Stulpas į kosmosą, arba Kelionė laiku su Dariumi Žiūra

Susitikimo vieta iš pradžių nustebino, kaip, beje, ir daugelis dalykų, kuriuos išgirdau ar perskaičiau apie paties D. Žiūros gyvenimą. Jį galima skaidyti į daugybę ilgesnių ar trumpesnių etapų, fragmentų. Kertine jų ašimi vis tiek išliks menas. Tekstą, gimusį iš mūsų pokalbio, papildys intarpai, rašyti paties menininko ir publikuoti jo meno daktaro disertacijoje, kurią apgynė 2017 m.

Paklausus, nuo ko prasidėjo kelionė į meno pasaulį, pašnekovas, kiek pamąstęs, sako, kad į šį klausimą neišeina taip paprastai atsakyti: jis pradeda kabinti istoriją. Tačiau kampiniu savo gyvenimo lūžiu įvardija momentą, kai tėvai atvažiavo į Gustonius, kur gyveno su močiute, ir išsivežė į miestą, tiksliau, į Kauną. D. Žiūrai buvo penkeri. Jis prisipažįsta, kad jautėsi lyg iš džiunglių ištrauktas Mauglis: naujuose Kauno rajonuose beveik nebuvo gamtos. Reikėjo kažkuo užpildyti atsivėrusią tuštumą.

Menininkas Darius Žiūra. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokykloje D. Žiūra gerai piešė. Tai buvo išskirtinis jo bruožas, atvedęs į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Jaunuolis įstojo į keramikos specialybę. Čia pradėjo tapyti aliejiniais dažais: nuo peizažų atsisėdus ant palangės pavasarį iki draugų portretų, mistinių įsivaizdavimų, bandymų įgyvendinti vizualias fantazijas. Laikui bėgant visos kambario sienos ir dalis lubų tapo nukabinėtos tapybos darbų. Tačiau viską nutraukė šaukimas į armiją.

Išėjimas į armiją buvo tarsi gyvenimo galas. Iš paskirstymo punkto Vilniuje mus išvežė traukiniu nežinoma kryptimi. Prieš akis buvo kosminė nežinomybė. Traukinys buvo pilnas šauktinių. Pro traukinio langus lėkė tušti alaus buteliai ir vaivorykštėmis žiro į pakelės stulpus, o išlindusios klykiančios galvos vertė bobutes žegnotis ir kelti savo karves toliau nuo bėgių. Visą kelią piešiau miniatiūrinius portretus į užrašų knygeles visiems norintiesiems. Kol atvažiavome į Maskvą, susidarė mažyčių portretų galerija asmeninėse užrašų knygelėse su adresais ir atsisveikinimų eilėmis.

Maskvoje mus susodino į lėktuvą ir išskraidino toliau. Skrydis truko ilgai, apačioje plaukė snieguotos viršukalnės. Lėktuvas nusileido Chabarovske.

Chabarovskas – gražus miestas ant Amūro kranto su didžiuliu parku ir baltomis stalininėmis sportininkų skulptūromis. Jame praėjo dveji metai beveik sustojusio laiko. Niekada nesu turėjęs ryškesnės objektyvios laiko atkarpos ir subjektyvaus laiko suvokimo skirtumo patirties. Kada ten būdamas bandydavau įsivaizduoti, ką reiškia sėdėti kalėjime penkerius ar septynerius metus, tai atrodė neįmanoma. Todėl netrukus sekę Sąjūdžio įvykiai, išsivystę į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, atrodė sulėtinti. Nauja era atėjo tarsi sulėtintame kine.

Kartą knygyne aptikau René Magritte’o albumą ir iš karto įsigijau. Ryškus vaizdo poezijos žybsnis mano galvoje sukėlė audrą. Tada supratau, kad privalau studijuoti tapybą. Tai įvyko likus pusei metų iki tarnybos armijoje galo.

