Kaip tapti nekenčiamam

Užteko vos vieno įrašo feisbuke, kai kun. A. Toliatas pasidalino net ne savo, o filosofės Linos Šulcienės tekstu, kviečiančiu pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą.

„Situacija Lietuvoje rimta. Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumai atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu“, – turbūt šios eilutės turėjo labiausiai supykdyti LGBT judėjimą palaikančius žmones. Jie gali nesutikti su autorės žodžiais, kvestionuoti daugumos-mažumos argumentą, bet, žiūrint objektyviai, įsižeisti ar kaltinti „homofobija“ nėra jokios priežasties – LGBT tikrai yra „jėga“ ar bent jau siekia tokia būti. Kaip ir, pavyzdžiui, Bažnyčia, medžiotojai, medikai ar bet kuri kita organizacija, norinti, kad valdžia atkreiptų dėmesį į jų poreikius ir pastabas. Na, o kad vyksta idėjinė „kova“, manau, akivaizdu abiem pusėms.

Nesiimu svarstyti, ar yra teisūs, ar klysta peticijų autoriai. Neliesiu pačios Stambulo konvencijos ar Partnerystės įstatymo projekto temos – apie tai jau ne kartą esame rašę „Bernardinuose“ (teksto pabaigoje rasite susijusių straipsnių), šias temas nagrinėsime ir ateityje.

Dabar tik norėčiau „apginti“ dvasininką, jo teisę į žodžio laisvę – ir pasidalinti mintimis apie tai, kokią keistai liūdną situaciją apie mūsų visuomenę išryškino ši istorija.

Skandalas lygioje vietoje

Prisipažinsiu, pamatęs tą kunigo Algirdo įrašą, iš pradžių nustebau ir aš. Kone pirmąkart jis viešojoje erdvėje atstovauja kuriai nors stipriai išreikštai vertybinei-politinei pozicijai. Juk esame įpratę šį dvasininką matyti kalbant ir rašant vien apie „gražius“, „dvasingus“ dalykus (dėl to kartais mėgstam jį švelniai patraukti per dantį). O štai čia – prašom. Kvietimas pasirašyti peticijas.

Tiesa, sulaukęs įvairių neigiamų reakcijų ir mėgindamas sumažinti įtampą, kunigas vėliau ištrynė įrašo vietą apie peticijas. Ir visai be reikalo. Galima tikėti dvasininko paaiškinimu, kad tai esą yra „kvietimas diskusijai“, galima ir netikėti, bet ištrinti tų nuorodų tikrai nevertėjo. Nes – kad ir kaip daliai žmonių tai nepatiktų – kun. A. Toliatas čia nepadarė absoliučiai nieko blogo ar neleistino.

Palauk, sakysit jūs, taigi jis čia politiškai agituoja! Iš pradžių ir aš taip pamaniau: „Na va, ir vėl.“ Turbūt pamenate, kaip prieš 2020 m. Seimo rinkimus kai kurie Lietuvos vyskupai ir kunigai atvirai agitavo už konkrečius politikus ar partijas. Tačiau į kunigo Algirdo „atvejį“ pažvelgęs darkart, be emocijų, matau, kad šįkart situacija – visiškai kita. Ir kad priekaištai, esą kunigai ir Bažnyčia kišasi į politiką, naudojasi savo autoritetu ir pan., čia neturi rimto pagrindo. Štai kodėl.

1. Prisiminkime, ką apie kunigų ir vienuolių „kišimąsi į politiką“ kalba Bažnyčios teisynas – Kanonų teisės kodeksas: „Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje […], nebent, kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu, tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui“ (Kan. 287, § 2).

Ar kunigo Algirdo (ir kitų dvasininkų) Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo kritika yra „aktyvus dalyvavimas politinių partijų veikloje“? Akivaizdu, kad ne. Peticijos yra nukreiptos ne už ar prieš partijas, politikus, bet prieš konkrečius teisės aktus, kurie, anot dalies piliečių, kelia grėsmę bendrajam gėriui. Tad viskas čia „legalu“, nusižengimo Bažnyčios teisei nėra.

