Jonathanas Pageau – kanadietis, ortodoksas, jutubo mistikas

Ortodoksija Kanadoje

J. Pageau gimė Kvebeke, Kanados dalyje, kurioje daugelis gyventojų yra prancūzai ir viešajame gyvenime dominuoja prancūzų kalba (ji yra valstybinė Kanados kalba, kaip ir anglų). Iki XX a. vidurio Kvebekas buvo itin katalikiškas kraštas, tačiau 7-ajame dešimtmetyje įvyko „tylioji revoliucija“, kai pasikeitus kartoms staiga labai sumažėjo tikinčiųjų, viešojoje erdvėje įsigalėjo sekuliarizmas, atsirado religinis indiferentizmas. Tuo laikotarpiu Jonathano tėvai paliko Katalikų Bažnyčią, tapo karštais baptistais, tėvas – pastoriumi. Taip Jonathanas, nors ir gimė istoriškai katalikiškame, realiai – sekuliariame krašte, bet augo baptistų pastoriaus šeimoje.

Apie Ortodoksų Bažnyčią tuo metu jis buvo menkai tegirdėjęs, nors ji ir atsirado Šiaurės Amerikoje anksčiau nei pati JAV valstybė. Dar XVIII a. viduryje ortodoksų dvasininkai pradėjo lydėti keliaujančiuosius į Rusijos imperijai priklausiusią Aliaską, o 1794 m. buvo įsteigta pirmoji oficiali misija. Šv. Hermanas Aliaskietis ir šv. Inocentas Aliaskietis krikštijo vietines tautas, į jų kalbas vertė pamaldų bei Biblijos tekstus. XIX a. misijų vis daugėjo, nes įvairių tradicijų – graikų, serbų, rumunų ir kt. – dvasininkai atvykdavo paskui savo emigravusią kaimenę. Didelį impulsą davė bolševikų revoliucija Rusijoje, kuri paskatino religingų žmonių emigraciją. XX a. Šiaurės Amerikoje egzistavo daugybė skirtingų Ortodoksų Bažnyčių bendruomenių, ir jos jau gyvavo gana ilgai, tad pamaldose ir pamokslaudami vartojo ir daug kam gimtąją anglų kalbą (o Kvebeke – prancūzų).

Jonathanas susidomėjo ortodoksų tikėjimu po universitetinių studijų. Jis cum laude baigė tapybą ir piešimą Konkordijos universitete Monrealyje ir užsiėmė šiuolaikiniu menu, tačiau tebebuvo baptistas. Jonathanas norėjo kurti meną, kuris atspindėtų jo vidinius išgyvenimus, jo tikėjimą, tačiau baptistai yra ikonoklastai ir neleidžia jokių atvaizdų, jo bendruomenėje netgi nebuvo vaizduojami kryžiai. Tuo tarpu šiuolaikiniame mene jis matė mažai prasmės. Taigi, taip Jonathanas įstrigo tarp religinio meno vakuumo savo konfesijoje ir beprasmiu atrodžiusio šiuolaikinio meno.

Iš pradžių meninės gelmės jis ieškojo įvairių mistinių mokymų, sufizmo, kabalos, gnosticizmo literatūroje, vis svarstydamas, kodėl nieko panašaus nėra krikščionybėje. Viską pakeitė susidūrimas su krikščionių ortodoksų literatūra, Bažnyčios tėvais ir ikonografija. Jonathano Pageau žodžiais, pasakytais viename interviu: „Aš vis galvojau, kodėl mes to neturime mūsų tradicijoje? Tada supratau – mes visada tai turėjome, tai yra Bažnyčios tėvų raštuose.“

Gilų įspūdį jam paliko ne tik Bažnyčios tėvų raštai, bet ir tai, kad Tradicija tebebuvo gyva ortodoksų bendruomenėje. Šv. Grigaliaus Nysiečio „Mozės gyvenimas“ jam buvo didžiulis atradimas, o ortodoksams tai įprasta dvasinė literatūra. Simbolių kupinas menas gyvenant Kanadoje jam atrodė praeities, viduramžių dalykas, o Ortodoksų Bažnyčioje tokį meną, jo teoriją vystė ir XX a. teologai, tokie kaip Porfirijus Uspenskis, Jevgenijus Trubeckis, Vladimiras Losskis. Tai, kas jį žavėjo kaip naujovė, Ortodoksų Bažnyčioje buvo gyva tradicija, gyvenimo būdas. Tiesa, Jonathanas pirmiausia ją pažino iš knygų ir tik po to įsidrąsino pabandyti nueiti į ortodoksų pamaldas, kur, jo nuostabai, viskas vyko angliškai (jis bijojo, kad bus graikiškai arba rusiškai) ir liturgijos išgyvenimo džiaugsmas viršijo jo lūkesčius.

