2021 08 25

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Būti su tais, kurie atstumiami ir puolami

Evgenios Levin nuotrauka

Šiomis dienomis lydi prastokas jausmas. Dėl kelių priežasčių. Toks įspūdis, kad mūsų valdžia, konkrečiai – Vyriausybė, imasi galios manipuliacijų tvarkytis su žmonėmis. Tai labai nykus, atstumiantis jausmas, bet jis yra.

Kadangi esu kunigas, stengiuosi būti su žmonėmis, kurie yra skriaudžiami ar jaučiasi skriaudžiami, atstumti, puolami. Tie dalykai man visada rūpėjo, aš niekada nenorėjau tapatintis su žmonėmis, tekstais ir elgsenomis, kurios išreiškia galios poziciją, kurios tuo metu yra vadinamasis mainstreamas. Manau, kad tai  – krikščioniška pozicija – būti su tais, kurie yra paribiuose – atsiduria paribiuose arba nustumiami į paribius. Būtent dabar matau, kad labai daug žmonių nustumiama į paribius, iš jų šaipomasi, juokiamasi, tyčiojamasi. Tie žmonės nėra būtinai patys geriausi, nuostabiausi. Tai yra įvairūs žmonės. Jie reiškia savo protestus.

Čia, aišku, kas nors paklaus: ar aš už smurtininkus? Ne, aš ne už smurtininkus. Tikrai. Neturiu nieko su jais bendro. Nepritariu daugeliui būdų, kaip organizuojami protestai, ir tam pačiam Šeimų maršui nepritariau ne dėl to, kad maršas būtų protestas, bet vis dėlto kalbos tų, kurie viešojoje erdvėje prisistatė kaip organizatoriai arba tokie pretendavo būti, tos kalbos gąsdino. Tarkim, Vitas Tomkus teigė, kad jis dar prieš keletą metų teisingai parašė apie gėjus ir žydus, jog jie valdo pasaulį, jis ir dabar neatsiima savo žodžių. O Artūro Orlausko kvietimai  buvo panašūs į smurtą.

Kita vertus, aš pats puikiai žinau, Simonas Bendžius yra parašęs apie tai bernardinai.lt, kad tame marše dalyvavo ir dalis puikių žmonių, kurie jaučiasi diskriminuojami, neišklausomi, į juos visiškai nekreipiama dėmesio. Ir paskutiniame jau ne Šeimų maršo proteste (ten nebuvo tų organizatorių) buvo daug įpykusių žmonių, bet buvo ir tų, kurie tiesiog jaučiasi niekinami, kurie išsakė tai taip, kaip mokėjo.

Beje, neseniai ir Prezidentas G. Nausėda kalbėjo, jog „teigti, kad štai susirinkę žmonės yra tiktai atskalūnai, visuomenės priešai ir reikia juos visapusiškai pasmerkti, – tai supaprastintas požiūris“.

O kas įvyko vakare, čia jau visai kita opera. Kalbėjau su nemaža dalimi tame proteste dalyvavusių jaunų, intelektualių žmonių, kurie sakė, kad tie, kurie atvažiavo vakare, nieko bendro su jais neturėjo. Čia mes galime tik spėlioti, kas juos atvežė, kodėl atvežė, ar jie patys atvažiavo. Gi būna, čia net nereikia jokių sąmokslo teorijų – paprasčiausių chebrų, kurioms patinka visi šitie pasitūsinimai.

Taigi grįžtu prie klausimo: kas atsitiko? Kodėl tas jausmas yra toks bjaurus? Kas atsitiko Lietuvoj, kad kyla šitoks susipriešinimas? Aš tikrai seniai neatsimenu kito tokio baisaus, tokio aštraus. Tikrai reikia melstis už mūsų Vyriausybę ir valdžią. Manau, kad tik Dievo malonė dabar gali ką nors pakeisti šitoje situacijoje, nes, mano galva, Vyriausybė jau išnaudojo pasitikėjimo likučius.

Mano supratimu, neleistina, kad Vyriausybė taip kalbėtų apie didelę Lietuvos žmonių dalį. Turėtų būti labai aiškiai apsispręsta kalbėti kitaip arba tiesiog pagaliau vykdyti LR Konstituciją. Štai rugpjūčio 18 d. ministras Arūnas Dulkys pasakė, kad protesto dalyviai jam primena Guliverio kelionių liliputus. Tuomet aš noriu paklausti: ar toks yra ministro žodynas? Taip reikia apie žmones kalbėti?

