Ką Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūros pasakoja apie karmelitų ordiną?

Amžių tėkmėje šv. Kryžiaus Jonas iš bažnyčios titulo kažkodėl nugrimzdo užmarštin, ir šiandien ji vadinama tiesiog Šv. Teresės, arba Aušros Vartų, dėl prie jos besiglaudžiančios stebuklingojo Gailestingumo Motinos atvaizdo koplyčios. Ir aš Kanuto Rusecko tapytą šv. Kryžiaus Joną palieku tyliai prisiglaudusį šoninėje bažnyčios navoje ir žengiu didžiojo altoriaus link.

Kadaise taip pat po Vilnių klajodamas ir į basųjų karmelitų šventovę užsukęs Adomas Honoris Kirkoras Jono iš Šlivino slapyvardžiu pasirašytuose „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ rašė: „Didysis bažnyčios altorius turi baltas kolonas šonuose ir keturias gipso statulas: šventųjų Elijaus, Eliziejaus, Simono Stokcijaus ir Angelo Kankinio. Tarp šešių kolonų yra nežinomo autoriaus šv. Teresės su kraujuojančia širdimi paveikslas, kurio ilgis 12 uolekčių, plotis 5 uolektys.“

Vilniaus ir jo praeities mylėtojo, miesto architektūros bei istorijos paminklų žinovo pateikiamą informaciją šiandien reikėtų kiek patikslinti ir dėl altoriaus paveikslo autoriaus, ir dėl jame rymančių karmelitų vienuolių abitus vilkinčių skulptūrų tapatybės. Tiesa, kad dvi iš jų – tai pranašas Elijas ir šv. Angelas Kankinys, tačiau nei Elijo mokinio Eliziejaus, nei šv. Simono Stoko, iš Švč. Mergelės Marijos rankų gavusio karmelitų dvasingumui nepaprastai svarbų rudąjį škaplierių, čia nėra.

Ką vaizduoja likusios altoriaus figūros ir jų rankose laikomi auksu tviskantys simboliai, kokias istorijas jos pasakoja pravėrusiajam bažnyčios duris?

 

Pranašas Elijas ir liepsnojantis kalavijas

Kairėje altoriaus pusėje, arčiau altoriaus paveikslo, stovi liepsnojantį kalaviją laikančio pranašo Elijo, su kurio siejamos monastinio gyvenimo Karmelio kalne ištakos, figūra. Karmelitai nuo kitų didžiųjų vienuolinių ordinų – pranciškonų ir dominikonų skyrėsi tuo, kad negalėjo įvardyti savo ordino įkūrėjo (pranciškonų ir dominikonų įkūrėjai – šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Dominykas Guzmanas krikščioniškajame pasaulyje buvo plačiai žinomi), todėl karmelitiškojo dvasingumo tradicijos pradžią siejo su pranašu Eliju, pasak Senojo Testamento radusio prieglobstį Karmelio kalne, jo mokinio Eliziejaus ir pirmųjų Karmelio kalno atsiskyrėlių laikais.

Kiek ilgiau norisi stabtelėti ties pranašo Elijo rankoje laikomu liepsnojančiu kalaviju. Šis elementas aptinkamas ir karmelitų ordino herbe. Fotografo Józefo Czechowicziaus nuotraukoje rankos, laikančios kardą, motyvas matyti ir ant piliorių Šv. Teresės bažnyčios centrinėje navoje esančiuose karmelitų ordino herbuose (nors patys herbai išlikę, kalaviją laikančios rankos virš herbo skydo šiandien nebematyti).

O štai Janas Bułhakas ordino herbą su kalaviją laikančią ranką užfiksavo ir senosios regulos karmelitų – Visų Šventųjų – bažnyčioje, kurios lubų ir sienų tapyba šiandien visiškai paslėpta. Įdomu, kad liepsnojantį kalaviją laikantį pranašą Eliją Vilniuje galime pamatyti ir vieno iš šoninių su karmelitais niekaip nesusijusios Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios altorių antrajame tarpsnyje. Galbūt tas paveikslas (kaip ir šioje bažnyčioje esanti su karmelitiškuoju pamaldumu sietina Prahos Kūdikėlio Jėzaus figūrėlė) čia pateko iš kažkurios pokariu uždaromos, o kadaise karmelitams priklausiusios šventovės?

