atsako, jog ši žemė jiems buvo pažadėta Dievo ir joje jie gyveno ir kūrė, kol nebuvo prievarta išblaškyti. Tačiau, kaip pastebi G. Kanovičius, esmė yra ne argumentų kova, nes būtina ne kovoti, o rasti sutarimą, kuris leistų gyventi kaimynystėje, vienam šalia kito.

„Žmogus, kuris tampa vienos ar kitos ideologijos vergu, siaurina savo humanistinį pradą. Žmogus turi pakilti aukščiau ideologijos“, – girdžiu G. Kanovičiaus mintis. Susimąstau apie tai, kokia stipri vilionė yra visą spalvingą tikrovę supaprastinti, susiaurinant jos ribas, kai į žmogų galima žvelgti pro ideologinius akinius, leidžiančius greitai priskirti šalia tavęs esančiajam tam tikras etiketes, nurodančias į tautybę, odos spalvą, klasę, lytį ar pan. Rodos, tada gali žmogų padėti į atitinkamą lentyną. Tada viskas atrodo taip paprasta, aišku, visa ta daugiamatė, įvairiaspalvė, nepažabojama tikrovė tampa skaidri, aiškiai permatoma ir apvaldoma. Nekelianti jokių nepatogumų, iššūkių, tačiau kartu tokia dirbtinė, nebegyva, šalta ir atstumianti.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Tuo tarpu G. Kanovičius pasakoja, kad tarpukario Lietuvoje miesteliuose gyvenančių žydų gretose svarbiausia ideologija buvo darbas arba prekyba. Geras to pavyzdys yra „Miestelio romanse“ sutinkamas Šleimkė, kuris, ieškodamas naujo darbuotojo, žinojo, kad jam „reikėjo ne kovotojo su buržujais, ne liepsningo velionio Lenino, apie kurį niekada nebuvo girdėjęs, šalininko, o stropaus darbininko. Jo nedomino kalbos apie laisvę, lygybę ir brolybę. Jis vengė kalbų tokiomis temomis, nes žinojo, kad žemėje sulygina tik kapų kirmėlės. Per amžius, atseit ir prie visų valdžių pasaulyje, bus nelygybė, niekur nedings turtuoliai ir vargšai, neišnyks kaliniai ir kalintojai, o dėl brolybės – tai kartais tikri broliai ligi pat mirties negali pasidalyti dešimties arų nederlingo priemolio, atitekusio jiems kaip palikimas.“

Taip, priduria rašytojas, buvo ir tokių kaip kad jo dėdė Šmulikas, kurie, jei tik būtų pažadinti naktį ir paklausti tėvo vardo, tai nedvejodami atsakytų, kad tai esąs ne kas kitas, o Leninas. Tačiau tokių būta tik vienetai. G. Kanovičius teigia, kad jo gimtojoje Jonavoje būta gal dešimties ar penkiolikos komunistų, tuo tarpu pačių žydų būta 3 tūkst. Vis dar kartais žiniasklaidoje pasigirstantys kaltinimai, jog žydai buvę komunistai, anot jo, tikrai neprisideda prie to, kad skatintų Izraelyje gyvenančius litvakus užmegzti tvirtesnį ryšį su Lietuva.

Kalbėdamas apie „Miestelio romansą“, G. Kanovičius teigia, kad šis kūrinys yra žvilgsnis į tokią mažo miestelio tikrovę, kokią jis regėjo būdamas vaikas. „Čia nėra labai gerų ar labai blogų lietuvių, lygiai taip pat ir žydų. Čia žmonės yra tokie, kokie jie buvo iš tikrųjų – su savo dorybėmis ir nuodėmėmis“, – pasakoja rašytojas. Užtai, mąstau, jo personažai ir yra tokie gyvi, yra asmenybės, o ne negyvos kaukės, išdrožtos iš to paties stereotipų medžio ar nupieštos pagal kažkokį tai ideologinį šabloną. Jei ir rasi ten kokią ideologiją, tai nebent pagarbą ir priesaką mylėti artimą ir tuos dešimtį Dievo įsakymų, ant kurių vienų galima kurti tikrą žmonių bendrabūvį.

Ponas Grigorijus pasakoja, kad tada, kai buvo paskelbtas Jonavos garbės piliečiu, jis parašė trumpą padėkos laišką miesto merui ir Tarybos nariams. „Šioje padėkoje rašiau, kad labiausiai už viską dėkoju dangui, po kuriuo augau, upei, kuri gaivino mano vaikystės svajones, ir žydams bei lietuviams, kurie nuspalvino ir praturtino mano gyvenimą“, – teigia G. Kanovičius, o jau balse justi jaudulys. Veikiausiai dėl to, kad tas vakarykštis pasaulis toks savas, toks gyvas, o atminties apie jį puoselėjimui dedikuota tiek daug kūrybos.