Gustonių kaimas iš paukščio skrydžio. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Grįžęs iš armijos surinko visus tapybos darbus ir juos nusivežė į Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedrą. Jos vedėjas Arvydas Šaltenis ėmė atkalbinėti nuo tapybos studijų. D. Žiūra mena, kaip susirinko visus darbus ir pasakė, kad suprato jo nuomonę, bet taip pat pridūrė, kad būtinai laikys egzaminus ir, jei neįstos į tapybą šiais metais, įstos kitais, o jei nepavyks kitais, įstos dar kitais.

Paaiškino, kad yra dėl to visiškai tikras, nes yra tapytojas ir tai žino. Neįstojęs iš pirmo karto, metus visą įmanomą laiką tapė ir savo tikslą pasiekė. Anuomet į vaizduojamuosius menus būdavo nesuvokiami konkursai: iš daugiau kaip 300 pretendentų priimdavo vos dešimt. Tai, kad pašnekovui pavyko patekti tarp tų laimingųjų, jo teigimu, anokia sėkmės istorija. Egzaminų užduotys turėjo aiškius reikalavimus, kuriuos tereikėjo perprasti. Po gero pusmečio darbo ir pastangų D. Žiūra tapyboje atrado spalvos skambėjimą. Tai atrakino duris į Vilniaus dailės akademiją.

Akademijos ore tvyrojo išraiškos atsainumas, persmelktas stipraus gyvybinio užtaiso. Keista buvo tai, kad ta raiška atrodė visuotinė. Galima buvo sakyti, kad visi darbai, kuriuos mačiau akademijoje, buvo vienodi. Tai atrodė kaip kultūrinė VIP erdvė. Visi, kas dalyvavo, bandė padaryti tą patį gestą. Tai atrodė prasminga ir tikra.

Pirmame akademijos kurse vyko formalaus uždavinių vykdymo lenktynės. Vienas iš to meto vaizdų, įstrigusių į atmintį: Violeta, verkianti, kad visi jos koloritai violetiniai. Vienintelė idėja buvo pati tapyba formalia sąvokos prasme. Apie platesnio spektro menines problemas nebuvo kalbos. Mokymasis tapybos Vilniaus dailės akademijoje pasirodė visiškai ne tai, ko tikėjausi ten stodamas.

Pašnekovas pasakoja, kad jam buvo įdomu tapyti todėl, kad išreikštų kokią nors idėją, kad sukurtų kokią nors prasmę, išeinančią už paveikslo ribų. Vilniaus dailės akademijoje vyravo požiūris, kad svarbiausia yra pati tapyba. Čia D. Žiūra pateikia savąjį menininko apibrėžimą: menininkas yra ne tas, kuris tobulai perima taisykles ir padaro geriau. Menininkas yra tas, kuris apverčia taisykles aukštyn kojom ir padaro pagal save. Iš Gustonių kilusiam kūrėjui visada buvo įdomu apversti taisykles. Tapyba jam tapo atspirties tašku, tad pradėjo kurti objektus, kurie atsispyrė nuo tapybos, bet išėjo už jos ribų. Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje sukūrė darbus, kurie dabar įeina į Nacionalinės dailės galerijos kolekciją.

Išradinėjau alternatyvius tapybos būdus ir priemones. Drobę pakeitė popierius, aliejinius dažus – byrantys pigmentai ant stingstančių laku užlietų paviršių. Kai atrodė, kad išsėmiau visą technikų arsenalą, galvoje ėmė suktis vaško vizija. Nebuvo didelių dvejonių, kur jo gauti. Buvau daugybę kartų matęs kapinėse apvarvėjusius žvakigalius, kurie galiausiai būdavo išmetami. Ir nors nuo vaikystės buvo formuojama nuostata, kad iš kapinių nieko imti negalima, vėliau daugybė nelegalių dalykų tapo norma.