Liepsnojantis kalavijas ne tik simbolizuoja Elijo uolumą tikrajam, vienatiniam Dievui, pergalę prieš Baalo žynius Karmelio šiaurės rytuose esančioje Muhrakoje (arabiškai tai reiškia „Ugninė vieta“), bet ir tarytum vaizdžiai atkartoja herbo banderolėje įrašytą karmelitų ordino moto: Zelo zelatus sum pro Domino Deo exercituum – „Aš degu uolumu dėl Viešpaties, Galybių Dievo“ (1 Kar 19,10). Herbe esantis liepsnojantis kalavijas gali būti laikomas ir aliuzija į šv. Alberto Jeruzaliečio sudarytoje ordino reguloje duodamuose patarimuose esančią nuorodą: Dvasios kalavijas, t. y. Dievo žodis (plg. Ef 6, 17), turi vaisingai gyvuoti (plg Kol 3, 16) jūsų lūpose ir širdyse (plg. Rom 10, 8).

Karmelitų ordino regula: Jeruzalės šventieji Albertas ir Angelas

Toje pačioje kairėje altoriaus pusėje, greta pranašo Elijo, regime kryžių iškėlusį karmelitų ordino regulos autorių – šv. Albertą Jeruzalietį, kartais vadinamą karmelitų įstatymdaviu.

Jeruzalės patriarchas Albertas Karmelio kalno atsiskyrėlių prašymu apie 1206–1214 m. parašė šios bendruomenės gyvenimo regulą (formula vitae). Beje, pačią trumpiausią, palyginti su kitų didžiųjų vienuolių ordinų regulomis.

Ir apie Elijo, ir apie Alberto Jeruzaliečio reikšmę karmelitų ordinui iškalbingai prabyla 1281 m. parašytos ordino konstitucijos: „Kad patvirtintume tiesą, teigiame, kad nuo pat Elijaus ir Eliziejaus laikų, kurie labai maldingai gyveno Karmelio kalne, taip pat nuo visų Šventųjų Senojo ir Naujojo Testamento tėvų, kurie buvo tikri to kalno nuošalumo mylėtojai, to kalno, kuris labai tinka dieviškųjų dalykų kontempliacijai, ten, šalia Elijaus šaltinio, kur jie gyveno šventai atgailaudami, ir tą gyvenimą vėliau pratęsė naujos kartos pasekėjai. Popiežiaus Inocento III valdymo metu Jeruzalės Bažnyčios patriarchas Albertas šią bendruomenę suvienijo ir parašė jiems gyvenimo regulą, kurią popiežiaus Inocento III pasekėjas popiežius Honorijus patvirtino. Ir daugelis kitų popiežių pasekėjų patvirtino mūsų religinio ordino egzistavimą įvairiomis bulėmis. Naudodamiesi šia regula, mes, šio ordino pasekėjai, tarnaujame Viešpačiui iki pat šiol įvairiose pasaulio vietose.“

Kai kada Elijas ir Albertas Jeruzalietis laikomi tarytum atskaitos taškais, mėginant periodizuoti karmelitų istoriją ir skaidant ją į laikotarpius nuo Elijo iki Alberto Jeruzaliečio sudarytos ordino regulos bei po jos patvirtinimo.

Abiejų reikšmingumą karmelitiškajam dvasingumui nesunku pastebėti atspindėtą daugelyje karmelitų šventovių. Antai Vilniaus senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčioje karmelitų abitu vilkintis pranašas Elijas su tradiciniais simboliais – liepsnojančiu kalaviju ir ugninio vežimo (kuriuo, anot Senojo Testamento, buvo paimtas į dangų) ratu – vaizduojamas antrajame 1787 m. pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokytojo – Martyno Knakfuso – projektą pastatydinto didžiojo altoriaus tarpsnyje. O prieškariu J. Bułhako darytoje bažnyčios interjero nuotraukoje matyti, kad iki šventovės uždarymo 1948 m. joje veikiausiai būta ir atskiro šv. Albertui Jeruzaliečiui skirto altoriaus su šio šventojo atvaizdu.