Kam pavojingi nesiskiepijantieji?

Man juokingai graudu, tragikomiška, kai mane pavadina antivakseriu. Antivakseriai yra tie, kurie yra prieš visus skiepus, ir tokių žmonių tikrai yra labai labai mažai. Aš išvis nesu nusistatęs prieš jokius skiepus. Kiekvienais metais skiepijuosi nuo gripo. Beje, daugelis mano pažįstamų (ir ne tokių, kurie nesupranta, ką kalba) – medikų, išsilavinusių žmonių sako: „Ką tu darai, kam to reikia? Daug geriau, kad tu susirgtum, persirgtum, imunitetas daug ilgesnis.“ Tokių argumentų aš girdėjau šimtus, bet aš skiepijuosi, nes turiu lėtinių ligų, kurios tikrai gali sukelti komplikacijų, bet visiškai nesigailiu, nes 25 metus gripu nesergu. Pasiskiepijau ir nuo covido, ir galimybių pasą turiu.

Bet man visa tai primena vieną šlykščią situaciją iš tų laikų, kai aktyviai tyrinėjau holokausto, žydų kultūros istoriją. Kai kurie ieškodavo mano žydiškų šaknų, sakydami: „Na, vis tiek turiu kažkokių žydiškų šaknų, nes kodėl man tie žydai rūpi. Na, tai aišku, turi būti žydas kažkur.“ Niekaip nesurado.

Šiandien jau yra sprendimai priimti dėl visiško atstūmimo tų, kurie galimybių paso neturės. Nuo rugsėjo 13 d. jiems užsivers didžiosios parduotuvės, kavinės, grožio salonai. O tonas yra toks: „Na va, jeigu jūs skiepysitės, tai gal taip ir nebus.“ Tai yra grasinantis ir gąsdinantis tonas, o ne kvietimas apsispręsti. Prie šio gąsdinimo prisideda ir kiekvieną dieną žiniasklaidoje skelbiama informacija apie užsikrėtusiųjų ir nuo viruso mirusiųjų skaičius.

Čia daug kas gali priminti, kad popiežius neseniai kreipėsi į Lotynų Amerikos katalikus ir paragino juos skiepytis. Tačiau ten situacija yra visiškai skirtinga: skiepų mažai, o besiskiepijančiųjų – dar mažiau. Kita vertus, popiežius kalba apie meilės aktą, kuris gali būti tik savanoriškas, o ne apie prievartą. Kas nors atsakys, kad pas mus pradėta taikyti prievarta yra dėl bendrojo gėrio. Tikrai? Gal grįšime prie totalitaristų pamėgto teiginio, jog tikslas pateisina priemones? Krikščioniškas požiūris yra visai kitoks: tikslas jau atskleidžia priemones. Jei priemonės žemina žmogaus orumą, jokio bendrojo gėrio nesukursime…

Evgenios Levin nuotrauka

Pas mus dabar yra beveik per pusę – pasiskiepijusiųjų ir ne. Dar kovo mėnesį Laurynas Jacevičius iš Apologetika.lt kalbėjosi su dviem gydytojais – kardiologu prof. dr. Algimantu Kirkučiu ir anesteziologu prof. dr. Andriumi Macu. Pirmasis labai aiškiai pagrindė, kodėl jis prieš vakciną, ir pridūrė, kad čia mes galime kiekvienas apsispręsti. Aš, pavyzdžiui, pasikalbėjęs su savo gydytoju, priėmiau sprendimą, kad man yra saugiau skiepytis. O prof. dr. A. Macas tame pokalbyje ragino visus, kas gali, skiepytis, kad tik virusas būtų pristabdytas. Įdomiausia tai, ką jis kalbėjo apie laiką, kai vakcinos bus visiškai prieinamos. Jis pabrėžė, kad tuomet visi galės laisvai apsispręsti, skiepytis ar nesiskiepyti, nes jokio pavojaus tada nebus. Tiesiog kas norės, galės persirgti natūraliai šia liga, ir taip formuosis bandos imunitetas. Šios gražios perspektyvos laikas jau yra atėjęs. Dabar kas nori, gali pasiskiepyti, kas nenori, lai nesiskiepija. Norėčiau paklausti: kam dabar pavojų sukelia nesiskiepijantieji? Jei aš pasiskiepijęs, man tai pavojaus nesukelia.

Esmė ta, kad žmogus tai žino ir nutaria rizikuoti, nes mirčių – labai mažas procentas. Yra labai daug nesiskiepijančiųjų nuo gripo, su tuo taip pat susijęs tam tikras mirtingumo procentas.

