2022 03 12

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Cz. Miłoszo „Pavergtas protas“ – vienas garsiausių totalitarizmo tyrimų (ištrauka)

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“ – viena garsiausių XX a. eseistikos knygų, ne tik garsus antistalinizmo tyrinėjimas, bet ir literatūros traktatas, esė apie žmogų, istorijos mechanizmą, kultūrą ir politiką. Autorius tyrinėja totalitarizmą, remdamasis daugiausia Lenkijos socializmo patirtimi. Skyriuje „Baltai“ ir kitur kalbama apie Lietuvą.

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas (versta iš knygos pirmojo lenkiško leidimo, savilaidos leidykla „Nowa“), viršelio dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Keletas Czesławo Miłoszo minčių apie knygos „Pavergtas protas“ gimimą

„Sunku keliomis eilutėmis apibūdinti šią knygą. Joje bandau atvaizduoti, kaip veikia žmogaus mąstymas liaudies demokratijose. Kadangi mano stebėjimų objektas buvo rašytojų bei menininkų gyvenimas, tai knyga pirmiausia yra nelyg šių grupių, kurios tokios įtakingos Varšuvoje, Prahoje, Budapešte bei Bukarešte, aplinkos studija.“

„Manajam krašte gana vėlai – 1949–1950 metais – iš rašytojų ir menininkų pareikalauta be išlygų pripažinti „socialistinį realizmą“. Tai buvo tolygu šimto procentų filosofinės ortodoksijos reikalavimui. Nustebau konstatuodamas, kad to neįstengsiu. Daugelį metų vidujai ginčijausi su šia filosofija, taip pat ir su keliais ją priėmusiais bičiuliais. Emocinis pasipriešinimas nulėmė, ir aš negrįžtamai ją atmečiau. Bet būtent todėl, kad ilgai svarsčiau visus argumentus, dabar galiu parašyti šią knygą. Ji yra bandymas aprašyti dialogą su pasisakiusiais už stalinizmą, taip pat tai dialogas su pačiu savimi. Joje po lygiai stebėjimo ir savistabos.“

„Kyla klausimas, kodėl aš, nepritardamas ortodoksijai, sutikau būti administracinės ir propagandinės mašinos sraigteliu, nors, būdamas Vakaruose, galėjau lengvai nutraukti ryšius su sistema, kurios bruožai vis labiau ryškėjo mano tėvynėje. Tikiuosi, kad mano bičiulių ir kolegų metamorfozių analizė bent iš dalies atsakys į šį klausimą. Per visus šiuos metus jaučiausi galįs jau laisvai judėti, tačiau tik įkandin vilkdamas ilgą grandinę. Toji grandinė buvo ne tik išorinė, bet ir – kas galbūt svarbiausia – slypėjo mano viduje.“

Karlo Jasperso, vokiečių filosofo, psichologo ir psichiatro, mintys pratarmėje 1974 m. vokiškajam knygos leidimui

„Skaitome Miłoszą, rašytoją, kuriam ryšių su gimtosios kalbos aplinka nutraukimas paliko neslopstantį skausmą ir nuolatinę abejonę dėl savosios būties prasmės. Skaitydami šį veikalą, mes, rodos, klausomės autoriaus pokalbio su pačiu savimi. Kas atsitinka žmogui, netekusiam pagrindo po kojomis? Šiandienos pasaulyje tokių yra milijonai.