Šv. Teresės bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūrų vaizdžiai pasakojamą karmelitų ordino kilmės ir vienuolinio gyvenimo reglamentavimo istoriją nuosekliai tęsia ir dešinėje altoriaus pusėje iš krašto stovinti kankinystės simbolį – palmės šaką – rankoje laikančio šv. Angelo Kankinio (dar vadinamo Jeruzalės, Sicilijos arba Likatos Angelu) skulptūra. Apie šį senosios regulos karmelitų šventąjį jau rašiau, todėl verta tik darsyk priminti, kad būtent Šv. Angelas Kankinys buvo siunčiamas į Romą, kad iš popiežiaus gautų šv. Alberto Jeruzaliečio parašytos ordino formula vitae patvirtinimą.

Garbingasis Dievo tarnas Jėzaus Marijos Dominykas

Dešinėje altoriaus pusėje, arčiau jo centre kabančio Simono Čechovičiaus paveikslo, vaizduojančio šv. Teresės Avilietės transverberaciją (mistinį širdies pervėrimą angelo strėle), stovi vienuolio, rankoje laikančio širdį, figūra. Iš tiesų šio basojo karmelito gyvenimas bei veikla ir yra pagrindinis šio rašinio tikslas. Tai garbingasis Dievo tarnas Jėzaus Marijos Dominykas.

Iš keturių didžiajame altoriuje esančių skulptūrų jis vienintelis yra šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono Ispanijoje reformuoto – basųjų karmelitų ordino, kuriam ir pastatydinta Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia, narys. Nuo likusių altoriaus theatrum sacrum veikėjų jį dera atskirti dar ir todėl, kad, priešingai nei šventaisiais laikomi pranašas Elijas, Albertas Jeruzalietis ir Angelas Kankinys, Jėzaus Marijos Dominykas yra garbingasis (venerabilis) Dievo tarnas.

Dėl gausių jam užtariant patiriamų malonių (priskiriamų stebuklų gausą vienuoliui anuomet buvo pelniusi thaumaturgus – stebukladario – titulą) ir aktyviai tarpininkaujant Austrijos ir Bavarijos monarchams, Jėzaus Marijos Dominyko beatifikacijos procesas buvo pradėtas netrukus po jo mirties, o garbinguoju Dievo tarnu šį karmelitą 1907 m. paskelbė popiežius Pijus X.

Dominykas Ruzzola gimė 1559 m. Kalatajude (Calatayud), Saragosos provincijoje, Aragone. 1574 m. įstojo į Saragosos senosios observancijos (regulos) arba sandaluotųjų karmelitų vienuolyną, o 1578 m. gruodžio 8 d. davė vienuolio įžadus (profesiją). 1589 m. įsitraukė į šv. Teresės Avilietės pradėtą ordino reformą ir su reformuotąja jo atšaka – basaisiais karmelitais – susisaistė įžadais, duotais 1590 m. lapkričio 22 d. Pastranoje.

Eidamas prioro pareigas Tolede (1598 m.), vėliau tapęs Madrido basųjų karmelitų vyresniuoju (1600 m.), ėmė garsėti savo dorybėmis, charizma ir stebuklais. 1604 m. išvykęs į Romą, prisijungė prie Italijoje besikuriančių basųjų karmelitų ir ordine užėmė ne vienas svarbias pareigas (Romos „Santa Maria della Scala“ konvento prioro, Italijos basųjų karmelitų generalinio prokuratoriaus ir galiausiai jų generolo (1617 m.), nemažai prisidėjo prie popiežiaus Grigaliaus XV 1622 m. įsteigtos Šventosios tikėjimo propagandos kongregacijos (šiandien veikiančios kaip Tautų evangelizavimo kongregacija) kūrimo ir, pelnęs didelį popiežių palankumą, jų buvo siunčiamas į įvairias diplomatines misijas.

