E. Dauknio liudijimas iš misijos Argentinos lūšnynuose: „Tikėjimą išgyvenau širdimi“

„Su vienu berniuku Alanu skusdavome bulves, ir jis didžiuodavosi, kai sakydavau, kad pietūs pagaminti iš jo paruoštų bulvių. Kitas berniukas Augustinas nemokėjo savaitės dienų pavadinimų – tai išsikėliau tikslą jį išmokyti. Tai buvo paprastas, bet tikras buvimas kartu“, – misiją Argentinoje, Buenos Airių Villa Jardino rajone, prisimena neformaliojo lytinio švietimo lektorius EDVINAS DAUKNYS.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ Edvinas pasakoja apie kelionę Dievo link ir 16 mėnesių trukusią misiją Argentinos lūšnynuose.

Augote Panevėžyje, kaip pats juokaujate, jau šukuosena apie tai išduoda. Dabar esate nuoširdžiai tikintis žmogus, o koks santykis su Dievu buvo vaikystėje ir paauglystėje?

Dievas ir tikėjimas užima svarbią vietą mano gyvenime. Vaikystėje mama rūpinosi mūsų tikėjimu, kad priimtume Komuniją, Sutvirtinimą, žinoma, minėjome pagrindines šventes. Kaip ir dauguma lietuvių, tikiu, buvome padorūs katalikai. Bet turbūt čia yra esminis skirtumas – jaunystėje neturėjau jokio asmeninio santykio su Dievu. Vaikystėje ir paauglystėje vyksta daug įdomių dalykų, todėl Dievo paieškoms, deja, nebuvo laiko. Tikėjimo supratimas ateina su branda.

Tačiau augau tikinčioje šeimoje, buvau priėmęs visus sakramentus, lankiau tikybos pamokas. Dvyliktoje klasėje į tikybos pamoką net vieną kartą buvau nuėjęs…

Vėliau įstojote į pedagoginį universitetą ir tapote tikybos mokytoju. Kodėl pasirinkote šią studijų kryptį?

Deja, nelabai rinkausi tą studijų kryptį. Taip atsitiko. Baigdamas vidurinę mokyklą aiškiai žinojau, ką noriu veikti – norėjau stoti į Policijos akademiją ir tam rengiausi.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Tačiau 2006 metais šioje mokykloje buvo sustabdyta programa. Plano B neturėjau ir atėjus laikui pildyti stojimų sąrašą surašiau bet ką. Per pirmą turą niekur neįstojau. Savaitgalis, aš jau pasiruošęs važiuoti prie ežero, kuprinė pilna įvairių gėrimų, bet stoviu ir man ašaros rieda. Atrodė, viskas – mano gyvenimas baigėsi. Galvojau: kas dabar beliko? Tik kariuomenė. O tuo metu, 2006-aisiais, kariuomenės reputacija buvo gana prasta. Mane tai visiškai pakirto – galvojau, devyniolika metų, o jau viskas, ateities nėra.

Teta papasakojo, kad Vilniaus pedagoginiame dar yra likusių vietų, viena iš jų – katalikų tikyba. Aišku, man tai visiškai neimponavo, bet pagrindinis tikslas buvo neiti į kariuomenę ir išvažiuoti į Vilnių. Vilnius didelis – daug pramogų, draugų, bičiulių. Maniau, gal vėliau perstosiu, todėl ir įstojau.

Nors žvelgėte skeptiškai, studijas baigėte. Kaip sekėsi mokslai? Nemaištavote?

Tikrai buvo maišto. Reikėjo net laikyti stojamuosius egzaminus. Prieš važiuojant į egzaminą močiutė pamokė: „Tu bent maldaknygę atsiversk, paskaityk apie sakramentus, vis dėlto ko nors klaus.“ Tad važiuodamas į Vilnių skaičiau maldaknygę. Atvykęs į egzaminą visokių šposų prikrėčiau, bet, matyt, kažką manyje pamatė.