Beje, atkreipkime dėmesį, kad Bažnyčios kanonai leidžia dvasininkams aktyviai dalyvauti partijų veikloje, jeigu taip nusprendžia bažnytinė vyresnybė. Kitaip sakant, jeigu vyskupai matytų poreikį, teoriškai galėtų leisti susiburti ir rinkimuose dalyvauti net ir kokiai Kunigų partijai (gerai skamba, ar ne?). Tačiau, sutikim, toks variantas skamba kaip iš fantastikos srities.

2. Kitas svarbus dalykas, kodėl neturėtume piktintis kunigų agitavimu už peticijų pasirašymą – nes šie dvasininkai… tik pritaria oficialiai Bažnyčios Lietuvoje pozicijai. Prisiminkime, kad Lietuvos vyskupų konferencija 2018 m. išleido kreipimąsi dėl Stambulo konvencijos „Bažnyčia – už moterų prigimtines teises“, kuriame labai aiškiai rašo: „Palaikome ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.“

Kodėl Konvencijos vyskupai nepalaiko – priežastys tokios pat, į ką peticijose atkreipiamas dėmesys ir šiandien: „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį.“

Gan aiškią nuostatą vyskupai išdėstė ir dėl Partnerystės įstatymo projekto. Ganytojiškame laiške „Kalėdų belaukiant“ pateikiamas Marijos ir Juozapo santuokinės ištikimybės ir dėl to saugios aplinkos Jėzui augti meilėje pavyzdys. O paskui, nors paties termino nevartoja, vyskupai kritikuoja lyčiai neutralią partnerystę: „Bažnyčia kviečia visuomenę ir valstybę pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrina ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų. Šeima nėra tik socialinis ar teisinis konstruktas, kurio apibrėžimas priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima taip pat nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. […] Suprantama, kad įstatymų leidėjai ieško tinkamos kitų bendro gyvenimo formų teisinės apsaugos. Tačiau tai negali būti daroma keičiant šeimos ar santuokos sampratas. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta. Įstatymų leidėjas turi gerbti žmogaus prigimtyje atpažįstamą tvarką ir ieškoti naujo būdo, kaip įstatymiškai pagrįsti bei teisiškai apsaugoti įvairias kitas gyvenimo kartu formas.“

Tai štai – Lietuvos vyskupai yra nusistatę prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą. Patinka mums tai ar ne, pritariame išdėstytoms mintims ar ne – tokia realybė, kaip mėgsta sakyti Šarūnas Jasikevičius. Galime kelti klausimų, ar visi vyskupai skaitė tuos įstatymų projektus, ar jie išklausė abi puses, kiek įtakos tokiems raštams padarė tam tikrų organizacijų spaudimas. Galų gale – ar vyskupai šiais klausimais tikrai teisūs?

Viso to galime klausti, esame laisvi – ir ačiū Dievui. Ši vyskupų pozicija nėra „ex cathedra“, mes galime ją priimti, galime ir kritikuoti. Jei nepasirašysi vienos ar kitos peticijos, tau nereikės dėl to eiti išpažinties. Tačiau lygiai taip pat turime suprasti, kad kiekvienas dvasininkas ar pasaulietis yra visiškai laisvas agituoti prieš minėtus įstatymus – nesvarbu, ar tai būtų kaimo klebonas ar DELFI „Įtakingiausiųjų“ dešimtuko narys. Ir nereikėtų naudoti popiežiaus Pranciškaus „kortos“: dėl jo žodžių apie tos pačios lyties partnerystę buvo daug keistų neaiškumų, o pats popiežius yra ne kartą pasisakęs, kad tos pačios lyties asmenų sąjungos negali būti prilygintos šeimai.

3. Kunigas nėra dvasia, nusileidusi iš dangaus – jis yra ir savo valstybės pilietis, kartu su kitais piliečiais kuriantis ją. Renkantis ir stebintis savo valdžią. Tad, prieš piktindamiesi, „kaip jie drįsta taip kalbėti“ ar „tegu užsiima tik savo reikalais apie Dievą“, prisiminkime šį faktą (vėlgi, stebėdami, ar nėra aktyvios agitacijos už politikus ar partijas). Jei tai ignoruosime ar bandysime drausti kalbėti… žmogų paprasčiausiai diskriminuosime dėl jo religinių įsitikinimų.

