Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (I)

Paulius Širvys – Pandėlio rajono laikraščio redaktorius (apie 1951 m.). Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Per tokį ilgą laiką vieni pradingsta užmarštyje, kiti – laikinai primirštami. Ir tik nedaugelis ištveria žiaurų laiko išbandymą. Išlieka mylimi, skaitomi, nuolatos prisimenami. Vienas iš jų – poetas Paulius Širvys. Skaitytojui brangi ne tik jo kūryba, kiekvienas eilėraščio posmas, bet ir biografijos faktai, autentiški amžininkų atsiminimai, kiekvienas su meile ir dvasios šviesa paskleistas paliudijimas, atsiminimų fragmentas.

Pradėkime dėlioti įvairiaspalvį poeto portreto vitražą. Atidžiau pažvelkime į jo randuotą veidą, visą vėjuotą P. Širvio gyvenimą ir atlapą sielą. Į liūdnas šio rudens vaiko akis.

***

Vadinsiu jį Povilu – pradėta įvardyti Paulium vėliau, – literatūriniuose sluoksniuose. Dirbdamas redakcijose Rokiškyje ir Pandėlyje, jau po karo, pats sykiais ėmė pasirašinėti Pauliumi, tačiau šiaip visiems seniems pažįstamiems jis – tik Povilas. Anot žmonių, taip krikštytas ir į metrikas įrašyta. Kas paakstino jį kiek pakeisti vardą? Manau, kai buvo išvežtas į Vokietiją darbams: ten jį mergaitė šaukdavo Paulium. (Povilas – neištarė, taip man po karo prisipažino). Jam patiko, nes girdėjo iš mylimos lūpų. Draugą neblogai pažinau – buvo protingas, bet kartu ir romantiškas naivuolis.

Alfonsas Krasauskas, rašytojas, jaunystės bičiulis

***

Povilą prisimenu iš vaikystės: nediduką, kresną, nuolat besišypsantį geltonplaukį. Toks jis pasiliko man ir visą gyvenimą. Kiekvienas susitikimas su juo būdavo malonus, nes Širvio nuoširdumas, optimizmas ir rūpestis kitais išsklaidydavo kad ir blogiausią nuotaiką. Vaikystėje jis labai mėgo skaityti knygas, o ypač garsiai, kai kiti klausydavo. Stengėsi kiek sugebėjo tai daryti raiškiai. Dažniausiai pavykdavo, kai pats graudulingu balsu skaitydavo jaudinančias knygos vietas. Tas balsas, man atrodo, išliko ir vėliau, kai jis, jau žinomas poetas, skaitydavo savo eilėraščius.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Dažnai užeidavau pas jį, kai pokario metais gyveno Rokiškyje, Respublikos gatvėje, pas savo vaikystės draugą Alfonsą Krasauską. Kamaraitėje, taip Povilas vadindavo savo kambarėlį, jis niūniuodavo kokios nors dainos melodiją ir rašydavo eilėraščius. Užsiminus apie eilėdarą, nesigilindamas atsakydavo: „Poezija – tai viskas kartu: ir tvarka, ir skambesys, ir jausmas.“ Ir iš tikro – iš jo posmų sklido toks paprastumas, kurį visi suprato, kuris dažnai traukė džiaugsmo ir liūdesio ašaras.

Daug kartų teko jį stebėti literatūros vakarų metu. Didelio įspūdžio nepadarydavo jo išvaizda, manieros, įžanginė kalba, tačiau viską lemdavo virpančiu balsu skaitomi eilėraščiai.