Pirmi metai buvo labai sudėtingi. Studijos man nelabai rūpėjo – svarbiau buvo pramogos, klubai, draugai. Artėjo 2007-ųjų Velykos, ir aš jau važiavau į Panevėžį planuodamas, kaip kalbėsiu su tėčiu, kad perstosiu į rimtesnes studijas. Bet tėtis, nors nėra labai religingas, aiškiai pasakė: „Čia yra suaugusio žmogaus gyvenimas ir sprendimai. Turi prisiimti atsakomybę. Kas pusę metų neperstosi.“ Neturėjau tiek drąsos jam prieštarauti, be to, finansai buvo jo rankose, tad teko sutikti.

Tai buvo mano tikėjimo kelionės pradžia. Pirmą kartą ištariau: „Dieve, jei Tu esi, norėčiau su Tavimi susipažinti.“

Tais pačiais metais vyko Lietuvos jaunimo dienos Klaipėdoje, ir mūsų kursas ten atliko praktiką. Pirmą kartą gyvenime man kilo klausimas iš širdies: o jeigu Dievas iš tikrųjų egzistuoja? Mačiau apie 7000 jaunų žmonių, susirinkusių švęsti tikėjimą, gyvenimą, Eucharistiją. Mane tai sukrėtė. Didelį įspūdį padarė Karo akademijos vyrai – sportiški, rimti, atletiški. Svarsčiau: ką jie čia daro? Kodėl jie neša kryžių, klaupiasi? Tas vaizdas stipriai mane paveikė.

Žmonės buvo šviesūs, draugiški, ir aš ten labai gerai jaučiausi. Tai buvo mano tikėjimo kelionės pradžia. Pirmą kartą ištariau: „Dieve, jei Tu esi, norėčiau su Tavimi susipažinti.“

Tai buvo pirmas žingsnis atveriant širdį ir pradedant suprasti, kas yra tikėjimas?

Tikrai taip. Vėliau ir studijos tapo įdomios, turėjau labai gerų dėstytojų – pavyzdžiui, Andrių Narbekovą, Arūną Peškaitį, Benediktą Rollin. Jie nebuvo dogmatiški, nemokė, „kaip Edvinui gyventi“. Jie matė, koks aš esu – tuo metu dar buvau padauža. Bet jie niekada nemoralizavo. Jų gyvenimas liudijo tikėjimą, ir tai man darė įspūdį.

Taip pamažu prasidėjo mano kelionė: ėmiau savanoriauti, sutikau draugų, bendraamžių, savanoriavau Jurgio Matulaičio parapijoje, vėliau pradėjau dirbti dabartinėje Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje. Mačiau savo veiklos prasmę, šalia to Dievas pamažu augino tikėjimą, leido Jį geriau pažinti. Galiausiai tai mane nuvedė į misiją Argentinoje, galima sakyti, tai buvo vyšnia ant torto mano gyvenime.

Misija Argentinoje turbūt buvo didžiausia jūsų gyvenimo kelionė? Kaip pasiryžote išvykti į tokią ilgą kelionę – į kitą pasaulio kraštą?

Norėčiau save sutikti tais metais – šiandienos akimis pamatyti tą Edviną, kuris buvo 2010-aisiais, ir pažiūrėti, apie ką jis mąstė, kaip kalbėjo. Tuo metu dirbau mokykloje tikybos mokytoju – tai buvo labai įdomus darbas.

Keletas draugų buvo išvykę į trumpą misiją Filipinuose. Grįžę jie dalijosi patirtimi, ir tie pasakojimai uždegė širdį. Supratau, kad trokštu išvykti. Po paieškų atsirado galimybė skristi į Argentiną. Kad pasiruoščiau misijai, turėjau įdėti daug darbo finansine prasme: rasti žmonių, kurie patikėtų tuo, ką darau, ir paremtų. Misijos tikslas – kad kuo daugiau žmonių prisidėtų: vieni meldėsi už mane, kiti rėmė finansiškai. Pavyzdžiui, Panevėžio kunigas Petras Baniulis pasakė: „Aš tau vienų Mišių rinkliavą atiduosiu“, nors manęs beveik nepažinojo. Tai buvo Dievo vedimas per žmones – jų pasitikėjimą, tikėjimą, kad aš važiuoju augti, mokytis ir daryti gera.

