Kainas pradėjo karą, ir karas tęsiasi

Šitas vaizdas – iš ekskursijos atostogaujant Turkijoje – vis grįžta ir grįžta atmintin. Išvyka patiko, buvo sklandi, vakarop išsiskirstėm kas sau, ir tiek. Per visą dieną turistaujančioje grupėje – jokio nesantaikos šešėlio, nė iš tolo. O po keturių mėnesių prasidėjo karas.

Kas nutiko toms ukrainiečių šeimoms, linksmai čiauškėjusioms moterims ir vaikams? Iš kur jie buvo – iš Kyjivo, Bučos, Mariupolio, Bachmuto (kaip uoliai visus praėjusius metus mokėmės Ukrainos geografijos…)? Ir kita, dar sunkesnė mįslė: koks džinas išsiveržė vasario 24-ąją, koks solovjovų, skabejevų, duginų įkaltas prakeiksmas? Šitas melo, neapykantos ir agresijos gaivalas ne mėnesį ar pusmetį turėjo urduliuoti Rusijos piliečių smegenyse – tereikėjo Kremliuje spragtelėti pirštais, ir jis sprogo. Vadinamieji kariai išvaduotojai, lyg iš siaubo filmų ištrūkę monstrai, šiandien šėlstantys kaimyninės valstybinės teritorijoje, yra palaikomi ir palaiminti tų pačių ir tokių pačių žmonių kaip anie ekskursijos bendrakeleiviai, gal net tai jų šeimų nariai, giminaičiai, draugai.

Girdime iš alternatyvios tikrovės kalbančius rusus, ir atrodo, kad mes tapome ne skirtingų pažiūrų, o nesusisiekiančių pasaulių gyventojai. Štai ką gali propaganda, gudriai raizgomos ideologijų pinklės, koks ne mažiau nuožmaus karo dėl žmonių protų rezultatas…

Istorija juda atsikartojančiais ratais, ir tie atsikartojimai šiurpūs, nes jos pamokų niekaip neišmokstame – gal nesugebame, gal nenorime. Visgi į praeitį atsigręžti visada verta, bent probėgšmais, jei jau nesimokant, tai nors tam, kad geriau suprastum dabartį ir galbūt šiek tiek apčiuopiamiau, pagrįsčiau prognozuotum ateitį.

Žinoma, istorikai tai nuolat daro ir dalijasi savo įžvalgomis. Bet net ir nebūdamas profesionalu lengvai pastebėsi, kad Rusija per šimtmečius išlieka gobiama kažkokios tamsios paslapties ir vis supurtoma nenuspėjamų reiškinių. Kad ir tie ne kartą ilgą laiką trukdavę represijų bei baimės kaustomi sąstingiai, kuriuos galiausiai pralauždavo viską šluojantys neapykantos uraganai, brutalūs maištai ir perversmai.

Rusijos terpėje kone stebuklingai prigyja grobuoniškos idėjos (bene chrestomatinis pavyzdys – Leninas ir jo revoliucija), randasi racionaliai sunkiai paaiškinamų sprendimų ir poelgių (tarkim, pilietinio karo metais beveik pusė buvusių caro karininkų kovojo bolševikų gretose, o tai vėliau, kaip galima numanyti, jiems baigėsi tragiškai – daugumos jų išžudymu). „Didi rusų tauta“ linkusi sau prisiskirti nežmoniškas misijas. Nūn vėl turime nelaimės tai matyti savo akimis. Totalitarinių sistemų vadai sugeba įtikinti savo piliečius, kad eiti žudyti kitus gali būti teisinga. Taip ir šiandien beteisiai rusų rekrutai, propagandos nusiaubtais protais, apleisti, utėlėti ir niežuoti, „laisvina“ Ukrainos teritorijas. Dėl ko? Kad ir kitiems atneštų tokį pat „rusų pasaulio gėrį“?

