„Dievas – puošmena“. Naujieji ateistai ir naujasis religingumas  

Ateizmas ypač paplito XIX amžiaus antrojoje pusėje, be abejo, svariausiai dėl Marxo, Freudo ir Nietzsche‘ės įtakos. 1927 m. pasirodė britų filosofo B. Russello esė Why I Am Not a Christian (Kodėl nesu krikščionis) – moderniojo ateizmo klasika.

Po tam tikros pertraukos, XXI amžiuje, ateizmo šalininkai vėl perėjo į aktyvią, netgi kovingą poziciją. Nuo 2006 m. iškyla tokie „naujieji ateistai“ kaip S. Harrisas (Laiškas krikščionių tautai), D. Dennettas (Breaking the Spell), C. Hitchensas (1949–2011, god is not Great) ir R. Dawkinsas (Dievo iliuzija, Magiškasis pasaulis). Dėl aštrių teiginių bei provokuojančių pasisakymų šių britų ir amerikiečių veikalai tapo bestseleriais, o ir patys autoriai pasidarė plačiai žinomi.

Tačiau tuo laikotarpiu nesnaudė ir jų varžovai. Krikščionys pagirtinai drąsiai priėmė jiems mestą iššūkį, su naujojo ateizmo atstovais suorganizavo ir tebeorganizuoja begales diskusijų, disputų, rašo knygas, drąsiai, kietai ir puikiai argumentuotai atmesdami ateistų teiginius. Lietuvoje išleista anglikonų bažnyčios kunigo ir mokslininko A. McGratho knyga Dawkinso iliuzija. Joje žinomas teologas kritiškai peržvelgia ir apsvarsto Oksfordo biologo R. Dawkinso kai kuriuos, kaip pasirodo, stebėtinai prastus argumentus.

Su naujuoju ateizmu reikia kovoti argumentais. Kai kurie krikščionybės apologetai kaip Johnas Lennoxas ne kartą viešose diskusijose su R. Dawkinsu bei kitais parodė, kad krikščioniškas tikėjimas anaiptol nėra nesąmonė ir intelektualiai netgi atrodo geriau. Štai Dawkinsas, kad ir sukėlęs itin daug triukšmo, ar atkalbėjo tikinčius žmones nuo religijos? Ar dėl daugybės knygų išaugo ištikimų ateistų gretos? Ar daug žmonių, skaitydami Dievo iliuziją, nusisuko nuo tikėjimo? Ko gero, ne.

Krikščionys neturėtų pervertinti nei naujojo ateizmo pavojingumo, nei šio judėjimo žalos. Nes gali būti, kad svarbiausia fronto linija dvasiniame konflikte eina ne tarp religijos ir nereligijos arba ateizmo, bet tarp teisingos ir neteisingos religijos. Šį principą dar prieš kelis šimtmečius aiškiai suprato ir suformulavo reformatorius Jeanas Calvinas. Jis pastebėjo, jog būtina atskirti „gryną religiją ir prietarus“ arba „teisingą Dievo garbinimą“ nuo neteisingo. Klaidinga, „klaidomis sugadinta ir suklastota“ religija yra „be vertės“. „Kiekvienas religinis garbinimas, skiriamas kitai būtybei nei vieninteliam Dievui, turi būti laikomas papiktinimu.“ (Inst. I,12,1–3)

Tikrai aršių ateistų nėra daug. Jų teiginiai dažniausiai išgąsdina tik savo smarkuolišku radikalumu, bet atremti juos iš tikrųjų, pasirodo, nėra taip sudėtinga. Žymai sudėtingesnė – ir kur kas pavojingesnė – nuostata negu ateizmas yra laisvasis arba naujasis dvasingumas, besigviešiantis užimti religinių dogmų bei įsitvirtinusių tikėjimo teiginių vietą. Prie šios „Naujosios religinės sintezės“ (J. D. Herricko sąvoka) įtvirtinimo prisideda tokie autoriai kaip, pavyzdžiui, P. Coelho, J. Murphy‘is, R. Sharma, N. D. Walschas, R. Byrne, D. Chopra ir, žinoma, Dalai Lama XIV; nepamirškime ir J. Ivanauskaitės raštų.