Miłoszas nekalba apie elementariausius dalykus: žinome, kad kiekvienas, apleidęs valstybės ribas (kitaip nei iki 1914 metų), atsiduria ir už teisės ribų. Tokiu būdu neturįs kurios nors valstybės paso pasaulio pilietis traktuojamas kaip nevisateisis žmogus (ypač ryškiai tai parodė Hannah Arendt puikioje savo knygoje apie totalitarizmą). Miłoszas žvelgia plačiau. Ir įgijęs kitą pasą, nebeatrasi savo šaknų. Kas dvasinga, dora, žmogiška? – klausia jis. Tai klausimai, į kuriuos mūsų šimtmetis atsako tikrove, formuojančia bendro likimo žmones, kuriems ir atstovauja knygos autorius. Taip pati žmogiškojo buvimo patirtis įgalina juos būti pasaulio piliečiais.“

Ištrauka iš vienos garsiausių XX a. eseistikos knygų – Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo „Pavergto proto“, ne tik garsaus antistalinizmo tyrinėjimo, bet ir literatūros traktato, esė apie žmogų, istorijos mechanizmą, kultūrą ir politiką.

Czesławas Miłoszas Nevėžio slėnyje 1992 m. Vlado Urbono nuotrauka

Alfa arba moralistas

[…] Žmogus, kurį pavadinsiu Alfa, yra vienas iš labiausiai žinomų prozininkų į rytus nuo Elbės. Nuoširdžiai su juo bičiuliavausi, mus jungia daugybė kartu išgyventų sunkių akimirkų. Man sunku nesijaudinti prisimenant jį. Netgi klausiu savęs, ar galiu sau leisti analizuoti jį, o ne ką nors kitą. Vis dėlto tai padarysiu, nes bičiulystė nebūtų man sutrukdžiusi išspausdinti straipsnį apie jo knygas ir pasakyti daugmaž tą patį, ką pasakysiu čia.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Alfa buvo aukštas, liesas jaunuolis raginiais akiniais. Savo apsakymus spausdindavo viename dešinės pakraipos savaitraštyje, kuris literatūriniuose sluoksniuose nebuvo labai vertinamas, nes Varšuvos literatūrinius sluoksnius daugiausia sudarė žydai arba žmonės, kuriems nepatiko rasistiniai ir totalitariniai tonai, nuskambantys tame laikraštyje. Savaitraščio redaktorius tam tikru atžvilgiu atrado Alfą ir galėjo save su tuo sveikinti, nes šio autoriaus talentas sparčiai vystėsi. Greitai savaitraštis pradėjo spausdinti jo romaną. Romanas išėjo vienoje iš didžiausių leidyklų ir sukėlė daug triukšmo.

Pagrindiniai Alfos interesai krypo į tragiškus moralinius konfliktus. Tais metais daug jaunų rašytojų pasiduodavo Josefo Conrado prozos žavesiui. Alfą ypač veikė Conrado rašymo būdas, nes jis linko kurti monumentalius ir paslaptingus herojus. Jį traukė naktis. Trapūs galingų aistrų žmonės nakty, kurios gylis ir slaptingumas apgaubia jų likimus didžiulėmis draperijomis, – tokia dažniausiai buvo jo teatro scena, nors jis nerašė dramų, tik romanus ir apsakymus. Monumentalumas, pasaulio be žmogaus didybė, tyla, abejingumas, – visu tuo jo jaunystės kūriniai buvo artimi Conrado kūrybai.

Alfa buvo metafizinė ir tragiška figūra. Jį kankino švaros problema. Moralinės švaros ir tono visame, ką rašo, švarumas. Distiliavo savuosius sakinius. Norėjo, kad kiekvienas iš jų būtų ne tik aprašymas, bet ir išbaigtas kaip muzikos kūrinio dalis, būtų nepakeičiamas ir paveikus jau pačiu savo skambesiu. Tos, tarčiau, nežemiškos švaros poreikis buvo Alfos charakterio bruožas. Jisai būdavo išdidus bendraudamas su kitais, vaikščiodavo lyg ant kojūkų. Ir švaros siekimas rašytojo darbe, ir išdidumas siejosi: tai buvo paties Alfos esencija, jo antrasis „aš“, kuriam skirdavo visas savo viltis. Kuo daugiau jis sielodavosi dėl savojo asmeninio gyvenimo nesklandumų, tuo labiau vertino rašymą, kuris tapdavo atpirkimu, įgaudavo iškilmingų apeigų pavidalą.