Prisimenu poetės Wislawos Szymborskos eiles, liudijančias tai, kad mirusiojo amžinybė tęsiasi tol, kol jis yra atmenamas. G. Kanovičius teigia visiškai su tuo sutinkantis, nes vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų daro žmogų žmogumi yra jo gebėjimas atminti tiek gėrį, tiek blogį ir niekada nemaišyti vieno su kitu. „Lygiai taip pat turime stengtis kiekviename žmoguje įžvelgti tiek jo dorybes, tiek silpnybes“, – priduria jis. Rašytojo teigimu, atmintis, kaip kad rašoma „Miestelio romanse“, yra mūsų bendras stogas, po kuriuo glaudžiamės. Anot jo, visa tai reiškia, kad iš šios pastogės negalima iškeldinti nei budelių, nei didvyrių, nei išmaldos prašytojų, nei turtuolių. Juk problemos, pasak jo, prasideda tada, kai kas nors inicijuoja šios pastogės dalybas ir užsigeidžia iš jos iškraustyti ar vienus ar kitus, o visa tai dar yra apšviečiama ideologinės šviesos.

„Aš galiu su Antanu ar Donatu nesutarti dėl smulkmenų, tačiau mes turime sutarti dėl svarbiausio – Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė, kurioje vietos turėtų atsirasti ir tiems, kurie išpažįsta kitokią religiją, kurie kalba kitokia kalba“, – teigia rašytojas ir priduria, jog pats sunkiausias dalykas yra suartinti žmones, kurie laikosi priešingų pozicijų svarbiausiais egzistenciniais klausimais. Vis dėlto tai neturėtų mūsų sustabdyti.

Dar gurkšnelis ponios Olgos paruoštos arbatos ir tęsiame pokalbį, kuris šįkart krypsta prie Varšuvoje neseniai duris atvėrusio Lenkijos žydų istorijos muziejaus. „Holokausto tema man kalbėti yra labai sunku, kadangi pats esu iš šeimos, kuri nukentėjo šios tragedijos metu. Tačiau manau, kad lenkai, įkurdami šį muziejų, padarė didžiulį ir Lietuvai, deja, kol kas nepasiekiamą darbą. Jie atidarė muziejų ne Holokaustui, o ten gyvenusiems žydams, kurių gyvenimo istorijos ten ir pasakojamos. Tai nėra koks nors paminklas, ant kurio iškalti trys žodžiai. Žmonės, apsilankę šiame muziejuje, išsineša ne mirties, o to įvairiaspalvio, pilnakraujo gyvenimo skonį, o kartu ir postūmį kažką keisti konkrečioje savo kasdienybėje – mokyklose, dirbant su jaunimu“, – dalijasi G. Kanovičius, o aš pats tiesiog jaučiu, kaip šie jo žodžiai atspindi mano paties patirtį apsilankius šiame muziejuje, kuris atveria visą istoriją, o ne tik kažkurią iš konteksto ištrauktą jos dalį, o visa kita palieka terra incognita, kurią atrasti reikia jau pačiam lankytojui.

G. Kanovičius teigia, kad šiandien mes taip pat turėtume kalbėti apie tai, kiek žydai yra nusipelnę Lietuvai – kiek jų krito kovoje už nepriklausomybę, kiek jų plušėjo, kad aprengtų ir apautų savo artimą. „Tautybė neturi reikšmės. Aš lietuviškai kalbėjau su klaidomis, tačiau tai man netrukdė būtų Lietuvos nepriklausomybės advokatu JAV, Kanadoje ar visur, kad ir kur būčiau“, – teigia ponas Grigorijus.

Pasak jo, norint puoselėti atmintį, negalima tiesiog šalta širdimi iškalti kelis žodžius akmenyje ir jau kitą akimirką viską užmiršti, nes atgaila, atminties ugdymas negali apsiriboti tik mitingais ar atmintinomis datomis, kurios kartojasi kasmet ir kuriose tie patys valstybės veidai vis kalba viena į kitą panašias progines kalbas. Jo teigimu, dera darbuotis tam, kad būtų pasiektos žmonių širdys ir protai, o ne tik pakartoti tie patys žodžiai ar paminėta ta pati statistika.

Prisiminimuose grįždamas į tarpukario laikų Jonavą, G. Kanovičius teigia, kad lietuviai ir žydai sugyveno taikiai. Vienintelius neramumus jis teigia menantis po futbolo rungtynių, kuriose susitiko „Makabi“ ir LFLS komandos. Tada lietuviai ir žydai kibo vieni kitiems į atlapus. O šiaip bendruomenės gyveno taikiai.