Religija be Dievo

Kaip įprastai per didžiąsias krikščionių šventes vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ viršelio straipsnį skiria kokiai nors temai iš religijos srities. Štai 2014 m. Sekminių leidinio pavadinimu žurnalas pasirinko klausimą: „Ar ten [danguje] kas nors yra?“, o ilgą titulinį straipsnį pavadino „Religijos ateitis – tikėjimas be Dievo“. Iš jo skaitytojai sužinojo apie 2013 m. sausio mėnesį Londone įkurtą „Sunday Assembly – a godless congregation“ – savotišką „bažnyčią“ be Dievo, kurios šūkis skelbia: „Gyvenk geriau, padėk dažniau, mąstyk giliau“ (šiuo metu pasaulyje jau įkurta apie 100 judėjimo bendruomenių).

Pirmu žvilgsniu naujojo darinio aprašymas be ironiškos šypsenos gal daugiau nieko ir nesukeltų, jei ne dar vienas straipsnis keliais puslapiais tolėliau. Jame pristatoma ir viena Hamburgo prestižinių rajonų liuteronų parapija: „Daug bendruomenės lankytojų netiki į Dievą kaip į tikrą asmenį, tačiau mano esą tikintieji.“ Panašiai elgiasi ir parapijos vadovų tarybos nariai: „Nė vienas iš jų neįsivaizduoja Dievo kaip konkretaus asmens.“ Todėl daugelis paprastų parapijiečių savo tikėjimo bagažą drąsiai pildosi ir iš kitų religingumo šaltinių, kad „patenkintų savo jausmus ir nebūtų priversti atsisakyti protingumo“.

Tame pačiame straipsnyje minima JAV filosofo Ronaldo Dworkino (1931–2013) knyga Religion without God (Religija be Dievo). Dworkinas, kuris netiki į jokį Dievą, bando sukurti erdvę „religingam ateizmui“. Jo nuomone, tikrojo religingumo esmę sudaro žinojimas ir jausmas, kad egzistuoja tam tikra paslaptinga, beveik uždara sritis, kurioje pasireiškia giliausias protas ir švytintis grožis; mūsų mąstymui ši sritis prieinama tik fragmentiškai.

Dworkinas remiasi savotišku „pagrindiniu jausmu“, kurį vadina „Paslaptingumo“ jausmu; tai ir esąs „pats Grožis“. „Der Spiegel“ primena, kad tokia pozicija nėra nauja: „Dar romantikos laikais evangelikų teologas Friedrichas Schleiermacheris (1768–1834) šią religijos sampratą apibūdino kaip „begalybės pajautimą“ – visai panašiai kaip Dworkinas. Religija, anot Schleiermacherio, ir esanti ne kas kita, kaip „pagarba“ šiai Begalybei, o toks religinis jausmas visų pirma atsirandąs gyvenimo ribiniuose patyrimuose. Maža to, didysis romantikas prideda tiems laikams netikėtai radikalią mintį: „Religija be Dievo net gali būti geresnė už tą, kuri su Dievu.“

Dworkinui būdinga filosofinė leksika. O štai brazilų rašytojas Paulo Coelho (g. 1947) visai kitokio stiliaus ir žodyno dėka pasiekia žymai platesnę auditoriją. Šis bestselerių autoriaus (bendras knygų tiražas – per 200 milijonų!) deda panašius akcentus kaip ir  Dworkinas. Ilgame J. Ariaso interviu su rašytoju galime rasti tokių minčių: „Jūs apibūdinate save kaip tikintįjį. Kas jums yra Dievas? [Coelho:] Tikėjimo patirtis. Ir ne daugiau. Nes aš Dievo apibrėžimus vertinu kaip spąstus. Man uždavė šį klausimą konferencijoje ir pasakiau, kad nežinau. Ir žiūrovai entuziastingai plojo. Žmonės tiesiog jaučia, kad nėra to vieno Dievo, kuris būtų tinkamas visiems … Man formalus tikėjimo ar netikėjimo Dievu veiksmas nieko nekeičia.“ (Confessions of A Pilgrim)

