2020 06 26

Saulius Žukas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie koronavirusą semiotiškai

Sauliaus Žuko portretas.
Saulius Žukas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti keturi A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas), Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius) ir Saulius Žukas (Vilnius).

Civilizacijų istorijos tyrinėtojai kartoja, kad epidemijos atsirado tik tam tikrame civilizacijos išsivystymo etape – kai atsirado žemdirbystė ir žmonės ėmė sėsliai gyventi greta vienas kito. Nesvarbu, ar tai kaimas, ar miestas, bet, gyvenant kartu, intensyviai bendraujama. O ši aplinka palanki virusų plitimui. Ankstesnis civilizacijos etapas – kai žmonės gyveno nedidelėmis grupėmis medžiodami ir rinkdami, ką galėtų suvalgyti – pasižymėjo tuo, kad toms grupėms nuolatos tekdavo klajoti po laukus ir miškus ant pečių nešant visą savo mantą. Šiame civilizacijos etape socialiniai ryšiai nebuvo išplėtoti, todėl nesusidarė sąlygų kilti epidemijoms.

Prasidėjus koronaviruso pandemijai pagrindinis kovos būdas su šia liga – socialinės distancijos nustatymas. Šių laikų žmogui saviizoliuotis ar būti prievarta izoliuotam, laikytis atstumo, nutraukti bet kokius susibūrimus – tai iš esmės reiškia, tarsi, atkritimą į „medžiotojų ir rinkėjų“ būseną. Beje, kas darosi tose užsidariusiose ar uždarytose grupėse (šeimoje mažame butelyje, hospise, kruiziniame laive ar kokioje nors nemenčinėje) ne tiek ir svarbu, gali toje grupėje ir visi susirgti plintančia liga. Pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iš tam tikros grupės virusas neplistų į kitas grupes, o gelbėti vieną kitą jose esantį dar neužsikrėtusį asmenį ne tiek svarbu. Tai pripažintas epidemijų suvaldymo būdas, kuriam paklūstame ir mes.

Taigi, žvelgiant semiotiškai, formuojasi pagrindinė socialinę problemą išreiškianti opozicija: gyventi visuomeniškai aktyvų, šiuolaikinės civilizacijos nariui įprastą gyvenimą ir gyventi izoliuotą, minimaliais ryšiais su aplinka susijusį „medžiotojų ir rinkėjų“ gyvenimą. Aptariamų problemų įvardinimui semiotika turi tokį, vieniems stebuklingą, kitiems juokingą, žaisliuką – semiotinį kvadratą. Tai keturi loginiais ryšiais susieti terminai. Viršutinėje eilėje du terminus jau turime: socialiai intensyvus šiuolaikinis gyvenimas ir socialiai neišplėtotas „medžiotojų ir rinkėjų“ gyvenimas. Siekiant užpildyti kvadratą, kyla klausimas – o kas sudarys du apatinės eilės terminus? Tarpusavyje jie taip pat turi būti priešpriešos santykyje. O vertikalioje ašyje jie turi būti kažkuo artimi, sinonimiški  viršuje esančiam terminui. Kvadratui svarbūs dar ir santykiai tarp viršutinio kairiojo ir apatinio dešiniojo termino, ir atvirkščiai – viršutinio dešiniojo ir apatinio kairiojo terminų. Pastarieji santykiai remiasi neigimu (A ir ne-A) ir padeda lengviau nustatyti arba patikrinti apatinius terminus. Taigi iki karantino paskelbimo gyvenome socialiai aktyvų šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, kurio priešprieša yra minėtas „medžiotojų ir rinkėjų gyvenimas“ (beje, tokio atsiribojusio, uždaro gyvenimo pavyzdžių galima rasti tiek netolimos praeities, tiek dabarties civilizuotoje visuomenėje, bet tai, kaip sakoma, „paraštiniai“ atvejai). Viršutinė kvadrato eilutė:

Medžiotojų ir rinkėjų gyvenimas ←→ Socialiai aktyvus šiuolaikinio žmogaus gyvenimas

Valdžiai įvedus karantiną ėmėme gyventi uždaresnį gyvenimą, atsisakėme daugelio įprastų socialinių praktikų. Taigi šis pokytis yra ankstesnio socialiai aktyvaus gyvenimo paneigimas, kartu tai artima, sinonimiška „medžiotojų ir rinkėjų“ gyvenimo būdui. Prie kvadrato prijungiam trečiąjį narį:

