Liubavo dvaras paseno pusantro šimto metų

Organizatorių nuotr.

Š. m. rugsėjo 8 d. Europos parko muziejuje ir Liubavo dvaro sodyboje įvyko mokslinė konferencija „Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų“, skirta Liubavo dvare gyvenusiam ir kūrusiam garsiam XIX a. lietuvių skulptoriui Rapolui Slizieniui (1804–1881).

Kadangi informacijos apie talentingą XIX a. skulptorių ir architektą, kuris gyveno, kūrė ir yra palaidotas Liubavo dvaro koplyčioje, nėra daug, mūsų šalies istorikai kartu su Lenkijos ir Baltarusijos kolegomis pamėgino labiau atskleisti šio talentingo menininko asmenybę bei kultūrinį to laikotarpio kontekstą.

Konferencijoje dr. Reda Griškaitė papasakojo apie XIX a. Vilniaus kultūrinį kontekstą ir Senienų muziejų bei kitokį dvarininką R. Slizienį. Dailėtyrininkė dr. Jolanta Širkaitė kalbėjo apie R. Slizienio ir kitų menininkų ryšius tarpsukiliminėje Lietuvoje. Viešnia iš Lenkijos, istorikė, LDK teritorijoje buvusių privačių bibliotekų tyrinėtoja dr. Lilia Kowkiel nagrinėjo Slizienių šeimos XIX a. knygų rinkinius, o jos kolega istorikas Sebastianas Piotras Slizienis plačiau papasakojo apie skulptoriaus sūnaus Henriko meno kolekciją. Baltarusijos menotyrininkas, skulptorius ir medalininkas Valerijus Kaliasinskis pasidalino mintimis apie atminimo medalio, skirto R. Slizieniui, kūrimą bei patį menininką.

Istorikė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė pristatė niekur lig šiol neskelbtus dokumentus apie seniausius žinomus Liubavo dvaro laikus ir jo savininkus. Projekto vadovas Gintaras Karosas pabrėžė, kad Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų ir jo svarba iki XV–XVI a. nėra pakankamai atskleista. B. R. Vitkauskienės pranešimas buvo tikra sensacija, nes rasta ir pirmąkart visuomenei pateikta istorinė rašytinė medžiaga Liubavo dvarą pasendina dar maždaug pusantro šimto metų.

Planuojama išleisti atskirą leidinį, kuriame bus publikuota visa konferencijos medžiaga.

Konferencija yra viešosios įstaigos „Europos parkas“ kartu su partneriu Norvegijos kultūros paveldo institutu (NIKU) įgyvendinamo projekto „Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ dalis. Šį projektą finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal EEE finansinį mechanizmą kartu su Lietuvos Respublika.

Pridedamas projekto vadovo Gintaro Karoso įžanginis konferencijos pranešimas: „Romantikas, kuris dovanodavo savo kūrinius“.

Taip pat skaitykite:

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Gintaras KAROSAS. Romantikas, kuris dovanodavo savo kūrinius

Rapolas Slizienis ir jo kūryba yra nederamai užmiršti. Siekdami kompensuoti mūsų ir praėjusių tyrėjų kartų dėmesio svarbiai mūsų XIX a. kultūros asmenybei stoką, norime dabar pabandyti iš atminties likučių atkurti atminties mozaiką.

Ypatingo dėmesio pats menininkas nesiekė – kaip jo nesiekia talentingos asmenybės, dangaus ir Dievo apdovanotos nepaprastais talentais. O ir pati menininko kūryba, taip pat kūrybinio rezultato fiksavimo ir skaidos principai nesitelkė vienoje ar kitoje formoje bei erdvėje. Slizienis kūrė medalius, biustus, grafikos darbus, liejo akvareles, projektavo dvaro sodybų pastatus ir formavo meninį kraštovaizdį – dvarų sodus ir parkus.

Kurti meninį kraštovaizdį gali tik ypač jautriai aplinką jaučiantys menininkai. XIX a. įprastą formalizuotą sodų ir parkų struktūrą išstūmė angliškojo tipo laisvos kompozicijos kraštovaizdžio planavimas. Landšafto architektas turėjo labiau įsiklausyti į aplinką ir savo sprendimais ją paryškinti, neprimesdamas renesansinių ar barokinių geometrinių erdvės valdymo principų. Tokiose romantinę aurą įgavusiose, o kartu gamtinį pradą išlaikiusiose erdvėse kartais sunku ar net neįmanoma atskirti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus kūryba.