Toliau interviu Coelho pasvarsto ir apie religiją: „Aš laikau ją kaip žmonių grupę, radusią bendrą garbinimo būdą. Turiu omenyje garbinimą, o ne paklusnumą. Tai yra du skirtingi dalykai. Ši grupė gali garbinti Budą, Alachą ar Dievą, Jėzaus Tėvą – nesvarbu ką. Svarbu tai, kad šią garbinimo akimirką mes bendraujame su Paslaptimi, kad jaučiamės labiau vieningi, atviresni gyvenimui… Tai man yra religija, o ne taisyklių ir nuostatų rinkinys, kurį man nustato kiti… Aš pasirinkau katalikybę kaip būdą bendrauti su Paslaptimi.“

Religija emigravo

Religingumas kaip reiškinys vis dar yra madingas, tačiau religija kaip organizuotas institucinis (pvz., bažnytinis) tikėjimas – nelabai. Tokia, deja, yra mūsų laikmečio tendencija. Tai atsispindi statistikoje: daugumoje Vakarų šalių 60–80 proc. gyventojų save laiko daugiau ar mažiau religingais (Lietuvoje šiuo metu susidarytų bemaž 80 proc.). Tuo tarpu Mišių ar pamaldų lankymas bei asmeninis aktyvumas bažnyčiose atrodo žymiai prasčiau. Nusilpusios ir net kadaise labai galingomis buvusios religinės organizacijos. Užtat religingumas klesti. Ar tik ne jis bus privertęs religiją savotiškai emigruoti iš savo senosios gimtinės? Teologas Jamesas A. Herrickas pastebi: „Dvasingumas, kaip atrodo, neapsiriboja vien šventovėmis ir sinagogomis, o pradeda eiti į paskaitų sales, klases, kiną, gydytojų kabinetus, vadybininkų biurus ir vyriausybių pastatus.“ (The Making of the New Spirituality)

Be abejo, šiame procese galime įžvelgti šiokių tokių teigiamų dalykų, pvz., susijusių su  didesne religine laisve, tačiau to, kas svarbiausia – biblinės tiesos ir teisingos religijos sklaidos – lieka vis mažiau. Atsiranda supaprastinta, savotiška light religijos forma, kuri judriame ir sudėtingame pasaulyje teikia prasmę ir atliepia gilesnius žmonių poreikius. JAV presbiterijonų teologas Davidas F. Wellsas pažymi:

„Dvasingumo kelionės krepšys nėra didelis. Jam nereikia pastatų, ritualų, nei jokių profesionalų ar šventųjų knygų. Jis gali būti praktikuojamas pats sau vienas. Taip pat neturėtų stebinti, kad, pvz., verslo pasaulyje dvasingumas pastaruoju metu sutinkamas visur, nes šis pasaulis varomas kietos konkurencijos ir pilnas nesaugumo, kuriame šiandien firma klesti, o rytoj gali būti jau mirusi… Todėl ratus suka dvasiniai guru ir motyvacijos kėlėjai ir visi vienu balsu tvirtina, esą tasai kietasis, pragmatiškasis, sekuliarus ir materialistinis verslo pasaulis visas persmelktas žmonių ilgesio, pasiilgimo vidinio savęs, šventumo, to, kas alsuoja prasme.“ (Above All Earthly Pow‘rs)