Ne, Bažnyčia Lietuvoje nėra atskirta nuo valstybės. Nežinau, kodėl dalis visuomenės (net ir tarp pačių katalikų) tebetiki šita posovietine kliše. Taip, LR Konstitucijoje rašoma, kad Lietuvoje „nėra valstybinės religijos“ – bet tai toli gražu nereiškia, jog religija išmetama už borto. Čia turimas omeny „atskirumo (ne atskyrimo) principas“, kurį 2000 m. patvirtino ir Konstitucinis Teismas. Supaprastinus tai reiškia, kad valstybė ir religija (šiuo atveju Katalikų Bažnyčia) kiekviena veikia savarankiškai, turi atskirus teisės aktus, viena kitai negali liepti vykdyti vieno ar kito sprendimo, dvasininkai neužima valstybinių postų, ir pan.

Taip pat, esant reikalui, valstybė ir Bažnyčia gali bendradarbiauti, išklausyti viena kitos pozicijas. Be to, Lietuva su Šventuoju Sostu yra pasirašiusi keturias tarptautines sutartis – „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų“, „Dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados“, „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“ ir „Dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo“. Pasak teisininko Vyčio Turonio, tokia situacija Lietuvoje artima Italijos modeliui, kur taip pat įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, kas, beje, reiškia ir galimas diskusijas ar atvirus (ne)pritarimus vieniems ar kitiems įstatymams.

O jeigu norite įsivaizduoti, kaip atrodo Bažnyčios „atskyrimas“ nuo valstybės, galime paimti Prancūzijos pavyzdį – ten, pavyzdžiui, draudžiami religiniai simboliai mokyklose, santuoką iš pradžių privaloma sudaryti civiliniu būdu, o tik paskui – bažnyčioje (antraip kunigui gresia baudžiamoji atsakomybė), Bažnyčia privalo paklusti valstybės įstatymams ir pan. To pas mus nėra ir – pagal Konstituciją bei kitus galiojančius įstatymus – negali būti. Tad ir Bažnyčios atstovų laisvas žodis turi visas teises egzistuoti. Na, o jei norite dar „grynesnio“ valstybės ir Bažnyčios „atskyrimo“, prisiminkime, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje ar šiuo metu dedasi Kinijoje.

Kaip suprantame žodžio laisvę?

Tiek „teisinių“ dalykų. Dabar – apie moralinius ir socialinius, kur kas sudėtingesnius.

Viešojoje erdvėje galima matyti maždaug tokį teiginį: Algirdas Toliatas yra ne šiaip kunigas, jis – influenceris, turintis daugiau nei 34 tūkstančius sekėjų feisbuke, formuojantis visuomenės nuomonę. Tad jis turėtų atsargiau rinktis žodžius, gerai pagalvoti prieš dalindamasis „homofobiškomis“ peticijomis.

Vėlgi čia nesiimu spręsti, ar teisingos tos peticijos. Bet su paminėtu argumentu sutikčiau iš dalies: taip, kiekvienas  žmogus turėtų pirma pagalvoti, o paskui rašyti feisbuke (esu ne kartą nudegęs). Toji L. Šulcienės paminėta „kova“ ar „mažumai atstovaujanti jėga“ daliai žmonių (ypač homoseksualios orientacijos) tikrai galėjo atrodyti pernelyg skaudžiai, nors nieko įžeidžiančio ar tuo labiau nusikalstamo ten nėra. Tačiau reikia mokėti ne tik piktintis nepatinkančiais įrašais, bet ir pagarbiai į juos atsakyti, argumentuotai parodyti, kur autorius suklydo. Ir čia šita taisyklė paradoksaliai atsisuko prieš tuos, kurie kun. A. Toliatą moralizavo labiausiai.

