Moteris išsiskiria ypatingu jautrumu „Dievo dalykams“

Unsplash.com nuotrauka

Kovo 8 dieną minimos Tarptautinės moters dienos ištakos siekia XX a. pradžios socialistinį judėjimą, siekusį moterims balsavimo teisės ar lygybės darbe. Šiandien Tarptautinė moters diena, jau seniai išaugusi pradinį kontekstą, gali tapti proga tiek padėkai moterims, tiek kritiškam pripažinimui, jog visuomenėje ir Bažnyčioje jos nėra traktuojamos teisingai.

Šv. Jonas Paulius II apaštaliniame laiške „Mulieris dignitatem“ (Moters orumas) 1988 metais rašė: „Bažnyčia dėkoja už visas moteris ir už kiekvieną. Bažnyčia dėkoja už viską ką moterys nuveikė tautose ir valstybėse per visą istoriją, už visas charizmas, kurias Šventoji Dvasia suteikė moterims per visą Dievo tautos istoriją, už visas pergalės, pasiektas moterų tikėjimo, vilties ir meilės dėka, už visus moterų šventumo vaisius.“

Šis Jono Pauliaus II laiškas buvo pirmasis Bažnyčios magisteriumo dokumentas, skirtas vien moterims. Tarp kitų dalykų jame atrasime aiškiai išreikštą ir teologiškai pagrįstą mintį, jog vyro vienpusė valdžia moteriai yra nuodėmes pasekmė. Dažnai išskiriami Pauliaus žodžiai, jog „vyras moters galva“, tačiau nutylima, jog eilutėje prieš tai raginama „paklusti vieni kitiems dėl Kristaus baimės“, o keliose eilutėse po to vyrams patariama mylėti žmonas taip, kaip „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (žr. Ef 5), nors tai viską keičia.

Siekis išsilaisvinti iš tokio „dominavimo“ yra teisingas, tačiau, perspėja popiežius, jei išsilaisvinimas suvokiamas kaip moterų „suvyrinimas“, persiėmimas vyrų požymiais, tai yra kitas kraštutinumas.

Unsplash.com nuotrauka

Jonas Paulius II taip pat primena, regis, akivaizdų, bet dažnai pro akis praslystantį dalyką: Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento knygose nėra kalbama vien apie vyrus. Kai kurie svarbiausi ir išraiškingiausi Jėzaus gyvenimo epizodai yra susiję su moterimis, nuo pat pradžios iki pabaigos. Pakanka peržvelgti Evangelijos skyrelius apie nukryžiavimą: visi apaštalai, išskyrus Joną, įskaitant ištikimybę iki mirties žadėjusį, tačiau triskart Jėzaus per vieną naktį išsižadėjusį Petrą, išsislapstė. Tačiau moterys su Jėzumi liko iki galo. Ir jos tapo Prisikėlimo liudytojomis tuo metu, kai prislėgti ir vilties netekę mokiniai buvo užsidarę bute. Jei atidžiai skaitysime Apaštalų darbus ir laiškus, atrasime dešimtis moterų vardų, kurios vadinamos bendradarbėmis, seserimis, motinomis, užtarėjomis. Jų pagalba buvo esminė.

Jonas Paulius II daug kartų kalbėjo apie motinystės kilnumą, kuris kai kuriose ideologinėse ir kultūrinėse pakraipose šiandien yra susiaurinamas iki „reprodukcinio vaidmens“ ir supriešinamas su moters galimybėmis visuomeniniame gyvenime: kultūroje, versle, politikoje. Jei dalis šios kritikos yra teisinga, tai supriešinimas nėra teisingas.

Tai savo pontifikato pradžioje kalbėjo ir popiežius Pranciškus, audiencijoje priimdamas „Mulieris dignitatem“ 25-ųjų metinių proga surengto seminaro dalyvius: „Kultūrinės bei socialinės revoliucijos raidoje daug kas gali kisti, bet išlieka tai, kad pastoja, žmonių vaikus išnešioja ir pagimdo moteris. Ir tai ne tik biologinis faktas; tai turi daugybę padarinių pačiai moteriai, jos būties būdui, santykiams, jos santykiams, jos laikysenai žmogaus ir apskritai gyvybės atžvilgiu. Pašaukdamas moterį motinystei, Dievas patikėjo jai žmogiškąją būtybę itin ypatingu būdu.

Pixabay.com nuotrauka

Tačiau čia nuolatos tyko du pavojai, du priešingi kraštutinumai, marinantys moterį ir jos pašaukimą. Pirmutinis yra motinystės susiaurinimas iki socialinio vaidmens, užduoties, nors ir kilnios, tačiau nustumiančios moterį bei jos potencialą į nuošalę ir iki galo neįvertinančios moters vaidmens statydinant bendruomenę. Tai gali nutikti ir visuomeninėje, ir bažnytinėje aplinkoje. Kaip reakcija į tai kyla priešingas pavojus, tam tikra emancipacija, kai, stengiantis užpildyti iš vyro atimtas sritis, apleidžiamas moteriškumas ir jam būdingi brangūs bruožai. Ir čia norėčiau pabrėžti, kad moteris išsiskiria ypatingu jautrumu „Dievo dalykams“, pirmiausia padėdama mums suvokti Dievo gailestingumą, švelnumą ir meilę mums. Bažnyčia irgi yra ne „tai“, bet „ji“. Bažnyčia yra moteris, motina, ir tai gražu. Turėtumėte tai apsvarstyti ir labiau į tai įsigilinti. (…)

Taip pat skaitykite:

„Klausk „Bernardinų“: ar įmanoma skirtingų religijų malda tam pačiam Dievui?

Apie „dieviškąją bausmę“: apvaizda, valia ir likimas

Naujovė Lietuvoje: kuriamas Naujojo Testamento vertimas į gestų kalbą

Šlovinimo ir maldos tarnystės ciklas „Geroji Naujiena iš Kretingos“

Lietuvos vyskupai: kaip taisyklingai ir pagarbiai priimti Komuniją į rankas

Komunijos dalijimas į rankas – mažiau pagarbus?

Išleista nauja popiežiaus emerito Benedikto XVI biografija

Popiežius kviečia kartu švęsti „Laudato si’ savaitę“

Bažnyčioje irgi pravartu savęs paklausti: kokį vaidmenį atlieka moterys? Turiu pasakyti, jog man skaudu, kai Bažnyčioje ar bažnytinėse organizacijose tarnavimas, kokį atliekame ir turime atlikti, moters tarnavimas, virsta servidumbre [vergavimu]. Koks dabar moters vaidmuo Bažnyčioje? Ar galima jį padidinti? Šis klausimas man labai artimas ir būtent todėl panorau, nors tokio pobūdžio susitikime tai nenumatyta, su jumis susitikti ir jus bei jūsų įsipareigojimą palaiminti. Dėkokime, eikime priekin išvien! Telydi mus Švenčiausioji Marija, didžioji moteris, Jėzaus ir visų Dievo vaikų Motina.“