O kaipgi su dabartiniais litvakais? Ar jie jaučia vienokį ar kitokį vidinį ryšį su Lietuva? Rašytojas patikina mus, kad tikrai taip. Tiesa, priduria jis, gal dauguma litvakų apie tai nebyloja taip iškalbingai kaip kad jis pats ir kai kurie kiti plunksnos žmonės daro savo kūriniais. Tačiau Lietuva jiems tikrai yra svarbi. G. Kanovičius teigia, jog litvakai jaučia glaudesnį ryšį su savo buvusiais namais nei kad, tarkime, Maroko ar Rusijos žydai. „Vyresnės kartos litvakai ne tik stengiasi apsilankyti Lietuvoje, tačiau su savo buvusiais namais stengiasi supažindinti ir savo vaikus bei anūkus. Galiu paminėti ir savo geriausią bičiulį Icchoką Merą, kuris daug darbavosi siekdamas plėtoti tą santykį su Lietuva“, – teigia rašytojas.

Jo teigimu, tokių, kurie yra nusistatę prieš vieną ar kitą šalį, visada bus, ir tai yra normalu. Tačiau, anot pono Grigorijaus, svarbu pabrėžti, kad ta nemeilės ugnelė palaipsniui vis gęsta, nors galbūt ir ne iš karto pereina į meilę ir simpatiją. Kaip teigia pats rašytojas, prie to, kad ta nemeilės liepsnelė visiškai prigestų, smarkiai prisidėjo jau po nepriklausomybės atgavimo Izraelyje dirbę Lietuvos ambasadoriai. Ir čia jau pats tik galiu pridurti, kad iš daugelio sutiktųjų girdėjau vien tik gerų atsiliepimų apie mūsų diplomatus, o ypač apie ambasadorių Darių Degutį, kuris tapo ne tik Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje, tačiau ir kartu su savo žmona Nida tikru Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

„Aš netrokštu, kad visi Lietuvoje imtų ir įsimylėtų žydus ar Izraelį. Svarbiausia yra gerbti kitą žmogų, kitą valstybę ir stengtis nedaryti jai žalos. Man tai yra svarbiausias dalykas. Svarbiausia vengti kolektyvinių stereotipų, kai visa tauta, visa valstybė yra teisiamos ir bandoma priklijuoti budelių, agresorių ar okupantų etiketę. Esu išauklėtas kaip saikingas žmogus ir manau, kad saikas gali būti tas raktas į santykių pagerėjimą. Šiandien to saiko dar nepakanka, tačiau situacija gerėja“, – teigia G. Kanovičius ir priduria, jog didžiausią nerimą jam vis dar kelia radikalai, kurie tiesiog liepsnoja, žiežirbuoja ideologijos įžiebta liepsna. Kaip upėje sugyvena įvairiausios žuvys, taip ir skirtingi žmonės gali sugyventi vienoje valstybėje, o šūkiai „Lietuva lietuviams“, anot G. Kanovičiaus, primena šūkius apie tai, kad galbūt būtų geriau, jei Lietuva būtų be upių ar paukščių. Būta ir yra čia ir paukščių, ir upių. Būta čia ir žydų, jų bendruomenė egzistuoja ir dabar, nors pats ponas Grigorijus ir teigia jaučiantis nerimą dėl jos ateities, nes bendruomenė menksta, neatsinaujina. Vis dėlto čia yra jų namai, čia jie yra savi, jie yra piliečiai, kurie turi lygiai tokią pačią teisę į šią valstybę, kaip ir lietuviai.

Šia nata ir baigiame pokalbį. Ponia Olga rūpestingai primena savo vyrui, kad jam derėtų padaryti pertraukėlę. Pertraukėlės reikia ir mums, kad galėtume permąstyti išgirstas mintis. Atsisveikindami dar įsiamžiname nuotraukoje. Esu tikras, kad ateityje dar ne kartą rodysiu šią nuotrauką sutiktiesiems ir džiaugsiuosi, kad štai ir aš buvau pakilęs ant to debesies vardu Lietuva, kad štai buvau sutikęs žmogų, kurio kūriniai formavo mano pasaulėjautą, tapatybę. Tardami sudie, girdime žodžius, kurie skamba kaip įvertinimas, kaip paskata ir įpareigojimas – esame tie, nuo kurių priklauso, kokiu keliu suks mūsų tėvynė. Į visa tai galiu atsakyti tik tardamas, kad būsime pajėgūs pakelti mums skirtą naštą tik tokių žmonių kaip ponas Grigorijus dėka – autoritetų, į kuriuos atsirėmę galime jaustis tvirčiau ir kurių dėka žinome, kodėl ir kur turime keliauti, kad toje Lietuvos pastogėje vietos atsirastų visiems ir kad niekas nebūtų pamirštas.