Kažkas pasakė apie jį, kad prieš pradėdamas rašyti užsivelka ilgus mago apdarus. Pareigybė, galinti patenkinti jo ambicijas, būtų kardinolo krėslas. Lėti judesiai, purpuras, pabučiavimui ištiestas žiedas, – štai kur gesto švara, tavo geresniojo „aš“ raiška. Panašių motyvų veikiami kai kurie komiški aktoriai visą gyvenimą svajoja apie rimtą ir taurų vaidmenį. Pokalbyje tviskąs puikiu humoru, Alfa visai pasikeisdavo sėsdamas už rašomojo stalo; pakildavo į aukščiausias tragedijos sferas. Jo ambicijos siekė kur kas toliau nei gerų knygų autoriaus vardas, jis troško būti rašytoju, kuris yra ir moralinis autoritetas.

Jau minėtas romanas – pirmoji didelė jo literatūrinė sėkmė – buvo plačiai išreklamuotas kaip katalikiškas, o pats Alfa pradėtas vadinti gabiausiu katalikišku rašytoju, tai ne taip mažai tokioje katalikiškoje šalyje, kokia yra Lenkija. Sunku būtų tiksliai nustatyti, ar jis išties buvo katalikiškas rašytojas. Dvidešimtajame amžiuje katalikiškų rašytojų labai nedaug. Vadinamieji intelektualų atsivertimai dažniausiai gana įtartini ir nesiskiria nuo laikinų atsivertimų į siurrealizmą, ekspresionizmą, egzistencializmą ir t. t. Negalėčiau spręsti, ar Alfa buvo katalikas, nors dažnai susitikdavome ir nuoširdžiai išsikalbėdavome. Buvo toks pats katalikas, kaip ir daugelis mūsų: tuo metu buvo domimasi tomizmu ir literatūrinėse diskusijose dažnai remiamasi Jacques Maritaine. 

Neteisinga būtų tvirtinti, jog visus šiuos „intelektualinius katalikus“ veikusi literatūrinė mada: į šiaudą besikabinančio skęstančiojo gestai nėra mados diktuojami. Tačiau lygiai klaidinga būtų literatų pokalbius, kuriuose operuojama tomistinės filosofijos sąvokomis, laikyti katalikybės priėmimu su visomis iš to plaukiančiomis pasėkomis. Ir vis dėlto „intelektualiniai katalikai“ savaip nuspalvino tam tikrus literatūrinius būrelius, sudėliodami kai kuriuos politinius akcentus. Jie nepalankiai žvelgė į rasizmą ir totalitarizmą, tuo skirdamiesi nuo katalikiškųjų tout court literatų bei žurnalistų, kurie politikoje linko prie „sveikų santvarkos formų“ (tai yra Italijos ir Vokietijos pavyzdžių) ir pritardavo antisemitiškiems išpuoliams. Komunistai šlykštėjosi Jacques Maritaine įtakomis, laikydami jas degradacija, tačiau nekovojo prieš „intelektualinius katalikus“, nes šie buvo priešiški kraštutiniams dešiniesiems.

Romanui pasirodžius, Alfa sukosi „intelektualinių katalikų“ ir kairuolių sferose. Būdamas jautrus aplinkinių nuomonei, labai rimtai traktuojančiai moralinį rašytojo autoritetą, nutraukė ryšius su dešiniųjų savaitraščiu ir pasirašė po kolektyviniu laišku, nukreiptu prieš antisemitus. 