Lieka išsiaiškinti, koks terminas turėtų būti (?) vietoje. Kas šiandien paneigia atsiskyrėlišką „medžiotojų ir rinkėjų“ gyvenimo būdą – o juk tai skaitmeninis bendravimas, socialiniai tinklai, kurie yra daugiau ar mažiau tikro socialinio gyvenimo imitacija (vienus ji tenkina, kitų – nelabai). Bendravimas pasitelkiant socialinius tinklus yra sinonimiškas, nors ir susilpnintas, socialiai aktyvaus žmogaus gyvenimo variantas. Jis taip pat sudaro priešpriešą žmogaus izoliacijai karantino sąlygomis. Taigi turime visą kvadratą:

Susilpninta apatinių terminų priešprieša kaip tik ir padeda spręsti šiandien iškilusią problemą: kaip stabdyti ligos plitimą, o kartu, kaip šiuolaikiniam žmogui išgyventi neįprastomis sąlygomis.

Jeigu nieko nežinančiam reikėtų papasakoti, kas šiandien pasaulyje vyksta, tektų apeiti visus semiotinio kvadrato punktus.

Žmonija gyveno įprastą socialiai aktyvų gyvenimą. Vieną dieną ją užpuolė koronavirusas ir valstybės, siekdamos suvaldyti ligos plitimą, įvedė karantiną, kuris reikalavo, kad būtų imtasi tam tikro laipsnio izoliacijos. Visa tai priminė ankstesnį civilizacijos etapą – „medžiotojų ir rinkėjų“ gyvenimo būdą, kai epidemijos negalėjo kilti. Bet šį nepatogumą didele dalimi kompensuoja visą pasaulį sujungę socialiniai tinklai, kurie padeda gyventi bent iš dalies įprastą civilizuotai visuomenei gyvenimą.

Atsiremdamas į šio kvadrato brėžiamas banalybes, atkreipsiu dėmesį į keletą jo sufleruojamų socialinių pasekmių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Natūrali atranka. Šiuolaikinis civilizuotas gyvenimas pasižymi ar turėtų pasižymėti dėmesiu ir pagalba silpnam, ligotam, neįgaliam žmogui (tokio požiūrio ištakų galima ieškoti, pavyzdžiui, krikščionybėje). Tą dėmesį ir rūpestį rodo lygios visų piliečių teisės, pensijos, ligonių kasos, kiti socialinės pagalbos mechanizmai. Pandemijos sąlygomis visuomenėje – kaip ir natūralioje gamtos aplinkoje – atskiriama jaunoji, sveikoji dalis nuo rizikos grupėms priklausančių ar sergančių žmonių. Argumentas, kad taip yra saugoma pastarųjų sveikata ir gyvybė, galėtų būti priimtinas, bet neretas perteklinis tokio požiūrio iškėlimas verčia vėl prisiminti praeitį. Visuomenės narių skirstymas pagal amžių ar pajėgumą primena grįžimą į ankstesnį civilizacijos etapą, kai dalis visuomenės narių dėl anksčiau minėtų priežasčių tiesiog iškrisdavo ar būdavo išstumti ne tik iš visuomeninės veiklos, bet ir kolektyvo.

Slegiantis etiketas. Saviizoliacija karantino metu, netikėtas daugybės socialinių saitų trūkinėjimas atskleidė, kad daugelis iš tų saitų yra pertekliniai ir praradę prasmę. Įprastų etiketo formų staiga nebeliko: nebereikia sveikintis ar net pakštelėti į žandą tam, kurio nenorėtum net matyti, nereikia gaišti laiko kažkur tuščiai važiuojant ar ko nors nuobodžiai laukiant, per prievartą ar vien iš mandagumo bendraujant. Taigi atkritimas į „medžiotojų ir rinkėjų“ būvį gali nešti ir naudos, kviečia reflektuoti savo įpročius – leidžia pažvelgti į aktyvaus visuomenės gyvenimo ar net darbinės veiklos ritualus iš šalies ir, atrodo, įkvepia keistis.

Visuomenės raidos kryptis. Apatiniai semiotinio kvadrato terminai nusako naująsias gyvenimo formas koronaviruso sąlygomis. Bet atrodo, kad visą pasaulį apėmusi pandemija ir kovos su ja būdai nekeičia visuomenės raidos krypties. Pandemija tik spartina procesus, kurie ir taip buvo užkoduoti visuomenės vystymosi logikoje: interneto, socialinių tinklų naudojimas neatsiejamas nuo šiuolaikinio žmogaus polinkio gyventi autonomiškiau.

Ciklą „Pandemija ir semiotika“ parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.