1994 m. lapkritį po Vėlinių prasidėjo vaško rinkimas. Įvairių spalvų parafino, stearino, vaško ir neidentifikuojamų medžiagų gabaliukai, susimaišę su smėliu, suodžiais ir purvu, vėliau išplauti, surūšiuoti pagal spalvas ir išlydyti virsdavo vientisa, skaidria ir švaria substancija, kuri atrodė labai gryna ir prabangi. Iš jos atliejau pirmus vaškinius darbus. Jie turėjo visas paveikslo savybes išskyrus vieną, kaip man tada atrodė, labiausiai sukompromituotą ir nuvalkiotą elementą – aliejinius dažus. Galima sakyti, kad visų tų metų akademijoje tikslas buvo sukurti tobulą paveikslą. Tie darbai turėjo paviršių, plokščią formatą, rėmus, spalvinius santykius, kai kurie iš jų turėjo siužetą. Taip pat jie skleidė specifinį kvapą ir pasižymėjo stipria optine galia. Nuo šviesos jie tarsi atgydavo ir tapdavo beveik sinestezine haliucinacija, sukeliančia seilių išsiskyrimą ir kitų fizinių pojūčių.

Kadras iš Dariaus Žiūros filmo „Gustoniai 2013“.

Tačiau dideli ir sunkūs darbai sukelia didelių problemų. Pirmiausia – jų nėra kur padėti. Taip pašnekovo gyvenime atsirado videovaizdas (tai menininko siūlomas vartoti terminas – aut. past.), o vėliau – fotografija. 2001 metų balandžio 1 dieną D. Žiūra su vaizdo kamera nuvyko į gimtąjį kaimą, kur kiekvieno žmogaus paprašė minutę pabūti prieš kamerą. Pasak kūrėjo, jeigu būtų įmanoma keliais žodžiais nusakyti, ką jis šiuo projektu norėjo pasakyti, tada nebūtų prasmės to daryti.

Tai buvo meninis eksperimentas, tačiau po filmavimo tapo aišku, kad tai kažkas neeilinio. Tad nuo 2001 metų D. Žiūra kas trejus metus po minutę filmuodavo Gustonių kaimo gyventojus. Šis projektas, kaip teigia pašnekovas, apvažiavo pusę pasaulio. Atskiri jo filmai buvo pristatyti svarbiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tai autentiškas projektas, kuriame nėra jokios dirbtinės šviesos, jokių efektų. Tik tikri žmonės su savo tikrais gyvenimais. Ilgainiui šiame projekte keitėsi ne tik gyventojų veidai, bet ir socialinis kaimo portretas. Pirmą kartą filmuodamas D. Žiūra užfiksavo tikruosius gustoniečius. Šiuo metu per 20 jų jau iškeliavę iš šio pasaulio. Juos pakeitė kiti. Tikrųjų kaimo gyventojų lieka vis mažiau.

2018 metų liepą Gustonių kaime vyko kultūros ir meno festivalis „Gustonių meno dienos“, kuriame tęstinis D. Žiūros projektas „Gustoniai“ buvo pirmąkart pristatytas Lietuvoje. Tai buvo ir pirmasis istorijoje kultūrinis renginys Gustonių kaime. Vykdyta edukacinių užsiėmimų, šokta liaudiškų šokių, skambėjo klasikinė muzika, šešiuose ekranuose buvo rodomas D. Žiūros filmas, transliuota ir vėl iš naujo gyvai sudainuota 1974 metų folkloro ekspedicijos įrašų, kuriuose girdėta seniai anapus iškeliavusių kaimo žmonių balsų. Jų kūrėjas nebuvo girdėjęs nuo vaikystės.