Ypač tai būdinga politinių priežasčių nulemtoms ir sovietų Rusijos okupuotoms teritorijoms, kuriuose parkas asocijavosi su priešiška liaudžiai buržuazine, vadinasi, neskatintina ir nereikalinga priežiūros, atgyvenusia savo funkciją erdve. Dvarų parkai ir sodai Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje, kur gyveno ir kūrė R. Slizienis, vėliau buvo apleisti ir vėl virto mišku. Dabar vieninteliais menininko kraštovaizdžio kūrybos liudininkais gali būti tik amžininkų atsiminimai.

Perstatant už miesto esančius senų dvarų sodybų pastatus, dažniausiai nereikėdavo derinti projektinės dokumentacijos. Tokie, pasak amžininko, Slizienio projektuoti statiniai ir buvo Naugarduko apylinkėse. Gerai patyrinėję, manau, galėtume ir čia surasti daugiau išlikusių objektų. Pagaliau ateis laikas atstatyti ir Liubavo dvaro istoristinės romantinės neogotikinės stilistikos koplyčią ir paviljoną, kurio perstatymo autorius greičiausiai buvo R. Slizienis. Čia yra likę tiek koplyčios pastato išmatavimai, tiek informatyvios abiejų išskirtinių pastatų (vienintelis tokios stilistikos nebažnytinis pastatas, vienintelis dvaro paviljonas Lietuvoje) 1940 m. fotografijos (fotogr. A. Macutkevičius).

Taip pat pavyko aptikti S. Slizienio autorystei priskirtinus keleto pastatų vaizdus Baltarusijoje, kurie, panašu, buvo ganėtinai pakeisti perstatant ir pritaikant sovietinės pramonės reikmėms. Taigi, nors architektūrinis menininko palikimas negausus ir iki galo neatskleistas, tie objektai, kuriuos turėdami gerą ikonografinę medžiagą galime atstatyti Liubavo dvaro sodyboje, yra svarbūs mūsų šalies ir regiono dvarų architektūros raidos pažinimui.

R. Slizienio portretiniai biustai, medaliai ir medalionai parodo menininko talento gylį. Tikslus piešinys, iki idealo mažosios plastikos darbuose ištobulintas formų žaismas, skambanti ir padedanti atskleisti portreto pobūdį kompozicija. Esant bet kokiam apšvietimui darbai nepraranda erdvinės apimties, nesuplokštėja, bet tarsi žaismingai mėgaujasi besikeičiančiu šviesos srautu. Būdamas pats skulptorius, galiu drąsiai teigti: Rapolas Slizienis buvo išskirtinis ir pats ar bent vienas talentingiausių tarp savo epochos skulptorių ir medalininkų.

Kas išliko iki mūsų dienų? Kaip žinome iš menininko amžininkų liudijimų, R. Slizienis buvo sukūręs keliasdešimt medalių ir portretinių biustų. Iki šiol buvo žinomi filomatų ir filaretų draugijų steigėjo, rašytojo Tomo Zano, istoriko, archeologo, Vilniaus senienų muziejaus steigėjo  Eustachijaus Tiškevičiaus, prelato Aleksandro Važinskio, Klementinos Hofmanovos iš Tanskių portretiniai medaliai (juos rinkiniuose saugo Lietuvos dailės muziejus), medalionas tėvų, Jono ir Anelės Slizienių, auksinių vestuvių proga (iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių). 

Visai neseniai kartu su Rokiškio muziejaus kolegomis pas juos aptikome identiškos kaip ir medaliai plastikos R. Slizienio kūrybai priskirtinus Lietuvos astronomo, matematiko ir filosofo Jono Sniadeckio, mokslininko filosofo, geologo ir botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, dramaturgo, poeto ir istoriko Julijaus Ursyno Nemcevičiaus ir mūsų garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus skulptūrinius biustus.

Taigi, kaip matome, R. Slizienį supo iškiliausi XIX a. Lietuvos kultūros žmonės. Jis lipdė jų portretus, kad įamžintų kertines dramatiško laikotarpio asmenybes, bandančias remtis į tautos praeitį, kad atgautų prarastą valstybę. O meno kūrinius skulptorius dovanojo, nesiekdamas iš meno kūrinių gauti materialios naudos. Man toks R. Slizienio pasirinktas principas atrodo logiškas ir dar labiau paryškinantis šio didžio menininko romantiko kūrybos ir gyvenimo būdo vientisumą. Jam tikriausiai atrodė, kad lygiai taip pat, kaip negalima užmiršti savo tautos istorijos, išduoti tėvynės ar papročių, nebus kilnu parduoti ir tautos herojų portretus.