Bene reikšmingiausioji jų – Dominyko kaip asmeninio popiežiaus Pauliaus V pasiuntinio vykimas pas Šventosios Romos imperijos imperatorių Ferdinandą II paskutinio iš didžiųjų religinių konfliktų – Trisdešimtmečio karo – pradžioje. Paskyręs Dominyką kariuomenės kapelionu, imperatorius karmelitų vienuoliui liko dėkingas už stebuklinga laikyta Baltojo kalno pergalę Prahos prieigose ir atsidėkodamas pažadėjo remti Dominyko pastangas steigiant reformuotosios karmelitų atšakos vienuolynus Centrinėje Europoje. Imperatoriaus pažadai nebuvo tušti žodžiai, o Jėzaus Marijos Dominykas ir jo pastangos laikomos itin reikšmingomis basiesiems karmelitams įsikuriant Centrinėje Europoje ir Pietų Vokietijoje.

Akivaizdu, kad ne atsitiktinumas, bet būtent minėti Jėzaus Marijos Dominyko nuopelnai ordino plėtrai šioje Europos dalyje lėmė šio karmelito skulptūros atsiradimą greta dvasinio karmelitų pradininko – pranašo Elijo, regulos autoriaus – šv. Alberto Jeruzaliečio, ir siekiant gauti regulai popiežiaus pritarimą nusipelniusio senosios regulos karmelito – šv. Angelo Kankinio – skulptūrų. Juo labiau kad Vilniaus šventovė iškilo visai netrukus po Jėzaus Marijos Dominyko mirties 1630 m. vasario 16 d. Vienoje.

Dalyvavimas Trisdešimtmečiame kare ir anuomet visoje Europoje garsi Baltojo kalno pergalė prie Prahos glaudžiai siejasi su vienu iš Jėzaus Marijos Dominyką ir šiandien garsinančių bei gerbiamų ir stebuklingais laikomų atvaizdų.

Strakonicų prakartėlė

Pasakojama, kad imperatoriaus Ferdinando II ir Bohemijos karaliaus Frederiko V kariaunoms 1620 m. susirėmus Baltojo kalno (Bílá hora) mūšyje, pasibaigusiame katalikiškosios Habsburgų pusės pergale, Jėzaus Marijos Dominykas dalyvavo apsiginklavęs vien nešinas kryžiumi ir ant krūtinės kabančiu paveikslu. Teigiama, kad atvaizdą vienuolis suradęs senos Strakonicų pilies – kadaise Šv. Jono riterių buveinės – griuvėsiuose.

Paveiksle buvo pavaizduotas Kristaus gimimas Betliejuje: dieviškąjį Kūdikėlį garbinanti Švč. Mergelė Marija, šalia stovintis ir žibintą laikantis Šv. Juozapas, o tolumoje – pora piemenėlių. Paveikslas buvęs išniekintas ikonoklastų – visų figūrų, išskyrus Kūdikėlį Jėzų, akys išbadytos durklais.

Viena, kaip tikėta, pergalę atnešusio paveikslo kopija šiandien saugoma mūšio vietoje – Baltajame kalne prie Prahos esančio benediktinių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje. Antroji – pergalingam mūšiui atminti 1624 m. iškilusioje Prahos karmelitų Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje, kuriai vietą paskyrė imperatorius Ferdinandas II.

Tiesa, ši Mala Strana rajone esanti karmelitų bažnyčia šiandien visame katalikiškame pasaulyje žinoma dėl joje saugomos su karmelitiškuoju pamaldumu susijusios garsiosios Prahos Kūdikėlio Jėzaus statulėlės (legenda sako, kad pirmoji skulptūrėlės savininkė buvo karmelitų reformatorė – šv. Teresė Avilietė).