Katalikybėje kiekvienas ieško ko nors kito. Alfa su savuoju tragišku pasaulio pojūčiu ieškojo formos: žodžių, sąvokų, tiesiog teksto audinio. Tragiškas pojūtis – tai nelyg Wellso aprašytasis „Nematomas žmogus“, kuris, norėdamas pasirodyti tarp žmonių, turėdavo prisiklijuoti nosį iš papier maché, tvarsčiais apsivynioti veidą, užsimauti pirštines ant nematomų delnų. Katalikybė davė kalbą, į nuodėmės ir šventumo, sielos tamsos ir malonės sąvokas buvo galima sutalpinti aprašomų asmenų išgyvenimus ir, kas svarbiausia, katalikiška kalba iškart suteikdavo prakilnų toną, kurio taip reikėjo kardinoliškojo purpuro besiilginčiam Alfai.

Alfos romano herojus buvo kunigas. Tai, be abejonės, prancūzų romanistų ir pirmiausia Bernanoso įtaka, tačiau ir paties Alfos noro kurti švarius ir tvirtus personažus išraiška. Veiksmas rutuliojosi kaime, ir čia išryškėjo silpnosios Alfos talento pusės: užsiėmęs konfliktų mazgymu, jisai stokojo taiklių detalių, konkrečių žmonių. Augęs mieste, jis niekada nebuvo susidūręs su valstiečiais. Jisai aprašinėjo kažkokį abstraktų kaimą; tai galėjo būti lygiai Bretanės, lygiai Flandrijos kaimas, bet būtent todėl tai nebuvo tikras kaimas. Personažai atrodė aprengti svetimais drabužiais (pastoralinės literatūros epochoje ponaičius perrengdavo piemenimis) ir visi kalbėjo vienodai. Drama vyko tarp vos nužymėtų dekoracijų. Tačiau ji buvo gerai suręsta ir kritikai kone entuziastingai sveikino knygą.

Greitai buvo išpirktas ne tik pirmasis, bet ir kitas leidimas. Alfai buvo paskirta valstybės premija. Autorius gavo nemažai pinigų. Galimas dalykas, kad žiuri, skirdama premiją, be meninių romano privalumų, atsižvelgė ir į tam tikras politines Alfos apdovanojimo teigiamybes. Tais metais valdžia aiškiai koketavo su dešiniaisiais, katalikiško autoriaus apdovanojimas atrodė gan išmintingas: dešinieji turėjo būti patenkinti, o liberalai ir kairieji negalėjo nieko prikišti, nes kiekvienam juk šiuo metu valia tikėti ir rašyti, kaip liepia jo tikėjimas. 

Nepaisydamas šlovės ir pinigų Alfa širdies gilumoje nelaikė savojo romano, nei išleisto apsakymų rinkinio geromis knygomis. Įgytoji padėtis leido jam būti didingam. Jis tapo įšventintas į gilios ir taurios literatūros kūrėjus, o kolegų knygos tik nelabai kilnios sensacijos dėka galėjo tikėtis pasieksiančios platesnius skaitytojų sluoksnius, – jos dažniausiai atstovaudavo fiziologiniais reiškiniais besidominčiam natūralizmui arba tai būdavo romano forma perrengti psichologiniai traktatai. Literatai gyveno literatūriniame savųjų kavinių gete. Kuo labiau jie kankinosi nutolę nuo plačiųjų tautos masių, tuo keistesnis ir mažiau suprantamas darėsi jų stilius.

Pačiam Alfai buvo sunku suprasti, kodėl po pirmųjų knygų išspausdinimo liko nemalonios nuosėdos, tačiau toji akimirka, kai suvokė, kad kažkas netvarkoj su jo rašymu, nulėmė visą tolesnį gyvenimą. Jį apėmė didi abejonė. Jeigu jo kolegos rašytojai dažnai suabejodavo savųjų tuštumoje pakibusių kūrinių verte, tai Alfos abejonės buvo daug stipresnės. Jisai siekė moralinio tono švaros, bet juk teisinga švara turi būti žemiška, solidžiai paremta patirtimi bei stebėjimais, kitaip liks tiktai falšas. Alfa pastebėjo įbridęs į falšą, nes gyveno tarp idėjų apie žmones, o ne tarp gyvų žmonių. Visa, ką žinojo apie žmogų, buvo pasemta iš vidinių išgyvenimų tarp keturių kambario sienų. Ir katalikybė tebuvo kaukė, niekas daugiau. Pasinaudojo katolicizmu kaip ir daugelis dvidešimtojo amžiaus intelektualų, mėginančių savąjį nuogumą pridengti tauriu senovišku audeklu. Ieškojo būdų atitinkamoms skaitytojų emocijoms sukelti.