Dievas – pavojingas

Kaip minėta, nepaisant naujojo ateizmo autorių sukelto triukšmo, ateizmas Europos šalyse auga nežymiai ir tikrai nesiplečia kaip pandemija. Žymai dažniau įtakingi mąstytojai ir autoriai siūlo ir krikščionims pereiti nuo (organizuotos) religijos prie religingumo. JAV dėstantis britų filosofas Philipas Kitcheris (būdamas agnostikas) ragina: „Būtų labai reikalinga nuo antgamtiškumo religijos pereiti prie dvasingumo religijos“ (Living with Darwin). Religijų esmė esą ne mokymai, dogmos (beliefs) ar pan., bet psichologinės būsenos, lūkesčiai, ilgesiai, emocijos ir etinės nuostatos. Anot Kitcherio, antgamtiškumas tikram religingumui nebūtinas. Galime ir turime išsaugoti religiją (jis labiau turi omeny religingumą), nes ji mums reikalinga, kadangi tenkina tam tikrus poreikius.

Religiniai mokymai neturi būti tiesa; svarbu, kad jie įkvėptų, žadintų jausmus ir t. t.: „Dvasiniams krikščionims Šventajame Rašte pasakojamos istorijos yra reikšmingos ne todėl, kad tiesiogine prasme yra teisingos, bet todėl, kad padeda suprasti ir tobulinti save bei savo mintis ir veiksmus kitų žmonių atžvilgiu.“ Kitcheris yra sąžiningas autorius ir nepalieka abejonių dėl tokio žingsnio kainos: tikėjimas „tikrąja tiesa“ išnyks; Dievo apvaizda ar tikras veiksmas šiame pasaulyje turės pasitraukti; antgamtiškumas taps nereikalingas, o Biblija, savaime aišku, taps tuo, kuo ir yra – mitų rinkiniu.

Ulrichas Beckas (1944–2015), kadaise žinomiausias Vokietijos sociologas, prieš gerą dešimtmetį parašė straipsnį provokuojančiu pavadinimu „Gott ist gefährlich“ (Dievas yra pavojingas, „Zeit“, 52/2007). Visas religijas kaip tokias jis laiko pavojingu dalyku, kadangi jose, ypač monoteistinėse, tūno „totalitarumo pagunda“. Užtat vietoj religijos, Becko nuomone, geriau tiktų religingumas; verčiau „sinkretistinė tai ir tai tolerancija“ negu objektyvi tiesa. Jis mano, „kad religijos tiesos siekį galėtų pakeisti taikos siekis, kuris, žinoma, atsirastų tik tuomet, jeigu palengva taptų priimtinas tam tikras ‘nežinojimas’.“

Knygoje Der eigene Gott (Nuosavas Dievas, 2008) Beckas šią mintį išplėtoja. Krikščionių religija bei bažnyčios turėtų sutelkti dėmesį į savo tikrąją užduotį – „tapimo vien tik religija; kitaip tariant, sužadinti, ugdyti, praktikuoti, švęsti, atspindėti nenugalimą žmogaus dvasingumą, žmogaus egzistencijos transcendencijos poreikį ir suvokimą…“ Beckas pasisako už radikaliai individualizuotą, surankiotą, iš įvairių elementų sulipdytą religiją, kurios matas – žmogaus „suverenusis Aš“. Dogmos, pretenzijos į tiesą, net ir pačios tiesos samprata į Becko koncepciją netelpa. Sociologas netgi mano: „Tai, kiek tiesą bus įmanoma pakeisti taika, lems tolimesnį žmonijos gyvavimą.“