Buvo ir baimės – Pietų Amerika vis dėlto laikoma gana pavojingu žemynu. Draugai irgi nenorėjo, kad važiuočiau. Ir pats daug dvejojau. Vis dėlto stipriai jutau, kad privalau tai padaryti.

Argentinoje vadinotės amigos de los Niños – tai reiškia „vaikų draugai“. Koks buvo šios misijos tikslas?

Organizacija, kuri veikia daugiau nei 20-yje pasaulio šalių, misijas tikslingai rengia daugiausia lūšnynuose.

Iš pradžių buvo šiek tiek baisu – maniau, kad reikės eiti pas žmones ir sakyti: „Jėzus už tave numirė“, jiems moralizuoti. Bet vienas pagrindinių misijos tikslų – būti amigos de los Niños, vaikų draugais. Tiesiog būti šalia, draugauti. O draugauti nėra taip paprasta – dažnai nustelbia ego, nori atgalinio ryšio, naudos. Kartu su vaikais žaisdavome, piešdavome, kalbėdavome, jie ateidavo pas mus į namus. Pavyzdžiui, su vienu berniuku Alanu skusdavome bulves, ir jis didžiuodavosi, kai sakydavau, kad pietūs pagaminti iš jo paruoštų bulvių. Kitas berniukas Augustinas nemokėjo savaitės dienų pavadinimų – tai išsikėliau tikslą jį jų išmokyti. Tai buvo paprastas, bet tikras buvimas kartu.

Mes irgi gyvenome lūšnynuose, kaip vietiniai, ir mūsų sąlygos nebuvo geresnės: neturėjome interneto, asmeninių telefonų, skalbimo mašinos. Skalbdavome lauke net esant vos kelių laipsnių temperatūrai, dušas taip pat buvo lauke – žiemą tai tikrai buvo sunku. Bet supranti – visi taip gyvena.

Mes dažnai įsivaizduojame, kad tas mažutėlis yra ketverių metų vaikas. Bet misijoje reikia laiko suprasti, kad daugelyje gyvenimo situacijų tas mažutėlis esi tu pats – tas, kuriam reikia Dievo, Kristaus.

Antras svarbus misijos tikslas kilo iš simbolinio vaizdo: kai Kristus buvo nukryžiuotas, prie kryžiaus stovėjo Jo motina. Kvietimas buvo būti su žmonėmis jų kančioje – kaip Marija prie kryžiaus. Dažnai misijoje reikėdavo tiesiog išklausyti žmones. Jie buvo apleisti, vieniši – ypač vyresni, bet ir jauni, kamuojami įvairių sunkumų: priklausomybės, skurdo, smurto. Daug vaikų augo gatvėje, nes tėvai buvo priklausomi ar užsiėmė prostitucija.

Kartais kryžius mums būdavo fizinis darbas – statybos, plytų nešiojimas. Taip pat lydėdavome žmones į ligonines, padėdavome gauti medicininę pagalbą. Buvo daug migrantų iš Paragvajaus, Urugvajaus – žmonių be dokumentų, net nežinančių savo gimimo datos. Jie neegzistavo sistemose, todėl bandydavome jiems padėti gauti bent minimalias socialines ar medicinos paslaugas. Stengėmės būti šalia žmogaus jo kryžiuje.

O kaip bendravote su vietiniais? Mokėjote ispanų kalbą?

Tai labai svarbus misijos aspektas. Kristus labai daug kalbėjo apie mažutėlius – „leiskite mažutėliams ateiti pas mane“. Mes dažnai įsivaizduojame, kad tas mažutėlis yra ketverių metų vaikas. Bet misijoje reikia laiko suprasti, kad daugelyje gyvenimo situacijų tas mažutėlis esi tu pats – tas, kuriam reikia Dievo, Kristaus.

