2020 08 05

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Dingusio Vilniaus galerijos: Vilniaus Didžioji sinagoga

Rafaelis Chvolesas. „Vilniaus žydų kvartalo griuvėsiai su Vilniaus Gaono sinagoga“, apie 1946 m. VŽM nuotrauka.

Po Antrojo pasaulinio karo Vilnius neteko beveik visos žydiškosios savo dalies. 1945 m. karo pabaigoje ir pagrindinė Vilniaus žydų maldos vieta – Didžioji sinagoga – buvo apgriauta, tačiau lengvai atstatoma.

Judėjų tradicijoje maldos namai nėra tik architektūrinis darinys, o Toros saugojimo vieta, intelektualinis centras ir visą bendruomenę sutraukianti erdvė. Sinagogoje ir aplink ją nuolat vyksta religinis, kultūrinis, intelektualinis ir kasdienis žydų tautos gyvenimas.

Pats pastatas žydiškai tradicijai atstovaujančiam žmogui nėra itin reikšmingas, jeigu jame nesitelkia bendruomenė, nevyksta pamaldos, Toros studijos, intelektualinis gyvenimas. Atrodo, kad, po Holokausto išnykus žydų bendruomenei, buvo „natūralu“, jog Didžiąją sinagogą buvo nutarta nugriauti, o jos vietoje atsirado Vytės Nemunėlio pradinė mokykla. Tačiau Didžiosios Vilniaus sinagogos pastato liekanų sunaikinimas, o ne atstatymas 1955–1957 m. paliko simbolišką trūkį Vilniaus architektūriniame, intelektualiniame ir kasdieniame peizaže.

Janas Bulhakas. Didžioji sinagoga Žydų gatvėje. 1915 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus nuotrauka.

Didžiosios sinagogos išnykimas galiausiai įtvirtino ir didelės bendruomenės – žydų tautos – pasitraukimą iš Šiaurės Jeruzale kadaise pavadinto miesto.

G. Bagdonavičius. Vilnius. Senosios sinagogos interjeras. Apie 1935 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Nuo seniausių laikų žydai Lietuvoje turėjo labai gilias religines tradicijas. Iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Toros ir Talmudo žinovų, čia veikė žymios ješyvos, buvo gausu sinagogų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse susiformavo turtinga ir savita sinagogų architektūra. XVI–XVIII a. Lietuvos žydai pastatė daugybę mūrinių ir medinių sinagogų. XIX a. pabaigoje vien Vilniuje jų buvo per šimtą. 

Seniausia ir pati žymiausia iš jų buvo Vilniaus Didžioji sinagoga, ištisus amžius traukusi į Vilnių judaizmo žinovus ir religinės tradicijos autoritetus iš visos Europos. Vilniaus Gaono Elijahu’o ben Šlomono Zalmano, garsiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę, o Didžioji sinagoga tapo jos simboliu. 1997 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje, netoli namo Žydų g. 5, atidengtas paminklas-biustas Vilniaus Gaonui, kurį, remdamasis jau anksčiau sukurtu skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio gipsiniu modeliu, sukūrė skulptorius Mindaugas Šnipas.

Vilniaus Didžioji sinagoga. Pirmo pasaulinio karo metų. Wikipedia.org nuotrauka

Dauguma sinagogų LDK buvo medinės – jų architektūriniai tūriai, formos ir puošyba atskleidžia savitą šiose žemėse susiformavusią žydų liaudies meno tradiciją. Deja, iš gausybės buvusių medinių sinagogų šiandien Lietuvoje toliau neprižiūrimos ir nykstančios išliko tik kelios. Medines sinagogas, panašiai kaip ir Vilniaus Didžiąją sinagogą, primena tik fotografijos, grafikos darbai ir išlikę interjero fragmentai. 

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m – pločio ir 12,1 m aukščio. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Teigiama, kad šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo iki 5000 žmonių. Ji buvo įrengta pagal visus tuometinius ritualinius reikalavimus. Manoma, kad mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus. XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mūrinių žydų maldos namų buvo pastatyta visuose didesniuose miestuose.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus Didžiąją sinagogą siaubė 1655–1661 m. Vilnių okupavę rusai ir 1748 m. bei 1749 m. gaisrai. Tačiau, nepaisant stichinių nelaimių ir kitų nepalankių veiksnių, šioje šventovėje išliko dauguma meno kūrinių ir brangenybių, kurias buvo paaukoję turtingesni bendruomenės nariai.

Po 1794 m. sukilimo Didžioji sinagoga buvo atnaujinta ir įgijo to metu vyravusio klasicistinio stiliaus elementų. Ji buvo įrengta pagal visas tokiems maldos namams būdingas tradicijas: padalinta į vyrų ir moterų puses, parinktos Toros saugojimo bei jos skaitymo vietos ir pan.. Tikintieji privalėjo išsipirkti vietas šioje šventovėje.

Janas Bulhakas. Didžioji sinagoga. 1940 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotrauka

1893 m. pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą projektą Vilniaus Didžioji sinagoga buvo iš dalies perstatyta, pritaikyta naujoms sąlygoms: šiaurės vakarų pusėje, moterų galerijoje, buvo iškirstos angos, įrengtas naujas įėjimas, padidintos kai kurios patalpos. Pirmojo pasaulinio karo metais nemaža dalis daiktų iš sinagogos buvo išvežta į Rusiją. XIX a. pabaigoje sutvarkyta sinagoga išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.