Anapus krikščionybės

Šioje įtakingų mąstytojų eilėje negalima nepaminėti ir italų filosofo Giannio Vattimo (g. 1936), juolab kad VU Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedros vedėja R. Šerpytytė yra didelė italo gerbėja, verčia jo veikalus ir skleidžia jo mintis. Vattimo analizuoja „nežinojimo“ idealą ir įtvirtino sąvoką „silpnasis mąstymas“. Vattimo, kuris postmodernistiškai save vadina „pusiau tikinčiuoju“, su siaubu žiūri į viską, kas pretenduoja į amžinumą, tvirtumą, kartą ir visiems laikams nustatytą – šalin visą objektyvumą, absoliutumą ir, žinoma, dogmatiškumą! „Jeigu tariu Tikiu,… tai man neturi to realistinio skambesio…“ Biblijos supratimas ir visi krikščionybės mokymai privalo pagaliau atsiverti visiškai revizijai. Anot Vattimo, „nebegalima pasiūlyti metafiziškai sugipsuotos doktrinos.“ (Tikėti, kad tiki). Tačiau kitaip negu Kitcheris ir Beckas, Vattimo teigia kalbąs krikščionybės vardu.

2002 m. straipsnių rinkinys vadinasi After Christianity (Po krikščionybės). Čia filosofas skleidžia mintį, esą mūsų pliuralistiniame pasaulyje „galutinės tiesos“ idėja neteko prasmės ir netgi yra „priešinga kiekvienam demokratiniam idealui“. „Dievas kaip galutinis pamatas“ šiandien jau nebegali būti pateisinamas, todėl dabar verčiau reiktų tikėti Dievu, kuris nėra „metafizikos Dievas“.

Būdamas Nietzsche‘ės ir Heideggerio sekėjas, Vattimo atmeta bet kokią metafiziką. „Metafizikos dingimas“ arba „bet kokio mokymo, kuris pretenduoja absoliučiai ir galutiniai pateikti tikrą būties struktūrų aprašymą, diskreditacija“ esanti pagrindinė religijos susigrąžinimo sąlyga. Jis remiasi XII a. italų vienuolio ir teologo Joakimo Floriečio mokymu ir nori šiam „įkvėpti postmodernišką religingumą“ norėdamas pasiekti „krikščionybės sudvasinimą“. Iš naujo atrasta religija „neturi nieko bendro su dogmatine, griežtai drausmine ir griežtai antimoderniąja religija, kuri išreiškiama įvairiomis fundamentalizmo formomis ir visų pirma popiežiaus Jono Pauliaus II katalikybe. Tai negali būti grįžimo prie metafizikos religija, o tik metafizikos ištirpimo rezultatas“.

Vattimo propaguoja „biblinio teksto ir bendrai visų krikščioniškų dogmų dvasinį skaitymą“. Apreiškimo šerdis esanti vien tik meilė, ir būtent tai reikią akcentuoti, „o tai, žinoma, reiškia, kad tekstų pretenzijos į pažodinį pagrįstumą ir kategoriškas bažnyčių dogminio mokymo pobūdis susilpnės“. Be to, „dieviško žodžio sėkla“ neturėtų būti įsprausta į „autoritarinės dogmos ribas“. Meilė turėtų „užimti tradicinės tiesos vertės vietą“. Svarbi tik meilė: „Tik meilė atspindi Šventojo Rašto dvasinio aiškinimo ribą ir kriterijų.“ Todėl, anot Vattimo, reikią sumažinti „Biblijos raidės ir dogmų svorį“. Tai vienintelis būdas suprasti kitų religijų tiesą.

Bet vienos esė antraštė ypač iškalbinga: „Dievas – puošmena“. Tokia Vattimo Dievo samprata yra visiškai nuosekli, kadangi jis reikalauja pagaliau pereiti nuo pažodinės prasmės prie dvasinės, nuo tikrojo prie dekoratyvinio „būties susilpninimo “. Todėl jam labiau patiktų, kad liktų „mažiau absoliučių, o daugiau istoriškai sąlygotų tiesų“; mąstymas turėtų atsisakyti „visų pretenzijų į objektyvius, universalius, apodiktinius pagrindimus“.

Vattimo teisus teigdamas, kad „filosofija neteko ateizmo pagrindimo ir todėl gali suteikti teisėtumo religinei patirčiai“. Bet, anot jo, tai įmanoma tik „atsižvelgiant į metafizikos pabaigą ir meta-naratyvo ištirpimą“.