Projekto autorių pribloškė tai, kad renginys sulaukė didžiulio palaikymo, entuziazmo, pagalbos. Anot kraštiečio, projektas su kiekvienu filmavimu auga tarsi gyva būtybė, įgyja naują kvėpavimą, naują gyvenimą, atsiranda naujų sluoksnių. Kuriant ką nors galimos dvi kraštutinės metodikos: pirmoji – kai viską susiplanuoji ir įvykdai planą, antroji – kai turi idėją ir pradėdamas ją įgyvendinti žiūri, kur ji nuvesianti. Pašnekovas sako prijaučiantis pastarajai.

Gustoniai jam visada buvo traukos centras, lyg atspirties, atsvaros taškas. Jį viename interviu yra pavadinęs stulpu į kosmosą, nors, prisipažįsta, yra linkęs vengti garsių frazių, nes jos per daug pompastiškai skamba. Pašnekovo ryšys su gimtine stiprus, jis iki šiol nepasikeitė, nors nieko iš artimųjų tenai nebėra. Artimais žmonėmis per tuos 18 metų tapo tie, kuriuos filmavo. Dabar, kūrėjo teigimu, tiesiog nebegali ateiti į kiemą ir sakyti, kad štai aš tave nufilmuosiu, ir viskas: su kiekvienu žmogumi jis palaiko tam tikrus ryšius, per kuriuos daugelį metų kuriami tarpusavio santykiai. O ryšys su Gustoniais visą laiką vystosi tiek per kaimo gyventojus, tiek per patį projektą.

Su kaimu turėjau ypatingą ryšį. Ten gimiau, praleidau penkerius pirmus gyvenimo metus ir daugelį vasarų. Vaikystėje buvau tikras, kad užaugęs grįšiu ten gyventi. Vienintelė problema buvo ta, kad taip ir netapau tikru kaimiečiu. Kaimo vaikams buvau miesčionis, kuriam neaišku už kokius nuopelnus gyvenime pasisekė. Kaimo mergaitės atrodė kaip paveikslai muziejuje, kuriuos stebi iš atstumo. Tarp manęs ir jų niekada nebuvo komunikacijos. Vėliau, pradėjus mokytis dailės, ta paveikslinė patirtis ėmė akivaizdžiai sietis su tapybos tradicija, kuri tęsiasi nuo Protorenesanso iki XV–XVI a. olandų, Barbizono mokyklos, postimpresionistų ir vėliau kaleidoskopinėmis nuotrupomis pažyra įvairių fotografų darbuose. Joje man visada buvo įdomiausi lūžiniai laikotarpiai, kai forma dar nėra iki galo ištobulinta. Tokiu metu atsirandančiai naujai raiškai paprastai yra būdingas formos primityvumas, derantis su ypatingu gyliu.

Kadras iš Dariaus Žiūros filmo „Gustoniai 2013“.

Menotyrininkė Rita Mikučionytė apie D. Žiūros darbus yra pasakiusi: „Juk jie – apie mūsų viltis, lūkesčius ir likimus, o jei tiksliau – apie gyvenimą ir mirtį, apie atėjimą ir išėjimą.“ Kūrėjas pastebi: viskas ima skambėti literatūriškai, kai tam tikrus dalykus ar procesus įvardiji žodžiais. Šis projektas gali būti vertinamas kaip meno kūrinys per jo ryšius su kontekstu ir įvairiais meno reiškiniais. Taip pat jį gali suvokti bet kuris žmogus, nes visa tai apima esminius procesus, vykstančius su kiekvienu iš mūsų: gimimą, gyvenimą, mirtį, nenutrūkstamą pasaulio kaitą.

Kažkada galvojau, kad būtų įdomu dingti be žinios. Sunaikinti savo tapatybę ir tiesiog egzistuoti. Kai, be savo būties, daugiau nieko neturi. Jokių prisirišimų, jokių artimųjų, jokių iliuzijų. Vien tobula vienatvė ir nesvarumo būsena. Kosmosas, kur neveikia jokia kultūrinė gravitacija. Tačiau ar įmanoma pasiekti absoliučią laisvę tokiu būdu?