Žinoma, skaitytojas būna paveiktas, aptikdamas iš vaikystės pažįstamus žodžius „malonė“ ar „nuodėmė“. Tačiau toks autoriaus elgesys su žodžiais panašus į piktnaudžiavimą. Alfa suabejojo savo kuriamų konfliktų realumu. Nors ir buvo vadinamas katalikišku rašytoju, žinojo, kad toks nėra, panašiai kaip tapytojas, kuris vienu metu tapė kubistinius paveikslus, nustebęs konstatuoja, kad vis dar tebevadinamas kubistu. Regimybės apgauti kritikai skyrė jo prozą prie sveikos ir kilnios literatūros, priešpriešindami dekadanso pažymėtai kolegų raštijai. Tačiau jis pats suvokė, kad nebuvo nė kiek sveikesnis už tuos, kurie bent jau nedangstė savo niekingos nuogybės. Prasidėjo karas, mūsų miestas ir visa šalis tapo Hitlerio imperijos dalimi. Penketą metų teko gyventi lygmeny, kurio negalėjome pažinti nei iš ankstesnės patirties, nei iš literatūros. Galėčiau tarti, kad mums teko išvysti tai, kas peržengia drąsiausios ir makabriškiausios vaizduotės ribas. Žinomi ankstesni baisybių aprašymai dabar galėjo kelti juoką nelyg vaikų pasakojimai.

Vokiečių valdžia Europoje buvo žiauri, tačiau Rytuose ji buvo dar žiauresnė, nes čia gyveno rasės, kurias pagal nacionalsocializmo doktriną reikėjo arba visiškai sunaikinti, arba panaudoti sunkiems fiziniams darbams. 

Vis dėlto, kad ir kaip būtų, mes gyvenome ir, būdami rašytojai, stengėmės rašyti. Tiesa, kartais kuris nors iš mūsų staiga dingdavo išvežtas į koncentracijos stovyklą arba sušaudytas. Nieko nebuvo galima pakeisti. Nelyg nešami tirpstančios ledo lyties plaukėme pasroviui. Nederėjo galvoti apie akimirksnį, kada ji visa ištirps. Pranešimai iš karo lauko pateikdavo mūsų lenktynių su mirtimi duomenis. Privalėjome rašyti, – tai buvo vienintelis būdas išvengti nevilties. Jau visą šalį buvo apėmęs nelegalios veiklos tinklas, gyvavo „pogrindinė valstybė“, kodėl negalėjo būti ir pogrindinė literatūra. Drausta spausdinti knygas ir žurnalus pavergtosios tautos kalba. Tačiau nepavyko visiškai užgniaužti kultūros gyvenimo. Nelegalios publikacijos buvo dauginamos rotatoriumi arba spausdinamos mažo formato, kad tokios brošiūros tiktų slaptam gabenimui. Rengtos pogrindinės paskaitos ir autorių vakarai. Vyko net ir pogrindiniai teatro vaidinimai. Visa tai palaikė nugalėtos, tačiau tebekovojančios tautos dvasią. Dvasia buvo išsaugota, gal net ir per stipri, tai parodė karo pabaigos įvykiai.

