Pokario Vilnius Rafaelio Chvoleso portretuose

Pauliaus Račiūno nuotr.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) iki rugsėjo vidurio veikia paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ Tai – ciklo „Lietuvos šimtmetis ir Prancūzija“ dalis. 

Šimtas atkurtos Lietuvos valstybės istorijos metų tebeturi savo mažiau tyrinėtų „pilkųjų zonų“. Viena jų – pirmieji pokario dešimtmečiai, sovietinės tvarkos įsigalėjimo laikotarpis. Tai tikra vivit sub péctore vulnus (širdyje gyva žaizda – lot.), paskendusi tuometinės spaudos lozunguose, nevienareikšmiškoje 20 a. 5–6 dešimtmečių istorijoje ir pokario realybėje, kurioje turėjo gyventi ir prisitaikyti pats dailininkas Rafaelis Chvolesas ir saujelė jo draugų, bendraminčių ir kultūrininkų – visi, kas bandė atkurti gyvenimą Vilniuje, tačiau susidūrė su kultūrinės tapatybės slopinimo politika, užgniaužta kūrybine laisve. Tai kaleidoskopinė pokario Vilniaus gyventojų dalelė. Vėliau šiuos žmones likimas išblaškė po įvairias pasaulio šalis ir tik nedaugelis iš jų liko gyventi Lietuvos sostinėje. 

R. Chvoleso „kaleidoskopas“ kuo puikiausiai atspindi ir anuometinės valdžios meno politiką: pagal valdžios užsakymą socrealistiniu stiliumi tapyti 5 dešimtmečio partizanų portretai ar jau vėlesni menininkų, šeimos narių portretai, sukurti šilta postimpresionistine ar fovistine maniera, grįžtant prie laisvesnės dailininko dar prieš karą pamėgtos L‘Ecole de Parismokykloje klestėjusios tapybinės tradicijos. Pastarųjų kūrinių dailininkas negalėjo niekur oficialiai eksponuoti. 

Šimtmečio perspektyvoje portretuose įamžintus vilniečius turime vertinti atsižvelgdami į istorinę tiesą: natūralu, kad Antrojo pasaulinio karo metu nacių ir vietinių pagalbininkų naikinti žydai jungėsi prie sovietinių partizanų būrių, suteikusių jiems galimybę išgyventi ir ginklu priešintis didžiausiai pasaulyje vienos tautos naikinimo akcijai. Tokie partizanai kaip Samuelis Kaplinskis, Chiena Kaplinski (iš geto išgelbėję šimtus mirčiai pasmerktų žmonių), Borisas Šeršnevskis ar Aleksandras Rindziunskis vėliau išdidžiai pozavo R. Chvolesui ne kaip sovietiniai herojai, o kaip žmonės, sugebėję pasipriešinti ir nugalėti mirtį. Jie dirbo ir Jankelio Gutkovičiaus vadovautame pirmajame po karo atkurtame Žydų muziejuje Vilniuje, ir būtent dėl jų pastangų 1945 m. Vilniaus Didžiajai sinagogai buvo išrūpintas LTSR kultūrinės vertybės statusas. Tačiau tuometinei valdžiai netiko tokia buvusių geto pogrindžio narių veikla, nes tautinio identiteto, folkloro ir religijos atgaivinimas niekaip nesisiejo su socialistine realybe, tad Vilniaus Didžioji sinagoga buvo nugriauta miestą valant „nuo griuvėsių“, o Žydų muziejus uždarytas 1949 m. antisemitinės stalinistinės kampanijos metu. 

R. Chvoleso draugų ratui priklausė ir žymiausias pokario jidiš rašytojas, Sibiro tremtinys Hiršas Ošerovičius, taip pat tokie rašytojai kaip Samuelis Beilis-Legis ar Josifas Kotliaras, kurio dainų tekstai kvietė žydus stiprinti savo tautinę tapatybę, burtis į meninius kolektyvus. Dailininkas bendravo ir su žymiąja jidiš dainininke Nechama Lifšicaite, kurios pasirodymų metu buvo keičiamasi draudžiama literatūra, slapta minimos žydų šventės ir kitaip skatinamas žydų tautinis sąmoningumas. 

Dar viena portretų grupė – tai R. Chvoleso šeimos narių, draugų, vaikų portretai. 6 dešimtmečio kūriniuose atsiskleidė nevaržomas dailininko talentas. Artimųjų portretus jis tapė su polėkiu, nesibaimindamas valdžios cenzūros; jie neatitiko tuometinių kanonų ir negalėjo būti eksponuojami parodose. Iki šių dienų iš šių drobių į mus žiūri gyvi žmonės, greitais eskiziškais potėpiais itin taikliai pagautas esminis portretuojamojo bruožas ir taip drobėje įamžinta dalelė jo esaties. 

1959 m. R. Chvolesas su šeima išvyko iš Vilniaus – tai buvo paskutiniai metai, kada prieš karą buvusiems Lenkijos piliečiams leista sugrįžti į Lenkiją ir pabėgti iš geležinės uždangos suvaržyto miesto. R. Chvolesas bėgo į Vakarus: bėgo nuo kūrybinės laisvės suvaržymo, nuo vėl pasikartojusios antisemitinės kampanijos. Nuo tada į Vilnių nebesugrįžo, bet nenuilsdamas iš atminties tapė savo gimtojo miesto vaizdus, kad ir kur begyventų. 

Taip pat skaitykite:

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ruduo: sugrįžtantys šedevrai, nauji vardai ir netikėti meno pažinimo būdai

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Šiuo metu rengiama nuolatinė R. Chvoleso kūrinių ekspozicija, aprėpsianti jo gyvenimą trijuose Europos miestuose: Vilniuje, Varšuvoje ir Paryžiuje. Ekspozicija visuomenei bus pristatyta naujame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje – Litvakų kultūros ir tapatybės muziejuje, kuris duris atvers jau 2020 m.