Skirtingi keliai į Meilę, Tiesą ir Taiką

Visai tai nėra intelektualų paistalai. Lietuvoje prieš kurį laiką tokias pat mintis ir idėjas skleidė ir viena svarbiausių šalies rašytojų Jurga Ivanauskaitė (1960–2007). Rinkinyje Tiketi ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save Ivanauskaitė teigia:

„Kategoriška vakarietiškoji maksima ‘Arba-Arba’ nepriimtina Rytuose, ypač budistiniuose kraštuose. Todėl konfliktas tarp dviejų religijų (budizmo ir krikščionybės) manyje kunkuliavo tik pradžioje, kol abi religijas suvokiau vien rašytinių tekstų, pamokslų, neginčijamų tiesų ir tabu lygmenyje. Tačiau ilgainiui tie prieštaravimai ėmė silpnėti, pasidarė neesminiai, o galiausiai visai išnyko. Juk visos religijos yra tarsi skirtingi keliai į Meilę, Tiesą ir Taiką.“

Dworkinas, Kitcheris, Beckas ir Vattimo turbūt nuoširdžiai pritartų ir tokiems autorės sakiniams: „Kaip tik visuotinio dvasinio prado pripažinimas ir žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas, o ne Dievo sąvoka, manding, yra kiekvienos religijos esmė. Intensyvus dvasinis gyvenimas, nepriklausomai nuo to, yra Dievas ar jo nėra, neatskiriamas nuo etikos ir moralės kategorijų, nuo tikėjimo aukštesne žmogaus paskirtimi, jo gera valia ir visuotine atsakomybe. Kaip tik žmoniškumo etika… yra daug svarbesnė nei vieno ar kito Dievo… vardas bei pavadinimas.“ (Išryškinta H. L.)

Ar begali būti didesnė antitezė istorinei ir Biblijos krikščionybei, kad ir kokios konfesijos? Ypač, kai esi įsitikinęs, jog tikroji religija prasideda būtent nuo Dievo sąvokos ir nieko kito; kai tiki, jog pagrindinis ne tik religijos, bet ir visos filosofijos bei pasaulėžiūros klausimas – ar yra Dievas?; kai svarstai apie Jį, mėgini sužinoti, koks Jo charakteris, kalbėjimas; kai pats klausi, nes kai kada abejoji – minėtieji keturi vyrai kartu su Jurga Ivanauskaite savo idėjų keliones pradeda ne nuo Dievo, nuo viršaus, o iš apačios, nuo žmogaus patirties. Ir tada išsigąsti: jei ir visa krikščionybė pasuks šiuo keliu, netruks ištirpti liūliuojančiose neaprėpiamo religingumo platybėse.

Neatsitiktinai Biblija ne tiek perspėja dėl ateizmo pavojaus, nors ir šis, žinoma, yra kvailybė (žr. Ps 14, 1). Jos kritikos taikiniu žymiai dažniau tampa netikroji religija ar apgaulingas religingumas. Galima net neperdedant tvirtinti, kad Biblija suteikia mums tikrą religiją, pati iš esmės būdama antireligine.

Klaidinga religija nuo pat pradžių buvo tikrosios Bažnyčios persekiotoja. Nes nuo pat pradžių velnias bando sunaikinti Dievo darbą. Todėl Biblija jį lygina su riaumojančiu liūtu (1 Pt 5, 8), kurio turėtume rimtai pasisaugoti. Jis yra labai pavojingas. Išgirdę ar pastebėję tokį liūtą, laikykimės nuo jo kuo toliau. Mt 7, 15  Jėzus velnio atvaizdą ir darbą įformina kitame pavidale – vilko, pasislėpusio avies kailyje. Tokio vilko neatskirsi avių aptvare, tokio vilko lengvai nepastebėsi kaimenėje – šiuo pavidalu velnias yra, ko gero, labiausiai pavojingas Bažnyčiai.