Tais metais Alfa sėkmingai įkūnijo savąjį moralinio autoriteto idealą. Jisai elgėsi kaip pavyzdingas pilietinis rašytojas. Literatų aplinkoje jo nuomonės, kurie poelgiai teisingi, o kurie ne, prilygo galutinėms nuostatoms ir jis dažnai buvo prašomas nuspręsti, ar kuris nors kolega neperžengė nerašyto patriotinio kodekso ribų. Tyliu visuotiniu pritarimu tapo kažkuo panašus į visų mūsų miesto rašytojų vadovą. Į jo rankas patekdavo pogrindinių fondų pinigai, ir jis dalydavo juos paramos reikalingiems rašytojams. Jis išdrįso viešai nepaduoti rankos vieninteliam rašytojui, kuris Varšuvoje sutiko bendradarbiauti su vokiečiais ir nuėjo dirbti į jų leidyklą. Buvo iniciatorius ir pogrindinio literatūrinio žurnalo redaktorius. Mašinėle spausdinti egzemplioriai buvo iš eilės perduodami į „klubus“, kur juos garsiai skaitydavo.

Visa jo laikysena buvo persmelkta humanizmu. Jau prieš karą jis išsiskyrė su savo dešiniuoju patronu, skelbusiu, kad mums reikia savo totalizmo (gestapas pirmaisiais karo metais sušaudė patroną). Vokiečių valdžiai pradėjus nuosekliai naikinti trejetą milijonų Lenkijoje gyvenančių žydų, mūsų antisemitai nematė pagrindo per daug rūpintis: balsu smerkė žvėriškumus, tačiau daugelis patylomis galvojo, kad jie nėra visai be pagrindo. Alfa buvo tarp tų miesto gyventojų, kurie bematant reagavo į masines žudynes, jis plunksna kovojo prieš kitų abejingumą ir pats gelbėjo besislapstančius žydus, nors už pagalbą jiems grėsė mirties bausmė.

Buvo ryžtingas Vokietijoje tokiu košmaru įsikūnijusio nacionalizmo priešininkas. Tai nereiškė, kad linko į komunizmą. Komunistų Lenkijoje visada būta nedaug, o Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimas, pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą, ypač apsunkino Maskvos šalininkų veikimą. Komunistinis pogrindis buvo silpnas. Gyventojų viltys krypo į Vakarus, o „pogrindinė valstybė“ priklausė nuo Londone įsikūrusios emigracinės vyriausybės. Visada nelyg barometras jautriai registruojąs moralinę aplinkos aurą Alfa negalėjo simpatizuoti šaliai, kuri beveik niekam nekėlė šiltesnių jausmų. Kaip ir daugumas jo bičiulių, norėjo toli siekiančių socialinių reformų ir liaudies valdžios.

Dažnai susitikdavau su Alfa. Neperdėčiau sakydamas, kad kartu praleidome karo metus. Jau pati Alfos išvaizda pagerindavo nuotaiką; jis šypsodavosi, nekreipdamas dėmesio į kliūtis ir, pabrėždamas panieką kaustytiems batams, uniformoms bei šūksniams „Heil Hitler“, visur nešiodavosi skėtį. Jo aukšta, liesa figūra, už stiklų ironiškai tviskančios akys, energija, su kuria žingsniuodavo maru apkrėsto, terorizuojamo miesto gatvėmis – visa tai prieštaravo pačiai karo esmei. Kartą grįžome aplankę kaime gyvenusį bičiulį.