Kita vertus, lankantis Prahos šventovėje verta atkreipti dėmesį ir į didįjį altorių. Viršutiniame jo tarpsnyje, apsupta spindulingos barokinės glorijos, įtaisyta to paties Strakonicų paveikslo kopija, o pirmajame – XVII a. ankstyvojo baroko Bohemijos tapytojo Antono Stevenso paveikslas, vaizduojantis Baltojo kalno mūšį. Paveikslo apačioje matome išsidėsčiusias priešiškas kariaunas, viršuje atsivėrusį dangų ir jame matomus karmelitų šventuosius – šv. Teresę Avilietę ir veikiausiai senosios regulos karmelitą šv. Albertą Abatį, drobės kampuose – suklupusius imperatorių Ferdinandą II ir stebuklingąjį Strakonicų paveikslą laikantį Jėzaus Marijos Dominyką.

Jei Prahoje likusios tik Strakonicų paveikslo kopijos, savaime kyla klausimas: koks likimas ištiko originalą? Grįždamas į Italiją paveikslą Jėzaus Marijos Dominykas su savimi išsivežė į Romą, kurioje Baltojo kalno pergalė taip pat iškilmingai minėta. Pergalei atminti Pauliaus V įpėdinis Grigalius XV 1605 m. Romoje basųjų karmelitų vienuoliams statyti pradėtos Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventovės titulą pakeitė į Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos ir architektui Karlui Madernai patikėjo jos rekonstrukciją.

Ši basiesiems karmelitams priklausanti Romos bazilika šiandien taip pat žinomesnė dėl šoninėje Kornarių koplyčioje saugomos vienos žymiausių Lorenzo Bernini skulptūrų – „Šv. Teresės Avilietės širdies pervėrimas“, tačiau ne mažesne jos vertybe laikomas ir 1622 m. viešam gerbimui išstatytas Strakonicų paveikslo originalas su ikonoklastų paliktomis išniekinimo žymėmis.

Madona, palenkusi galvą

Kitas su Vilniaus šv. Teresės bažnyčios didžiajame altoriuje vaizduojamu garbinguoju Dievo tarnu Jėzaus Marijos Dominyku siejamas stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas, Vienos gyventojų švelniai vadinamas „Madona, palenkusią galvą“ (Maria mit dem Geneigten Haupt), šiandien yra vienas labiausiai buvusioje Habsburgų imperijos sostinėje gerbiamų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų.

Su šio paveikslo kilme susijusi legenda daug kuo primena pasakojimą apie Strakonicų pilies Betliejaus tvartelio paveikslo suradimą. Esama keleto šio pasakojimo versijų. Viena iš jų teigia, kad atvaizdą Jėzaus Marijos Dominykas rado tarp apleistame name, kurį ketinta sutvarkyti ir pritaikyti karmelitų vienuolyno reikmėms. Praėjęs pro niekam nereikalingų senienų krūvą, paslaptingo balso buvęs paragintas grįžti atgal ir taip pastebėjęs Dievo Motinos atvaizdą.

Antrojoje pasakojimo versijoje tvirtinama, kad dulkių sluoksnio padengtą ir įplėštą paveikslą vienuolis radęs už seno altoriaus karmelitams ir šiandien priklausančioje „Santa Maria della Scala“ (Laiptų Švč. Mergelės Marijos) bažnyčioje, esančioje Romos Trasteverėje (Užtibryje). Nuliūdintas tokios nepagarbos Dievo Motinos atvaizdui, Jėzaus Marijos Dominykas nuvalęs nuo paveikslo dulkęs, jį sutvarkęs ir saugojęs savo celėje.

Kartą besimelsdamas prieš Madonos atvaizdą, vienuolis pastebėjęs, kad paveikslas dulkinas ir neturėdamas nieko kita tik vilnos skiautę nuvalė Švč. Mergelės Marijos veidą sakydamas: „O tyriausioji ir švenčiausioji Mergele, niekas pasaulyje nėra vertas liesti tavo šventojo veido, o aš teturiu šią menką medžiagos skiautę, bet teikis priimti gerą mano valią.“ Tuomet Madonos veidas atvaizde tarytum atgijęs. Dievo Motina nusišypsojusi ir pritarimo ženklan palenkusi galvą. Nuostabos ir baimės pagautam Jėzaus Marijos Dominykui ji pažadėjo išpildysianti karmelito prašymą.