Kodėl mes tuos žmones laikome mažais vaikais? Jei žmogus nori rizikuoti, jis nori taip gyvent, jis apsisprendė, jis turi argumentų. Pažįstu žmonių – mokslų daktarų, medikų, kurie turi argumentų. Jų argumentus gerbiu. Galbūt jie sau daro blogai, bet tai jų apsisprendimas, ne mūsų.

Man juokingiausia, kai girdžiu: „Mes juos saugome.“ Tai jūs saugokite save, ir to užtenka, nusiraminkite – žmonės patys apsisaugos. Gal jie kitomis priemonėmis apsisaugos? Gal jie D vitamino daug vartos? Daug tyrimų parodo, kad D3 stiprina imuninę sistemą. Aš buvau nesiskiepijęs ilgokai, kol negalėjau, ir atlikau savo misiją. Tikrai žinau, kad buvau susitikęs viename kambaryje su sergančiaisiais, bet to nežinojau. Taip niekur ir neapsikrėčiau, nes įvairiais būdais stiprinau imuninę sistemą. Tai labai efektyvu. Kodėl mes nekalbame apie tai? Juk nežinomybė išlieka net ir dėl gripo. Nors sakoma, kad, pasiskiepijus keturvalente vakcina, didelė tikimybė nesusirgti, tačiau virusai visą laiką mutuoja…

Kitas dalykas labai paprastas. Man šokas, kai skaitau, kad tie, kurie turi galimybių pasą, jau be kaukių galės visur vaikščioti nuo rugsėjo 13 d. Kokia čia logika? Štai prieš du ar tris mėnesius, kai galimybių paso dar nebuvo, bet iki jo buvo likę trys dienos. Seimo narius tuomet tikrindavo du kartus per savaitę. Jie visi buvo pasiskiepiję, ir vieną Seimo narę surado užsikrėtusią, nors ji nieko nejautė. Ką gi reiškia tas testas? Jis tik parodo, kad virusas yra. Jeigu būtume patikrinti kitais testais, pas mus surastų krūvą virusų. Ir tą virusą surado, ji nesirgo ir nesusirgo. Ji buvo pasiskiepijusi, matyt, skiepai ją apsaugojo, bet ji turėjo izoliuotis. Kodėl? Buvo likusios dvi–trys dienos iki galimybių paso. Jeigu ji būtų po kelių dienų ėjusi į darbą, jos niekas nebūtų tikrinę, nes su galimybių pasu netikrina, ir ji taip pat smagiai nešiotų tą virusą.

EPA nuotrauka

Paprastas dalykas – ir pasiskiepijusieji, ir nepasiskiepijusieji gali tą virusą nešioti. Kas čia per išradimai, kad vieni bus pažymėti kaukėmis, o kiti nebus pažymėti? Bet tie su kaukėmis ir taip beveik niekur negalės įeiti. Čia, aš manau, iš tikrųjų yra žmonių žeminimas ir niekinimas. Apie tai, beje, taip pat kalbėjo Respublikos Prezidentas: „Perlenkėme lazdą dėl priverstinio skiepijimo… tikras gąsdinimo baubas, kuris buvo įjungtas, kaip antai negalėjimas prieiti prie tam tikrų būtiniausių paslaugų, negalėjimas patekti į viešąjį transportą.“

Prognozuotos autoritarizmo tendencijos

Man baisu dar ir dėl to, kad Lietuvos visuomenė, deja, yra be galo autoritariška ir norinti tos tvarkos, kuri turi būti viena. Prof. Ainė Ramonaitė 2007 m. išleido puikią monografiją „Postsovietinės Lietuvos visuomenės politinė anatomija“. Ten ji prognozavimo autoritarizmo tendencijų augimą Lietuvoje, žmonių norą turėti aiškių gairių, kad viskas būtų vienareikšmiškai.