Pamenu, ginčijomės, kuriuo traukiniu išvykti; pagaliau apsisprendėme važiuoti, nors šeimininkai rekomendavo po pusvalandžio išvažiuosiantį traukinį. Grįžome į Varšuvą ir ėjome gatvėmis džiaugdamiesi gyvenimu; buvo gražus 1940 metų vasaros rytas. Neįtarėme, jog ši diena bus juodai pažymėta miesto istorijoje. Vos man parėjus namo ir uždarius duris, gatvėje pasigirdo riksmai. Pažvelgiau pro langą, gatvėje buvo gaudomi žmonės. Tai buvo pirmosios didelės gaudynės į Osvencimą. Vėliau Osvencime nužudyti keli milijonai žmonių iš visos Europos, tačiau tuomet toji koncentracijos stovykla buvo ką tik pradėjusi veikti. Iš pirmojo didelio tą dieną gatvėse sugautų žmonių transporto, rodos, nė vienas neliko gyvas. Alfa ir aš perėjome tomis gatvėmis penkiomis minutėmis anksčiau, Alfos skėtis ir nerūpestingumas nešė laimę.

Tie metai išbandė kiekvieną rašytoją. Tikrasis įvykių tragizmas atstūmė šalin išgalvotas tragedijas. Turėdavo susigėsti kiekvienas, neįstengiąs rasti būdų kolektyvinei kančiai ir vilčiai reikšti. Išliko tik elementarūs jausmai: baimė, skausmas praradus artimuosius, neapykanta pavergėjams, užuojauta persekiojamiesiems. Tikros, neišgalvotos tragedijos ieškąs Alfa gavo į rankas tinkamą medžiagą ir parašė apsakymus, kurie po karo buvo išleisti atskira knyga ir išversti į daugelį svetimų kalbų. Visų apsakymų tema buvo ištikimybė.

Ne veltui Conradas buvo mėgstamiausias Alfos jaunystės metų autorius. Tai buvo ištikimybė tam, kas sunkiai įvardijama, tačiau labai galinga ir stipru žmoguje. Alfa buvo linkęs katalikiškai įvardyti šį moralinį imperatyvą. Dabar jis bijojo falšo, todėl tiktai teigė, jog toks imperatyvas tikrai yra. Kai jo mirštą herojai nukreipdavo žvilgsnius į tylintį dangų, jie tegalėdavo išskaityti tenai viltį, kad jų ištikimybė galbūt remiasi kažkokiu pasaulio pagrindu ir kad tas pagrindas gal nėra visiškai beprasmis ir svetimas moraliniams žmogaus siekiams. Alfos herojų moralė buvo pasaulietiška, pilna klausimų ir pauzių, tačiau tos pauzės dar nebuvo užpildytos tikėjimu.

Manau, kad Alfa šiuose apsakymuose buvo nuoširdesnis nei prieškariniuose kūriniuose. Ir kad jis labai įspūdingai išreiškė nesuskaičiuojamų, kovoje su nacizmu žūstančių, didvyrių sąmonę. Kodėl jie sviesdavo ant svarstyklių savo gyvenimus? Kodėl priimdavo kankinimus ir mirtį? Kas juos pastūmėdavo? Jų neskatindavo nei vokiečius vedusi meilė fiureriui, nei komunistų Naujasis Tikėjimas. Kažin, ar dauguma jų tikėjo Kristų. Tad lieka tik ištikimybė. Ištikimybė tam, ką vadino tėvyne arba garbe ir kas buvo stipriau už visus pavadinimus. Viename Alfos apsakyme kankinamas vaikinas, žinodamas būsiąs sušaudytas, išduoda savo bičiulį, nes bijo mirti vienas. Jie susitinka prieš šautuvų vamzdžius ir išduotasis atleidžia išdavikui. Sovietinio autoriaus apsakyme išduotasis turėtų su panieka nusisukti nuo niekingai silpnybei pasidavusio žmogaus. Nutolęs nuo katalikybės, Alfa tapo krikščioniškesniu autoriumi, nes jo ištikimybės etika tęsia krikščioniškąją ir prieštarauja visuomeninei etikai.