Norėdamas pažinti Tradiciją dar giliau, iki prisijungdamas prie Bažnyčios, jis Šerbruko universitete studijavo ortodoksų teologiją ir ikonologiją. Pabaigęs universiteto kursus ir perėjęs katechumenatą, 2003 m. jis per Sutvirtinimo sakramentą prisijungė prie Ortodoksų Bažnyčios. Dar katechumenato metu jis degė noru tapyti ikonas, tačiau net su mokytojų pagalba tai buvo sudėtinga. Tuo metu netyčia jam į rankas pateko medis, tinkamas drožinėti, ir jis pradėjo bandyti ikonas drožinėti. Tai jam puikiai sekėsi, vėliau jis išbandė ir akmens tašybą. Taip J. Pageau atrado sau tinkamiausią meninės raiškos formą ir savo pagrindinį gyvenimo pašaukimą – ikonografiją. Visas šias autobiografines detales jis pasakoja įvairiuose savo jutubo vaizdo įrašuose, kuriuos aktyviai pradėjo kurti prieš ketverius metus.

Gilyn į simbolių pasaulį

Žymiausia Jonathano Pageau laida jutubo platformoje vadinasi The Symbolic World (liet. – „Simbolinis pasaulis“ arba „Simbolių pasaulis“). Šioje laidoje Jonathanas aiškina meno kūrinių, Biblijos, populiariosios kultūros ir mus supančio pasaulio simbolius bei prasmę. Pagrindinė jo požiūrio prielaida – tai metaforos ir pažodinės prasmės, alegorijos ir istorijos priešpriešos neigimas. Pasak jo, pažodinė prasmė yra reliatyvi sąvoka, o pagrindinis žmogaus mąstymo apie pasaulį būdas – per simbolį.

Pagalvokime apie kalbos metaforiškumą. Net sakydami „kyla temperatūra“, „kyla kainos“, „saulė leidžiasi“ mes naudojamės tam tikrais vaizdiniais. Nei temperatūra, nei kainos iš tikrųjų niekur nekyla, nejuda erdvėje, o apie saulę esame mokomi, kad Žemė skrieja aplink ją, ji nei leidžiasi, nei kyla. Net, atrodytų, tokiame faktų konstatavime yra vaizdinių.

Kita vertus, visa mūsų kalba yra susijusi su tam tikru pasakojimu, naratyvu. Neįmanoma kažko nupasakoti be naratyvo, nes turėsime pasirinkti, ką pasakoti ir ko – ne. Pavyzdžiui, aprašydami dviejų vaikinų muštynes šalia baro galime smulkiai rašyti, koks buvo oras, kuris buvo paros metas, koks buvo asfaltas, ant kurio jiedu stovėjo, kaip kiekvienas buvo apsirengęs, kokia tiksliai trajektorija skriejo smūgiai, kokius kūno audinius žalojo – tačiau visų smulkmenų ne tik neišvardytume, bet dar vargu ar tai, ką kalbėtume, būtų prasminga. Tuo tarpu sakydami „anas vaikinas tą kitą vakar gerai prikūlė prie baro“ galime išreikšti prasmingą mintį ir perduoti žinią efektyviau, nei detaliu, faktiniu aprašymu. Mes išrinkome tik vieną, pasirinktinį faktą, kuris reikalingas platesniam pasakojimui, ir jam apibūdinti pasirinkome vaizdingą žodį „prikūlė“, kuris yra metafora: kuliami yra kviečiai, o ne žmonės.

Toks kalbos prigimties supratimas leidžia naujai pažvelgti į visą meno pasaulį. Kam reikalinga poezija? Kodėl reikia rašyti „mano meilė plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių“, o ne tiesiog: „aš tave myliu“? Kodėl Ravenoje, Šv. Apolinaro bazilikos mozaikoje, Kristus Atsimainymo metu vaizduojamas ne kaip žmogus, o kaip kryžius apskritime? Kodėl Vivaldžio „Metų laikuose“ girdime ne paukščius ar juos imituojančius medžiotojų instrumentus, o smuikus? Nes tai geriausias būdas išreikšti tai, kas norima pasakyti. Grynosios „pažodinės prasmės“, kaip visiškai objektyvios faktų konstatacijos, be jokio didesnio egzistuojančio naratyvo ar be jokių metaforų neegzistuoja. Žmogus yra simbolinė būtybė, kurią supa simbolinis pasaulis, gražus savo tvarka (patterns).