Apžvalgininkė Rita Miliūtė, prieš keletą mėnesių komentuodama vieną teisinę nutartį, praktiškai išdėstė visą dabartinės Vyriausybės programą, kaip reikia elgtis su nesiskiepijančiais. Tai net sunku vadinti „komentaru“ – tiesiog atviras raginimas susidoroti su kitokiais…

Beje, žymaus teisininko pozicija yra visiškai kitokia. Advokatų tarybos pirmininkas prof. Ignas Vėgėlė sako: „Vertimas skiepytis, sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines ir finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui, kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro kartais net septintadalį atlyginimo, yra prievarta. […] Prievartos mechanizmas, ribojantis asmens apsisprendimo teisę, ne tik kad pažeidžia draudžiamą riboti asmens teisę į gyvybę ar asmens neliečiamumą, visus Europos humanizmo pasiekimus, bet ir elementarų padorumą.“

Prof. Alvydas Jokubaitis neseniai klausė, kam pavojingi nesiskiepijantieji. Sau? Žmogus kiekvienas sau yra pavojingas. Visi daugiau ar mažiau rizikuojame. Jie taip pat rizikuoja. Jie nori persirgti. Tikrai pažįstu dešimtis žmonių, kurie persirgo ir tuo džiaugiasi, sako, ačiū Dievui, man nereikia to skiepo. Tai yra jų, suaugusių žmonių, apsisprendimas.

Dar vieną dalyką noriu pabrėžti. Kadangi dabar vyksta toks ostrakizmas – atstūmimas kitokių. Tai čia, pavyzdžiui, intelektualioje sferoje didžiausi parijai yra Nida Vasiliauskaitė, A. Jokubaitis, Darius Kuolys. Keli intelektualai, kurie drįsta kalbėti kitaip, negu kalbėti reikia, negu privalu. Taip pat Kęstutis Girnius, kun. Robertas Grigas. Jie visi yra didžiausi atstumtieji. Kai apie juos pasižiūri komentarus, tai tiesiog baisu.

Migrantai – mūsų šansas

Šitame kontekste žmonių segregacija vyksta įvairiais lygiais. Sakysim, migrantų krizė. Aišku, ji apnuogino, kad mūsų siena nesaugoma, kuri padaro labai daug problemų mums. Bet tiek arkivysk. Gintaras Grušas, tiek kard. Audrys Juozas Bačkis, kuris apsilankė tenai, kalbėjo su tais žmonėmis, kalba apie realias bėdas, kurios tuos žmones čia atvijo.

Prisiminkime, kaip Lietuvoje vengėme imigrantų, kad tik būtų pačios mažiausios kvotos, kad tik mes būtume švarūs. Taip pat darė ir ankstesnės valdžios. O jau dabar rūpinamės, kad tik visi jie išnyktų. Dabar visus jau apgręžiame, jau laimingi.

Tai yra mainstreaminė kalba žiniasklaidoje. Teigiama, kad tie žmonės yra hibridinio karo įrankiai, apskritai – ne žmonės. Beveik nežiūriu televizoriaus, bet gal prieš mėnesį, kai prasidėjo tie dalykai, mačiau laidą, kurioje pasisakė du jauni vaikinai iš Kamerūno. Jų klausia: ar jūs patenkinti sąlygomis? Po 30 žmonių kambary. Mes patenkinti. O valgiu? Labai nedaug pinigų skirta. Mes patenkinti, juk gaunam pavalgyti, anaiptol mes savo šalyje ne kiekvieną dieną gaudavome, o čia – tris kartus per dieną. Tuomet ir pagalvoji, iš kokių gi šalių atvažiavo šie žmonės.

Migrantai. EPA nuotrauka

Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECnE) pirmininkas kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas neseniai pasisakė Vatican News, jog gėda Europai dėl to, kaip ji elgiasi su migrantais, kaip visų vertybių išsižadama, kad tik jie būtų išstumti atgal, kad nereikėtų dalintis tuo, ką turime. Tai labai pavojinga tendencija, nes iš tiesų jau Vokietijoje akivaizdu, kad, jei ne imigrantai, kurių daugelis dirba, vokiškų pensijų niekas neišgalėtų mokėti.

Tai, kas vyksta, turi daug gilesnes priežastis. Tai, ką šv. Jonas Paulius II vadino mirties kultūra. Tai ta kultūra, kuri neleidžia klestėti gyvybei visomis prasmėmis. Mūsų Europa nori vien ramiai vartoti.

Mano viena gera draugė jau 30 metų gyvena Prancūzijoje. Ji sako, kad tie imigrantai yra palikti sau. Tai autonominiai regionai, kur nosies negalima kišti, nes tikrai baisu. Ten atsiranda ir gaujų, ir teroristinių organizacijų, sava valdžia. Pasakyčiau taip, Europa nekuria savo namų, tai neturi ir kur svečių priimti. O Lietuvai, man atrodo, yra šansas. Lietuva gal dar neišsikvėpus, gal dar galėtų parodyti svetingumą, prisiminus, kiek lietuvių emigravo. Juk giriamės, kad priėmėme ir žydus, totorius ir karaimus.