Nesinori reklamuoti nei influencerių, nei jų pasisakymus išplatinusių portalų – ir taip nesunkiai susirasite. Bet jų vieša reakcija ir elementarios kultūros stoka tiesiog atima žadą: „Vemsiu“, „menkystų pasaulėlis“, „pedofilų artilerija“ ir t. t. O kur dar tyčiojimasis iš kunigo pavardės ar apeliavimas į „neišpildytas seksualines fantazijas“. Ir visa tai parašė žmonės, kurie šiaip pasisako už meilę, toleranciją, atvirumą. Kurie patys turi gausų gerbėjų būrį, o į kai kuriuos dar ir lygiuojasi jauni žmonės.

Atrodo natūralu: pasakai kažką, kas kitam nepatinka – gauni atgal ir su dar didesniu trenksmu. Žodžio laisvė. Bet ar tokiomis priemonėmis mes ją išties puoselėjame? Stebint visą šitą šaršalą, susidaro liūdnokas vaizdas. Manau, tokia viešų patyčių ir staigaus atmetimo kultūra yra labai žalinga dėl kelių priežasčių.

1. Darydami spaudimą (kuris iš dalies paveikė kun. A. Toliatą), kad „tu negali taip kalbėti“, „nesikišk į politiką“, „neagituok“, negerbiame ką tik minėtos žodžio laisvės – dovanos, kuri duota visiems, ne vien man, „teisiajam“. Ne, nekalbu apie rasizmą, tą pačią homo- ar kitokią neapykantą. Tik kunigo Algirdo pasisakymuose to nė su žiburiu nerasi. Jei negerbiu žodžio laisvės, žiūrėk, galiu nė nepajusti, kaip užsiimsiu cenzūra ar net persekiojimu. O skatindamas patyčių ir atmetimo kultūrą, nuo jos kada nors galiu nudegti ir aš pats.

2. Jei panašūs dalykai tęsis ir toliau, viešojoje erdvėje gali kiti vis daugiau baimės, nepasitikėjimo ir savicenzūros. Nepavydžiu menininkams, sportininkams ar kitokiems influenceriams, kurie yra, sakykim, labiau „tradicinio“ požiūrio į pasaulį: bijodamas, kad tave „tarkuos“ (o blogesniu atveju – prarasi darbą, karjeros galimybes), tu gali save versti rašyti kuo neutraliau, atsargiau, taikydamas į laiko dvasią ir minios nuomonę – kad tik, neduok Dieve, „neužgautum kieno nors jausmų“.

3. Šitaip „bendraudami“ (ir matydami tokius „bendravimo“ pavyzdžius) mes niekaip neišmoksime gerbti kito nuomonės, atsakyti į ją pagarbiai ir argumentuotai. Virtualiai aprėkdami ir lipdydami epitetus, mes tik sukursime savo oponento karikatūrą. Kam to reikia?

Kitas žmogus ne visada visais klausimais sutiks su tavo nuomone, pozicija ar pasaulėžiūra. Taip tiesiog nebūna. Pagalvokime apie situacijas iš realaus gyvenimo. Juk turime pažįstamų, kuriems vienu ar kitu klausimu nepritariame – kartais net smarkiai. Bet, jei bendraujame gyvai, akis į akį,  stengiamės išgirsti jų nuomonę, nepasiunčiame iškart ant trijų raidžių. Taip, diskusijos gali būti karštos, kartais pasitelkiame humorą, ironiją ar satyrą, bet kartu bandome išlaikyti pagarbą. Galų gale, kalbėdami gyvai net ir su nepažįstamaisiais, nepuolame iškart rietis. Tad kodėl tą pagarbą taip sunku „perkelti“ į socialinius tinklus?

Jeigu mano draugas gyvame pokalbyje pasakytų, kad yra prieš skiepus, ir aš ant jo užstaugčiau: „Ką čia nusišneki, tylėk, Kremliaus troli, išmetu tave iš draugų, ukš!“, būtų mažų mažiausiai komiška. Bet tai kažkodėl laisvai vyksta socialinėje erdvėje.

