2022 05 12

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kunigas jėzuitas E. Markovas: nenuvertinkime maldos kaip pagalbos kitiems

Kun. Eugenijus Markovas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

Darydami gerus darbus dėl Ukrainos ar kitų žmonių, krikščionys neturėtų pamiršti maldos – įsitikinęs misionierius, Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas kun. Eugenijus Markovas SJ. Jo manymu, malda yra galingas įrankis, kuris perkeičia žmonių širdis, tai liudija karą išgyvenantys ukrainiečiai.

Pašnekovas taip kviečia keisti nusistovėjusį požiūrį, jog malda – tai vien tik prašymai Dievui, kad išpildytų mūsų norus: dažnai pamirštame dėkoti ar tiesiog būti tyloje.

Pokalbis apie maldą – ypač tokiu svarbiu metu – su kunigu jėzuitu.

Kai nutinka svarbūs, sukrečiantys įvykiai (pavyzdžiui, dabartinis karas Ukrainoje), iš Bažnyčios autoritetų (dažnai – vyskupų) girdime kvietimus maldai. Kai kurie žmonės svarsto: negi vėl tik malda? Negi neįmanoma sugalvoti ir kitų priemonių, kaip konkrečiai padėti žmonėms? Tad, Jūsų manymu, kaip turėtume priimti tokius kvietimus maldai?

Visi kvietimai maldai, man atrodo, turėtų būtų priimti teigiamai. Karo kontekste kai kurie žmonės gal nesupranta, kad malda taip pat yra įrankis. Krikščionys dažnai galvoja taip, lyg, jiems bandant atsakyti į agresiją [prieš Ukrainą], malda būtų paskutinėje vietoje. Bet apskritai turėtume kalbėti apie maldą kaip apie pirminį įrankį.

Į Jūsų klausimą nenorėčiau atsakyti nei „taip“, nei „ne“. Turėkim omenyje, kad didžioji dalis mums žinomos ar nežinomos pagalbos, kuri siunčiama į Ukrainą, nėra vien tik pinigai ar daiktai. Mano manymu, malda yra galingas įrankis, kuris perkeičia žmonių širdis. Jeigu reikia jas uždegti, malda uždega ryžtui, kovai, laisvei. O jeigu reikia ramios širdies, tai atvirkščiai – malda padaro ją ramesnę.

Kaip malda yra susijusi (ar turi būti susijusi) su mūsų veikimu? Galim įsivaizduoti – aš pasimelsiu, ir Dievas viską padarys. Bet gal malda gali ir mane patį keisti?

Dažnai įsivaizduojame maldą tik kaip prašymą. Tai būna susiję su Dievo įvaizdžiu: aš prašau, o Gerasis Senelis, sėdintis ant debesies, viską padaro. Nemanau, kad toks maldos būdas teisingas. Įsivaizduokit, kad malda yra santykis, pokalbis – o santykiuose prašymai ne visada yra priimtini. Tad nuo prašymo maldos mes turėtume pereiti į sąžinės formavimo maldą. Perkeisdamas save, perkeičiu ir kitą.

Tik pagalvokim, kiek daug pagalbos suteikia malda. Pavyzdžiui, žmogus melsdamasis gali apsispręsti paremti Ukrainą. Mano svarstymai labai dažnai nugula į maldos žodžius. Tad malda yra perkeičianti. Mes savo troškimus  pavedame Dievui.

Veronikos, kuri su šeima pabėgo iš bombarduojamo Charkivo, maldos kampelis. Nuno Veigos / EPA-EFE nuotrauka

O kaip yra su tais troškimais, norais? Jėzus žadėjo: jūs tik belskitės, ir bus atidaryta, ko maldoje Tėvo prašysit, tą gausit… Bet matom, kad nėra taip paprasta.

Vienas mano pažįstamas žmogus, kuriam nuoširdžiai skaudu dėl Ukrainos, bet kuris jau pavargo nuo informacijos apie karą, prasitarė, kad nustojo melstis už Ukrainą – nes kaip tęsiasi tas karas, taip tęsiasi.

O ir kasdienybėje būna – žmogus gali daug melstis, o niekas nesikeičia. Mano nuodėmės tos pačios, mano artimųjų – irgi, o dar pasaulyje dedasi negeri dalykai… Ką atsakytumėt?