Labai nedidelė dalis imigrantų jau dirba. Mano asmeniški susidūrimai su dirbančiaisiais yra tik geri. Pavyzdžiui,  esu susidūręs su keliais gydytojais. Tegul neužpyksta mūsų gydytojai, bet taip, kaip jie mane apžiūrėjo, tikrai nebuvau patyręs tokios apžiūros, tokio draugiškumo, atidumo. Tai buvo gydytojai iš Turkijos, iš Sirijos. Arba taksistai. Man teko kelis kartus važiuoti su žmogumi iš Afganistano…

Beje, Lietuva labai nenoriai priimdavo afganistaniečius, nes Afganistanas, žinote, buvo demokratinė šalis dar prieš kelias dienas. Atvažiuojantieji negalėjo prašyti politinio prieglobsčio, nepaisant to, kad Talibanas jiems siuntinėjo raštelius su grasinimais nužudyti. Tai čia niekam nerūpėjo.

Apie tai man papasakojo režisierius Mantas Jančiauskas. Jis pastatė spektaklį „Dreamland“ su realiais imigrantais, kurie stovi scenoje ir pasakoja savo istorijas. Vienas buvo iš Afganistano – būtent su ta istorija. Jeigu ne „Dreamland“, to žmogaus gal jau nebūtų tarp gyvųjų, nes jį jau ruošėsi išsiųsti atgal į Afganistaną, o Talibanas jam jau buvo parašęs nuosprendį. Jis aiškino, kad ten nėra valdžios, ta valdžia – niekas, dabar mes tai ir pamatėme.

Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Dreamland“ repeticija. LNDT nuotr.

N. Vasiliauskaitė labai tiksliai parašė: „Vakarai pralaimėjo ne talibams ir ne Afganistane – Vakarai pralaimėjo Vakaruose, kažkam daug blogesniam.“ Nes tie, kurie valdo Vakarus, jiems nieko švento jau nėra, o Talibanui bent kažkas švento yra.

Grįžtant prie mano patirties: susipažinau su vienu vairuotoju iš Afganistano. Jis gavo vizą, išmoko tobulai kalbėti lietuviškai. Kelis kartus man teko su juo važiuoti. Jis sako, kad čia puiku, dirba su keturiomis programėlėmis, jam 27 metai, gali sau leisti tokį krūvį, jis jau beveik užsidirbo butui nusipirkti.

Niekas netiki, bet jis nori dirbti ir toks žmogus ne vienas. Pažįstu ir verslininkų iš tų šalių. Tik mes pritaikėme stereotipą, aišku, tas stereotipas nėra be pagrindo. Kai kitose šalyse jie paliekami patys sau, manoma, kad tuoj prasidės sprogdinimai, su kardais vaikščios, kad jie atvažiavo tik mūsų žudyti. Kitaip nesugebame pažvelgti. Gal mums čia yra šansas, bet nežinau, ar jį panaudosime.

Nuslopęs teisingumo jausmas

Galiausiai pats teisingumo jausmas visuomenėje visiškai nuslopęs dėl to, kad transliuojama ištisai galios pozicija iš valdančiųjų pusės. Čia ir kyla klausimas: ko iš tikrųjų klausyti daugiau – Dievo ar žmonių? Dar kartą pakartoju, melskimės už valdžias, nes jų situacija yra tikrai labai keista. Kas vyksta dabar, mūsų visuomenę stumia į labai bjaurią poziciją.

Tarkim, tas paskutinis dalykas, kurį norėjau paminėti, tai prof. K. Girniaus straipsnis apie A. Paleckio teismą. Daugelis žmonių nepritaria jam ir suprantama, kodėl. Tai, ką jis kalba, mes sakytume yra nesąmonė. Aš pats buvau sausio 13 d. įvykius žinau iš arti. Čia mano subjektyvus dalykas, čia yra ir jo subjektyvūs dalykai. Bet už ką jis nuteistas ir kodėl jis sėdėjo neteistas šitiek metų? Ir kas tada yra teisingumas? Net nuosprendyje nėra pasakyta, kad jis vogė kažkokias valstybės paslaptis. Ne. Jis surinko medžiagą, kuri yra vieša, kurią gali surinkti per kelias dienas išmanus paauglys, kaip rašo K. Girnius. Kas čia darosi? Mes tokiu būdu tampame keršto visuomene.