Politikai, žiniasklaida vis linksniuoja apie šioje šalyje atgimusį fašizmą ir nacizmą. Tačiau, nors ir pripažįstamas, dažnai šešėlyje lieka faktas, kad Putino Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių bei pareigų perėmėja ir tęsėja, o svarbiausia, nieko iš savo praeities iki šiol neišsižadėjusi. Pakirdo tas pats bolševizmo-stalinizmo žvėris, tiesa, dar ir naujais fašizmo bei kitokių ideologijų dryžiais išmargintu kailiu. Pasiutęs, nes po SSRS žlugimo neišsilaižė savo žaizdų, neišdrįso eiti sveikimo keliu, todėl dabar jau nevaržomai dantimis griežia pagieža ir revanšizmas.

Ironiška, kad šių dienų Rusija visgi „ištaisė“ vieną anuometinės ateistinės imperijos klaidą. Religiją iš tiesų galima paversti svaigiu opiumu dėl jos autoritetingumo, pretendavimo į tiesą, teisumą ir neklystamumą padaryti pačia galingiausia, tiesiog neprilygstama manipuliacijų ir propagandos priemone. Ką dar „geresnio“ ir stipresnio diktatorius galėtų duoti savo liaudžiai? Krikščionybės tekstų citatos, eurazianizmo, šovinizmo, net fundamentaliojo islamo idėjos, gudriai suderintos, suplaktos, papildytos kitokiais „stiprikliais“, Rusijoje stulbinamai suveikė ir pasiteisino su kaupu.

Karas, ekspansija, žudynės ir žiaurumai užpuolus suverenią šalį ne visuotinai pasmerkti, o entuziastingai sveikinami, toliau reikalaujant neskaičiuojamų aukų ir besąlygiško atsidavimo. Argi ten dar galėtų kam šauti į galvą, kad Dievas – dangstykis nesidangstęs religingumu – iš prievartos pozicijų neveikia ir niekada jos nepalaiko?.. Betgi kvaišalų kokteiliuko efektas nuspėjamas ir tragiškas: nei Dievo, nei tiesos, nei laisvės.

Nuostabu, kad Dangaus karalystės salelės pergalingai iškyla ten, kur, atrodo, turėtų būti pats pragaro epicentras – karo siaubo ir naikinimo apimtoje Ukrainoje. Ramus ir sotus gyvenimas, anokia čia paslaptis, mus apaugina egoizmo, užsisklendimo kiautu, bet ištikus ekstremaliai situacijai ta suragėjusi oda ima trūkinėti, nubyra visa, kas prisikurta, nereikalinga, kas pririša. Baiminamės atsidurti tokios grynos, žvarbios laisvės akivaizdoje, tačiau kiek daug liudijimų, kai ribiniais momentais tiesiog savaime pradeda veikti Evangelijos įstatymas. Tūkstančiai žmonių Ukrainoje kas dieną natūraliausiai vykdo didįjį meilės priesaką: kiekvieną valandėlę yra pasirengę gyvybę už draugus atiduoti. Rizikuoti, aukotis, ištverti, išgelbėti.

Tiesa, niekur nedingsta ir niekšybė – užtenka išdavikų, parsidavėlių, ramia sąžine aplinkybėmis besinaudojančių savanaudžių ir šiaip nesusivokusių, pavargusių ir nusivylusių, nuošalėn pasitraukusių žmonių.

Vis dėlto dabar Ukrainoje idealistų veikimo laikas. Vėliau, kai jau nebereikės rizikuoti ir lieti kraujo, iš saugių užuovėjų susirinks pragmatikai. Ateis jų valanda – gudrių, lanksčių ir landžių (ak, būtų taip gerai, kad jie kol kas dar pakentėtų užkulisiuos…). Šiuo metu priešaky testovi tie keistuoliai, kurie amžinai išlaiko visus suspaudimus ir, jei tik užtenka kritinės jų mažumos, iškovoja neįtikėtinas pergales. Ir kurie tampa tokie naivūs, nesuprantami bei nepatogūs įsigalėjus saugios gerovės kūrėjų ir hedonistų epochai.

Paradoksas, nors ir dėsningas: matome, kad šitame karo kančių žaizdre Putinas prieš savo valią ir imperinius įnorius grūdina labai stiprią ir sąmoningą tautą. Aiškėja ir kita šio karo pasekmė – pasaulis turbūt vėl ilgam prarado atviresnio, vientisesnio gyvenimo galimybę, gyvenimo be priešiškumo ir nepasitikėjimo užtvarų. Pasirodo, niekas nepasikeitė, niekas nesikeičia jau šimtmečių šimtmečius. Kainas pradėjo karą, ir karas tęsiasi. Tik mūsų puikybė ilgai kūrė iliuziją, kad ypatingame XXI amžiuje tokie dalykai jau negali vykti.