Biblija apie kiekvieną iš mūsų

Toks simbolinis pasaulio matymas padeda naujai perskaityti ir Bibliją. Tiesa, tas „naujai“ yra „naujai“ tik jutubo auditorijai, o Ortodoksų Bažnyčiai tai yra tradicinė Aleksandrijos mokyklos egzegezė (Šventojo Rašto aiškinimas). Šiuolaikinis žmogus pasakojimą apie Adomą ir Ievą supranta arba kaip grynai istorinį, apie pirmus du žmones, kurie gyveno Mesapotamijoje ir suvalgė nuo kažkokio medžio vaisių (fundamentalizmas), arba kaip ore pakibusią metaforą, kurioje nėra nieko istoriško (modernizmas). Bažnyčios tėvų aiškinime nepripažįstamas nė vienas kraštutinumas, istorinis ir metaforinis aspektai susijungia simbolinėje interpretacijoje. Adomo ir Ievos istorija pasakoja apie žmogiškąją būtį, jos patterns, dėsningumus, tvarką. Ta tvarka aktuali ne kaip istorinė ar archeologinė įdomybė (kaip kažkas, kas įvyko kažkada seniai) ir ne kaip su istorija nieko bendro neturinti pasakaitė, o kaip tikrovės tvarką atskleidžiantis simbolinis pasakojimas, paaiškinantis žmogiškąją būtį. Nuo to atsispirdamas, pavyzdžiui, šv. Efremas Siras kalba apie vaisiaus nuo gero ir pikto pažinimo medžio valgymą kaip apie pirmąją Švč. Komuniją, bendrystę su Dievu, forsuotą ne laiku ir ne vietoje, priimtą nevertai, o Edeną – kaip Dievo artumo simbolį, kurį (artumą, Edeną) žmogus prarado ir praranda pažeisdamas santykį su Dievu.

Simboliškai skaitoma visa Biblija, ir Senasis, ir Naujasis Testamentas, tampa knyga apie kiekvieną iš mūsų. Pirmąją gavėnios savaitę ortodoksai per pamaldas girdi šv. Andriejaus Kretiečio Didįjį atgailos kanoną, kuriame įvairiausi Biblijos įvykiai prisimenami kaip kalbantys apie žmogaus būtį, kaip, pavyzdžiui: „O, siela nelaiminga! Ko tapai tokia panaši į Ievą? Ne į gẽra tu lygiuojies: smarkiai susižalojai palietusi medį ir paragavus nederamo valgio“, arba: „Tu, siela, nutolai nuo savo Viešpaties tarsi Datanas ir Abiramas, bet jeigu nori, kad tavęs neprarytų prasivėrusi žemė, šauk iš pragaro gelmių: ‚pasigailėk!‘“ (ir toks, kupinas nuorodų bei jas aktualizuojantis, yra visas kanonas).

Tiems, kam pažįstama Jordano Petersono veikla, skaitant apie tokį interpretacijos būdą, nesunku suprasti, kodėl jis ir Jonathanas Pageau neblogai susibičiuliavo. J. Petersonas – kitas kanadietis, psichologas, išgarsėjęs jutube savo paskaitomis bei pasisakymais, ginančiais tradicinę socialinę tvarką. Jo knygų yra jau ir lietuvių kalba. Pats nebūdamas krikščionis, J. Petersonas nekart yra išreiškęs simpatiją krikščionims ortodoksams, ir jo įrašyti pokalbiai su J. Pageau nemažai prisidėjo prie paties Jonathano populiarumo. Jis sako, kad didelė dalis Petersono gerbėjų, pastarojo dėka susidomėję krikščionybe, vėliau pradeda klausytis Jonathano laidų.

Kas jungia žymaus psichologo ir žymaus menininko pasaulėvaizdžius? Tai ta pati simbolinė analizė. Jordanas Petersonas jutube turi laidą Biblical series, kur analizuoja Bibliją remdamasis Karlo Jungo analitinės psichologijos teorija. Nors jo išvados ne visada yra ortodoksiškos, bet simbolinis mąstymo būdas, kurį naudoja Petersonas, yra labai panašus į Pageau, ir susidomėję šiuo nedideliu Petersono veiklos segmentu žmonės atranda tikrą laidų aruodą Pageau kanale.

Apibendrinimas

Jonathano Pageau pavyzdys rodo, kad žmonės yra išsiilgę autentiško religinio gyvenimo. Viena vertus, jie nori patys bandyti gyventi pagal Dievą, artėti prie Dievo, Jį patirti, su Juo bendrauti, ir jų netenkina formalus religingumas. Simbolinis mąstymas atveria kelią į aukštesnį, mistinį, skaitymą ir atliepia norą suprasti ir patirti.

Kita vertus, jiems rūpi rasti tokių žmonių, kurie patys gyventų pagal tai, ką skelbia; kurie būtų gyvi mokymo įkūnijimai. Jonathanas, kad ir kokių trūkumų jis turėtų, yra būtent toks žmogus. Jis myli tai, kuo gyvena, ir tuo dalijasi. Šis pavyzdys įtraukia ir uždega sekti.