Antrojoje karo pusėje „pogrindinėje valstybėje“ prasidėjo didelė politinės sąmonės krizė. Pogrindžio karas prieš okupantus reikalavo daugybės aukų, sparčiai didėjo sušaudytų ir koncentracijos stovyklose likviduotų žmonių skaičius. Aukojimosi būtinybę tiktai ištikimybe grindžiantį protą pradėjo atakuoti abejonės. Ištikimybės gali pakakti asmeniniam apsisprendimui, tačiau ten, kur sprendimai liečia šimtus ir tūkstančius žmonių, ištikimybės nebepakanka, tenka ieškoti racionalių tikslų. Kokie galėtų būti tie tikslai? Iš rytų artėjo pergalinga Raudonoji armija. Vakarų armijos buvo toli. Kokios ateities vardan, dėl kokios santvarkos kasdieną žūsta jaunuoliai, – ne vienas tų, kurie privalėjo palaikyti kitų moralę, keldavo sau šį klausimą. Ir niekas nesugebėjo atsakyti. Iracionalios svajos, kad kažkas sulaikys Raudonosios armijos žygiavimą ir kartu nuvers Hitlerio režimą, siejosi su kreipiniais į „šalį be Quislingo“.

Tokių atramų nepakako bent šiek tiek blaivesniems protams. Ir tuo metu pradėjo veikti pogrindinės komunistų organizacijos, prie kurių prisijungė kai kurie kairiojo socialistų sparno atstovai. Komunistų programa buvo daug nuosekliau argumentuota, nei nuo Londono priklausančios „pogrindinės valstybės“ postulatai: buvo jau gana aišku, kad šalį išlaisvins Raudonoji armija. Jai padedant, reikėjo įvykdyti revoliuciją.

Tarp pogrindžio intelektualų galima buvo pastebėti savotišką susierzinimą, nukreiptą prieš tarp kovojančiųjų plintančias iracionalias nuotaikas. Jos dažnai priartėdavo prie isterijos. Konspiracija pamažu tapo savitiksliu veiksmu, o žūtis ir kitų įtraukimas į panašų pavojų – beveik sportu. Savo apsakymuose skelbęs ištikimybės etiką, Alfa apie save galėjo lengvai aptikti jos karikatūrą. Patriotinis aplinkos kodeksas draudė jam priartėti prie negausių promaskvietiškų grupių. Kaip ir daugelis jo bičiulių, Alfa pasijuto pakliuvęs į spąstus.

Tikriausiai tuo reikėtų aiškinti tuometinius jo apsakymus. Pirmą kartą rašydamas pasinaudojo savuoju humoro jausmu. Šiuose apsakymuose pavaizdavo jam gerai pažįstamas konspiracijos maniakų figūras. Jo satyra atskleidė ir visuomeninį konspiracinės isterijos užnugarį: nėra abejonių, jog „pogrindinė valstybė“ buvo pirmiausia inteligentijos kūrinys. Tasai sluoksnis nebeegzistuoja Europos vakaruose, nė nekalbant apie anglosaksų kraštus. Savotiški tos inteligentijos, papročiais ir polinkiais tikros bajorijos įpėdinės (net ir tuo atveju, kai inteligentai kilę iš valstiečių), bruožai atstumia intelektualus, apskritai Lenkijoje per pastaruosius keletą dešimtmečių nuolat kartojosi intelektualų bandymai maištauti prieš inteligentiją, kurios dalimi jie buvo: tai būtų intelektualų maišto prieš middle class atitikmuo, pavyzdžiui, Amerikoje. Pradėjęs tikrai mąstyti, inteligentijos atstovas pastebėdavo esąs izoliuotas nuo plačiųjų tautos sluoksnių; stengdamasis rasti ryšį su masėmis, tapdavo radikalu, nes išvysdavo santvarkos trūkumus. Rašydamas konspiracinės inteligentijos satyrą, Alfa įsitikino, kad šis gan ydingas sluoksnis žada mums sunkią ateitį, jeigu iš jo bus formuojama būsimoji šalies vadovybė, o tai atrodė neišvengiama, namo iš Londono sugrįžus emigracinei vyriausybei. […]

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.