Vienuolis meldė išvaduoti iš skaistyklos vieno iš vienuolyno fundatorių sielą, o Marija ne tik išpildžiusi šį prašymą, tačiau užtikrinusi, kad visi, besimeldžiantys ir prašantys užtarimo per šį jos atvaizdą, bus išklausyti, tačiau ypač tie, kurie melsis už skaistyklos sielas.

Malonėmis ir stebuklais garsėjantį paveikslą brolis Dominykas netrukus išstatė viešam gerbimui „Santa Maria della Scala“ bažnyčioje, o netrukus po karmelito mirties 1630 m. prasidėjo paveikslo kelionė per Europą. Po Jėzaus Marijos Dominyko mirties paveikslas pirmiausia buvo paskolintas Bavarijos valdovui Maksimilijonui, jis 1631 m. jį perdavė Miuncheno basiesiems karmelitams, o šie – Austrijos imperatoriui Ferdinandui II ir jo žmonai Eleonorai.

Netrukus po Ferdinando mirties 1637 m. imperatoriaus našlė persikėlė į Vienos basųjų karmeličių vienuolyną, kartu su savimi atsiveždama ir Švč. Mergelės Marijos paveikslą.

„Madonos, palenkta galva“ atvaizdas, kuris yra 45 x 60 cm dydžio, XV–XVI a. nežinomo italų mokyklos dailininko aliejinės tapybos darbas, 1931 m. rugsėjo 27 d., minint 300-ąsias atgabenimo į Vieną metines, iškilmingai karūnuotas popiežiaus Pijaus XI atsiųstomis karūnomis. Šiandien atvaizdas saugomas Vienos Dioblingo rajone esančios karmeličių bažnyčios šoniniame – Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, arba Gailestingumo Motinos – altoriuje (Gnadenaltar).

Pirmojo pasaulinio karo metais paveikslas, lydimas iškilmingos procesijos, buvo perneštas į Vienos Šv. Stepono katedrą, kurioje prieš jį meldėsi tūkstantinė vieniečių, prašančių taikos, minia. Marijos užtarimu ir pagalba siekiant taikos pastikėjo ir imperatorius Juozapas I. Jo nurodymu paveikslas buvo atgabentas ir į imperatoriškuosius Šionbriuno rūmus, kad pats valdovas galėtų asmeniškai pasimelsti prieš galvą palenkusią Madoną, prašydamas taikos karo varginamai savo šaliai ir Europai.

***

Malda į Madoną, palenkusią galvą

O Marija, Viešpaties ir mūsų Motina!

Tu savo tarnui Dominykui esi pažadėjusi:

„Aš išgirsiu prašymus tų, kurie garbins mane šiame atvaizde, ir suteiksiu jiems gausių malonių, bet ypač išklausysiu maldas tų, kurie mels paguodos ir išvadavimo skaistykloje esančioms sieloms. Žvelgdamas į Tave, o maloningoji Motina, atnešu šiandien savo rūpesčius ir su vaikišku pasitikėjimu juos pavedu Tau. Neleisk man likti apviltam. Nesuskaitomos minios meldėsi prieš tavo atvaizdą ir gavo malonių. Atkreipk į mane savo maloningąjį veidą ir gailestingąsias savo akis. Palenk galvą klausydama mano prašymų ir palaimink mane iš savo paveikslo. O maloningoji, o geroji, o mieliausioji Mergele!“

Imant po pirmąjį kiekvieno maldos sakinio žodį vokiečių kalba, iš jų sudedamas maldavimas, kurį į lietuvių kalbą būtų galima išversti taip: „Marija, palenk galvą ir išklausyk!“

***

Nors Vienos Madona galvą palenkusi į priešingą pusę, man ji vis dėlto primena ir mūsų Aušros Vartų Mariją, maldingumą kuriai šimtmečiais puoselėjo Vilniaus basieji karmelitai.