Deja, šie laikai primityvūs, kaip ir visi kiti, o priežastis – irgi nepakitusi: sužeista žmogaus prigimtis, tolydžio nuklystanti į baisius, iracionalius patamsius. Po kiekvieno kataklizmo žmonija bando darytis išvadas, bet tuoj pat į jos kelią vėl ima veltis klaidos, klupdo nauji nuopuoliai. Ir nuolat susprogsta susikaupusio blogio pūliniai. Mūsų istorijos votys.

Tačiau, nepaisant šito supratimo, kažkas mumyse audringai protestuoja: karas yra didžiausia anomalija, taip nenormalu, kad niekada neturime ir neturėsime teisės su juo apsiprasti ir susitaikyti. O ypač jei žvelgiame iš krikščioniškos perspektyvos, pavyzdžiui, C. S. Lewiso, knygos „Tiesiog krikščionybė“ autoriaus, žvilgsniu: „Jei žmonės gyvena tik septyniasdešimt metų, tai valstybė, tauta ar civilizacija, gyvuojančios tūkstančius metų, yra svarbesnės už atskirą žmogų. Tačiau jei krikščionybė yra teisi, tai individas ne tik svarbesnis, bet nepalyginamai svarbesnis, nes jis amžinas, o valstybės ar civilizacijos gyvavimas, palyginti su žmogaus gyvenimu, tėra akimirksnis.“

Koks gniuždantis absurdas atsiveria šiame kontekste. Ant svarstyklių – nusikalstamai sumaišyti neatsveriami dalykai: pagal Dievo paveikslą sukurtas asmuo, jo gyvybė, gyvenimas, teisės, jo orumas, kuriuos ciniškai bandoma versti niekuo, ir imperija, kurios nėra, kurios greičiausiai nebus ir kuri būtų tik dar vienas puolusio žmogaus galios bei puikybės lipdinys, netrukus virstantis dulkėmis, kaip ir daugybė prieš jį buvusiųjų. Viso labo slogus, padrikas „šventosios“ Rusijos sapnas.

Turbūt niekas nesiimtų tvirtinti, kad istorijos vadovėlių puslapiuose likę karai šiandien nedaro mums poveikio. Kad nejuntame jų pasekmių. Ne, kruvina smurto ir mirties šliūžė, nudrykusi per kolektyvinę žmonijos atmintį. Nesvarbu, kad šitos žaizdos, tuštumos, gedulas dangstyti kartu su taika įprastai ateinančiais atsigavimo ir klestėjimo periodais.

Mes gyvename visiškai kitoje realybėje nei Ukraina. Reportažai, statistika, ekspertų ir analitikų apžvalgos ir prognozės, postringavimai, kad visi karai vieną dieną baigiasi, yra tušti ir beverčiai konkretaus žmogaus čia ir dabar išgyvenamo siaubo ir kančios amžinybėje. Tam, kuris guli nuplėštomis galūnėmis mūšio lauke ar vaitoja egzekutorių naguose, mažiausiai rūpi, kad tai – tik vienas iš daugelio istorijoje vykstančių karų. Kad jis ne pirmas ir ne paskutinis pasaulyje ir kad taip pat kada nors bus nuodugniai išanalizuotas ir aprašytas.

C. S. Lewisas krikščionybės tiesą ir savo įžvalgas ryžtingai skelbė baisių žudynių – Antrojo pasaulinio karo – metais. Žmogus – amžinybei skirta būtybė laikinumo, dulkių ir griuvėsių fone. Esame tik trumputėje istorijos atkarpėlėje susitikę bendrakeleiviai – deja, pažymėti Kaino ženklu. Šiurpią žinią mums vėl transliuoja karo beprotybė, tai, ko turint bent menkiausią sveikos nuovokos kibirkštėlę neįmanoma neigti. Kad ir toliau bukai, sadomazochistiškai einame prieš Kūrėjo valią bei savo prigimtį.

Ar yra vilčių, kad Kainas kada nors taps savo brolio sargu?