Kelios svarbios knygos

Šalia mano lovos šiuo metu yra kelios knygos. Žiūriu, kaip tiksliai diagnozuota situacija. Pirmiausia – šv. Jono Pauliaus II dvi enciklikos – „Veritatis splendor“ ir „Evangelium vitae“, parašytos daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Tendencijos ten aprašytos, bet yra viltis Kristuje. Niekas iš esmės nepasikeitė. Nei puoselėjama gyvybė, nei puoselėjama laisvė, nei iš viso kreipiamas dėmesys į prigimtinį įstatymą, į moralumą.

Šalia dar dvi knygos iš visiškai skirtingų šaltinių. Tai N. Vasiliauskaitės knyga „Racionalumas ar teisingumas? (Post)moderni utopija XX a. pabaigos politinėje filosofijoje“. Tai knyga apie liberalių ir postmodernių politinių idėjų pražūtingumą. Tam tikra prasme apie tai, kad jomis remiantis teigiama, kad tai yra laisvės, kuriamos laisvos visuomenės, bet labai lengvai tomis idėjomis remiantis galima sukurti diktatūrą, nes jose visada bus tų, kurie bus atskirti nuo šitos gerovės visuomenės, visada už ribos. Jeigu tu taip nemanai, tai tu esi ten. Ir ta filosofų išmąstyta laisvė, ji gali atvesti į diktatūrą. Tai gana kraupi išvada, bet tai jau yra apie mus.

Pavyzdžiui, „Naujajame židinyje“ neseniai perskaičiau labai įdomų tekstą, kuriame teigiama, kad demokratija nebūtinai turi būti liberali. Demokratija gali būti ir kieta, bet ji vis viena bus demokratija. Demokratija galim vadinti bet ką, jeigu įvyko teisėti rinkimai. Atsiprašau, bet taip nacionalsocialistai ir sakė: „Mes jums neužsikorėm ant galvos, jūs patys mus išrinkot.“

Ir dar viena knyga, kuri man padarė didžiulį įspūdį Marijaus Gailiaus „Oro“. Tai distopija apie XXI amžiaus pabaigos Lietuvą ir Europos Sąjungą. Žvelgdamas į dabartinę situaciją, matau, kad jis gana pranašiškai numatė.

Ten ES yra apjuosta spygliuotomis vielomis, tapusi diktatorine imperija, kuri iššaudo visus, kurie bando į ją patekti. O jeigu kas patenka legaliai, tai jie turi atitikti labai griežtus kriterijus. Tik imigrantų joje vis tiek labai daug, nes Europa jau baigia išmirti, visi sėdi virtualioje realybėje. Bet kas baisiausia, joje ir toliau kalbama apie demokratiją, nors neliko nė lašelio demokratijos. Tai baisi diktatūra, kurioje, pavyzdžiui, skaičiuojamos padavėjų šypsenos. Šypsenų reitingai. Matuojama, kiek padavėjas nusišypso Lietuvoje ir kiek Danijoje. Jei Lietuva atsilieka, ji yra baudžiama. O padavėjas ne tik atleidžiamas, bet ir sodinamas į kalėjimą už mažą šypsojimosi koeficientą. Aišku, tai sarkazmas, bet elgesys su migrantais – tai ta tendencija, kuri labai paslėpta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mes nesukuriame namų, tai ir negalime svečių turėti. Tada svečiai tampa pavojumi. Tas siekimas nesidalinti. Apie tai, beje, popiežius Pranciškus yra daugybę kartų sakęs, kad didžiausia bėda yra siekimas nesidalinti, viską turėti sau. Tai paverčia ES visuomenes labai pažeidžiamomis. Kol kas, ačiū Dievui, Europa nėra tokia vienalytė. Turim daug šalių, kuriose visiškai kitaip tvarkomasi su ta pačia situacija: Norvegija, Danija, Švedija. Bet mūsų valdantieji kažkodėl paima pačias griežčiausius, autoritariškiausius modelius. Galbūt taip lengviausia. Tada nereikia galvoti nei apie sveikatos apsaugos reformą, nei apie nieką, tiesiog susodinsime į namų areštą tuos, kurie nepasiskiepys, ir viskas. Ir tai dar vienas dalykas, indikuojantis mūsų visuomenės būklę. Ainė Ramonaitė tiksliai numatė dabarties tendencijas. Dėkokime Dievui, kad dar turime intelektualų, kurie nebijo kalbėti prieš srovę.