Ispanų kalbos nemokėjau. Organizacijos tikslas siunčiant savanorius dažnai būna būtent toks – savanoriai neprivalo mokėti vietinės kalbos, kad pabūtų tais mažutėliais, priklausomais nuo kitų žmonių. Atvykus tikrai būdavo visko: vaikai juokdavosi, sakydavo kažkokius keiksmažodžius, o aš nieko nesuprasdavau. Pirmą dieną klebonas man atnešė sąrašą ir pasakė: „Imk, išmok.“ Maniau, čia yra pagrindiniai, svarbiausi žodžiai. O jis: „Ne, čia keiksmažodžiai – bent jau suprasi, kai tave keikia.“ Taip po truputį mokiausi kalbos, kol galėjau susikalbėti ir suprasti.

Matėte daug skurdo, be tėvų augančių vaikų. Ar ši patirtis sustiprino tikėjimą? O gal buvo akimirkų, kai suabejojote Dievu?

Buvo visko. Susidraugavome su vienu kunigu, pas jį dažnai važiuodavau pasikalbėti. Kartą jis pasakė: „Edvinai, kaip tau pasisekė – tu gali išgyventi Evangeliją realiai.“ Iš pradžių nesupratau, bet vėliau pradėjau tai matyti.

Žinoma, buvo ir labai skaudžių momentų. Ypač kai matydavau sumuštus, nemylimus vaikus. Atsimenu, vaikai labai mėgdavo, kad juos suptume laikydami už rankų ratu. Viena mergaitė Morenita kartą pakelta sušuko iš skausmo. Pažiūrėjau – jos visas kaklas buvo mėlynas. Supratau, kas įvyko, kad tėvas ją sumušė. Tada, aišku, kyla pyktis, klausimai Dievui.

Tačiau kartu mano patirtis buvo labai stipri – teko išgyventi savo Didįjį penktadienį, tą nuodėmės svorį, ir kartu – Velykų prisikėlimą. Tada supratau: kaip būtų liūdna, jei gyvenime nebūtų Velykų. Tai buvo ne teorinis ar iš knygų išmoktas dalykas – tai buvo išgyventa širdimi.

Dievas mane ilgai vedė iki supratimo apie meilę, kančią, skausmą – per situacijas, bendruomenę, žmones. Aš tikėjimą išgyvenau ne teoriškai, o savo širdimi, patirtimi. Kartais tai perteikti kitam žmogui labai sunku, nes tikėjimas tampa tikras tik tada, kai būna asmeniškas – kai atsiranda santykis su Kristumi.

Bijojau grįžti į visiškai pasaulietinį gyvenimą, kuriame nelieka vietos Dievui.

Argentinoje, rodos, gyvenote visai kitame pasaulyje. Sunku ir nedrąsu buvo išvykti, bet tikriausiai sunku buvo ir sugrįžti?

Grįžti buvo tikrai labai sunku. Argentinoje praleidau 16 mėnesių. Kasdien buvo adoracija – asmeninis laikas koplyčioje prie Švenčiausiojo Sakramento, liturginės valandos, rožinis, kasdien dalyvaudavome Mišiose. Ne visada buvau šimtu procentų įsitraukęs – kartais ir pavargsti, ir gal mintys nuklysta, bet poveikis išlieka.

Grįžus į Lietuvą kilo klausimas: o kaip dabar gyventi? Nebegalėjai gyventi tokiu pat ritmu, reikėjo eiti į darbą, susitikti su draugais, būti su šeima. Bijojau grįžti į visiškai pasaulietinį gyvenimą, kuriame nelieka vietos Dievui. Tai man kėlė baimę.

Sugrįžo ir mintys – kaip atrodai, ką turi, kur gyveni, koks tavo telefonas, kokia mašina. Tai kėlė daug streso. Pirmas pusmetis buvo sunkus – reikėjo iš naujo mokytis gyventi.

Kaip šiandien reikia kalbėti su jaunimu apie tikėjimą?

Tai ir sunkus, ir kartu paprastas klausimas. Jis galioja ne tik jaunimui, bet ir visiems mums. Apie tikėjimą, Bažnyčią yra daug įvairių įsivaizdavimų, stereotipų, kas gerai, kas blogai. Visko yra.

Atsakant į klausimą, man atrodo, pirmiausia misija yra labai paprasta – pats turi tuo gyventi. Kaip ir mano dėstytojai – jie tiesiog gyvena tuo, ką tiki.