4. Bandos jausmas. Dėl ko man vis labiau nepatinka socialiniai tinklai? Nes jie primena paauglių elgesį mokykloje – yra vienas ar du kieti vierchai, į kuriuos kiti privalo lygiuotis, paklusti tam, kad pritaptų. „Vadai“ tyčiojasi iš silpnesniojo? Ir mes kartu, hahaha. Draugauji su tuo lūzeriu ar jį užstoji? Tu nebe mūsų chebroje.

Natūralu, kad paaugliai taip elgiasi ieškodami pripažinimo savo vietos bendruomenėje. Gal panašūs mechanizmai veikia ir naršant feisbuke? Norime lygiuotis į „žvaigždes“, pasijusti jų „šlovės“ dalimi. O jeigu kuri nors dar ir palaikintų mano komentarą – jau būtų devintas dangus! Galbūt tai rodo apie mūsų savivertės, autentiško buvimo stoką?

Liūdnoka ir dėl kai kurių tikinčiųjų, kurie, pamatę kunigo Algirdo įrašą, pareiškė, kad atitolsta nuo Bažnyčios. Nesinori tų žmonių kritikuoti, labiau kyla minčių apie tai, ką jau kurį laiką kalba Bažnyčios žmonės – kad sielovados ir evangelizacijos situacija Lietuvoje yra skurdi. Kai katalikas savo tikėjimą ir krikščionišką tapatybę susieja su vieno kunigo asmeniu, toks tikėjimas anksčiau ar vėliau neišvengiamai patirs smūgį.

Kita problema – dalis visuomenės yra įpratusi, kad kunigai atlieka vien tik „paslaugų teikėjų“ funkciją: pakrikštija, palaidoja, palaimina santuoką, pasako vieną kitą gražų, neįpareigojantį žodį, ir viso gero. Tad, kai jie pradeda kelti nepatogias temas, – turbūt kyla pasipiktinimas: „Iš tavęs ne to norėjau!“

Kad kovos ugnis nesudegintų mūsų pačių

Tikiu, kad jei minėtas problemas kažkaip išspręstume, turėtume gerokai brandesnę visuomenę. O dabartiniu metu tos brandos ir pagarbos labai reikia – kaista atmosfera dėl Stambulo konvencijos ir kitų įstatymų, priešingos stovyklos tiesiog kunkuliuoja. Iš bičiulių katalikų vis daugiau girdžiu apie „kovą“ ir „lemiamą mūšį“. Ką gi, tebūnie – tik Dieve padėk, kad ta kova vyktų garbingai. Kad nesektume blogais „bendravimo“ pavyzdžiais ir neperimtume „pasaulio“ įrankių pelnyti galią ir įtaką. Kad nuoširdžiai ieškotume tiesos, o atradę visada ją sakytume su meile.

Šiuo atveju turiu pagirti kun. A. Toliatą. Jis, gavęs netikėtą smūgį, nepuolė „ardytis“, bet feisbuke reagavo kantriai ir krikščioniškai – priminė minėtą vyskupų laišką, kvietė ir toliau gilintis į su Stambulo konvencija susijusius klausimus, atkreipė dėmesį dalies visuomenės keistą žodžio laisvės sampratą.

Tad darsyk norisi kovojantiems bičiuliams katalikams (ir ne tik) palinkėti garbingos, krikščioniškai kilnios kovos – ir paprašyti, kad nepasmerktų tų brolių ir seserų, kurie kovoje nedalyvauja, yra abejojantys, pasimetę ar visam tam nepritaria. Nepamiršti, kad Viešpats mums duoda įvairių charizmų. Taip pat dabar ypač svarbu būti dorais, šventumo siekiančiais žmonėmis, stiprinti meilę savo šeimose, kad kiti matytų gerą pavyzdį.

Ir niekada nepulkime į neviltį ir paniką. Taip, krikščionis visada turi būti budrus – bet jis yra vilties, o ne panikos žmogus. Pamenat, ką Mokytojas sakė apie Bažnyčią? Kad jos niekas nesugriaus, o pats Jėzus bus su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kas aš toks, kad abejočiau šiais pažadais?