Juozas Pranckūnas, žurnalistas

***

Jis buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus… Ir nieko nebelaukdavo. Iki ryto… Tyliai rūkydavo, krestelėjęs galvą apžvelgdavo savo būstą ir prasitardavo: atėjau namo ir nieko nebelaukiu… Ištardavo su tokiu gailesčiu, kuriame jauti motinos meilės laimę ir tikėjimą, kad pavasariop prisikels visas gyvenimas. Kas jam atsilygino už šitą širdingą, mildingą jausmą? Paulius jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas. O kas jam už tai atsidėkojo? Gal ne už tai, gal už jo gyvenimą, kuriuo jis jautriai iliustravo savo eilėraščius. Kalbantis kartais pasirodydavo, jog Paulius žino viską: kas buvo ir kas dar bus. Kas jį išmokė šito paprasto žinojimo, kai kiti klaidžioja kaip senkapiuos po sielos brūzgynus ir nieko neranda? Jis visada geisdavo savo eilėraščiuos šviesos, rasdavo ją dažniausiai rudenį: liepsnabokščiai klevai jam skambėjo kaip varpai, liepsnojo lyg padegti laiškai… Obelų žydėjimas įsipina į mėnesieną, į ilgesio giesmes, ir brenda broliai, balti beržai, kol pats įsikūnija tame baltume, medžio šerdyje su visa širdimi.

Mykolas Karčiauskas, rašytojas

***

Jeigu Lietuvoje būtų renkamas populiariausias poetas, daugelis skaitytojų pirmoje vietoje įrašytų Paulių Širvį. Tuo įsitikino kiekvienas, bent kartą dalyvavęs literatūriniame vakare, kuriame jis skaitė savo eilėraščius. „Aš – beržas. Lietuviškas beržas…“ – negarsiai pradeda poetas, ir salėje įsivyrauja mirtina tyla, nors daugelis moka atmintinai kone visą jo poeziją. O po vakaro jį ilgam apsupa būrys gerbėjų, tarp kurių pamatysi ir moksleivį, ir seną profesorių, ir pavargusią kolūkietę. Poetas mėgsta bendrauti su žmonėmis, ypač su jaunimu, ir todėl daugeliui tikriausiai yra staigmena jo 50 metų jubiliejus. Kažkaip net netinka jam tas oficialus žodis „jubiliatas“.

Jonas Strielkūnas, poetas

***

Jeigu man reikėtų pasirinkti tik vieną poezijos knygą, be jokių dvejonių pasirinkčiau Pauliaus Širvio eilėraščių rinkinį, nors beveik visus jo posmus moku atmintinai. Man jo poezija artima, suprantama, sava. Ji skaidri tarsi krištolas. Ji tarsi juvelyrinė ir žaižaruojanti. Ji tokia paprasta, kad vienodai suprantama ir akademikui, ir žemdirbiui ar miško urėdui. Prisilieti prie jos – ir ji tarsi skamba. Ne vieną poeto posmą skaičiau rusiškai, baltarusiškai, lenkiškai. Ne, ne tas… Visiškai ne tas… Nors ir labai gerai išversta. Ji natūraliai visu savo grožiu skamba tik lietuviškai. Man regis, kad ji gyva bus tol, kol Nemunas bus. Kol nors vienas lietuvis bus. Nežinau, kokį karinį laipsnį Paulius Širvys turėjo, bet poezijoje jam galima duoti aukščiausiąjį – maršalo – laipsnį.

Man Paulius Širvys įsimintinas ir todėl, kad jis buvo pirmasis poetas, kurį aš, kaimo bernelis, įsikniaubęs į poezijos knygas, dar pats bandąs šį bei tą paeiliuoti, vieną gražią dieną – 1956 metų rugpjūčio 19-ąją – Varėnoje išvydau tuometinės rajono redakcijos prieangyje.

Širvys! Nejaugi tas pats Širvys, kurio knyga „Ošia gimtinės beržai“ tik ką pasirodė? Nejaugi prieš save matau poetą, kurio kiekvieną žodį dievinu? Nejaugi iš tiesų mes, grupelė varėniškių, pirmieji girdime neseniai sukurto eilėraščio, su tokia įsimintina eilute „kol Nemunas bus“, deklamavimą? Įspūdis stiprus ir, pasirodo, iš tikrųjų visam gyvenimui.

Jonas Laurinavičius, žurnalistas

Susiję:

Alfas Pakėnas

6 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (V)

Alfas Pakėnas

4 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (IV)

Alfas Pakėnas

4 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (II). Apie „Žygio draugus“

Alfas Pakėnas

3 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (III)