Aš galvoju: jeigu Dievas išklausytų kiekvieno maldą – ypač konflikto situacijoje – kas atsitiktų? Vienoje pusėje vieni meldžiasi vienokia linkme, kitoje – kitokia… Dievas nėra tiesiog stebukladarys, Jis kviečia mus patikėti. Tikėjimas yra maldos galia, kai galbūt tu žmogiškai netgi visiškai nieko nesitiki – bet vis tiek leidi veikti savo tikėjimui ir pasitikėjimui Dievu.

Įsivaizduokime bet kokią priesaiką, pavyzdžiui, santuokos įžadų davimą. Žmonės vienas kitą pažada mylėti iki mirties ar ligai, negandai atėjus. Bet paskui kažkas atsitiko, ir vienas iš tų žmonių sako kitam: „Kai man buvo gera, aš tave mylėjau. O kai sudėtinga, tai jau viskas, nebemylėsiu…“ Tai lygiai taip pat mes labai dažnai išreiškiame santykį su Dievu: žiūrėkit, meldžiausi, meldžiausi, nieko nepakeičia Dievas, karas nesibaigia, vadinasi, Jis mūsų neišklauso, vadinasi, Jo nėra – tad kam čia melstis?

Pranašas Jona, kai Dievas neišpildė to, ko jis norėjo, pradėjo slapstytis nuo Jo. O Dievas Jonai turėjo užduotį. Taip ir mes dažnai savo valią norime primesti Dievo valiai. Tad prašymo malda turi būti kartu su Dievo valios paieškomis ir jos išpildymu mūsų gyvenime. Reikia priimti ir suprasti, kad Dievas mane kuria dabar, visose mano dabartinėse būties dalelėse, situacijose.

Kalbant apie dabartinę situaciją Ukrainoje, girdime, kaip kariai, vietos gyventojai, karo pabėgėliai dažnai pasako, kad mūsų ir viso pasaulio maldos jiems be galo padeda. Mano žmogiškos akys mato tą konfliktą, kraują, netektis, mirtį – ir galvoju, kad Dievas yra visiškai nusisukęs nuo šitų dalykų. Bet aš galiu pamatyti ir  Kristų – kenčiantį, mirštantį kartu su tais žmonėmis. O juk sulig Kristaus prisikėlimu mirtis jau nebeturi galios. Tad ukrainiečių atsiliepimuose ir girdime, kaip malda perkeičia. Mes galime tik spėlioti, kas būtų įvykę kitaip, jei nebūtume meldęsi.

Be to, spėčiau, kad malda nekuria dar didesnio konflikto. Nes vienas iš maldos vaisių turėtų būti rami, o ne neapykantą kurstanti širdis. Maldoje mes patikime savo lūkesčius Dievui, leidžiame Jam spręsti. Maldoje mes paliekame tylą, neišsipildymą… daug dalykų galime palikti.

Ukrainos tikintieji, susirinkę Šv. Petro aikštėje popiežiaus kalbamai Viešpaties angelo maldai. EPA nuotrauka

Jėzuitai garsėja kaip tie, kurie turi ką apie maldą pasakyti. Kokių jėzuitiškų patarimų šia tema galėtume pasimokyti?

Jėzuitišką maldą geriausiai atspindi filmas „Misija“ [„The Mission“, 1986 m., rež. Rolandas Joffé – S. B.]. Ten yra vaizduojami du jėzuitų tipai. Veiksmas vyksta [Lotynų Amerikos] redukcijose.

Redukcijose? Kas tai yra?

Redukcijos – tai bendruomenės, suburtos čiabuvių ir atskirtos nuo kolonijų. Kolonijinės valstybės, pavyzdžiui, Ispanija ar Portugalija, Lotynų Amerikoje, pavergdamos šalį, paimdavo žmones į kolonijas. Tai misionieriai jėzuitai prisidėjo prie to, kad atsirastų redukcijos, jie sakydavo: tegu tie vietiniai žmonės patys sau dirba, užsidirba ar augina, ir ta visa produkcija neturi būti iš jų atimama ir siunčiama į Europą. Vėliau iš tų redukcijų kilo valstybės, tokios kaip Urugvajus, Paragvajus ar kitos.

Taigi filmas „Misija“ pasakoja apie tas situacijas ir vaizduoja du jėzuitus. Vienas – pasitikintis savo jėgomis, stiprus, karštakošis, užsidegęs, kuris viską gali pats padaryti. O kitas jėzuitas sako: „Mano misija yra patikėti viską Viešpačiui.“

Atsitikus nelaimei, kai redukcijų kaimelis buvo užpultas, vienas pasiėmė ginklą ir išėjo ginti kaimelio, o kitas su dalimi bendruomenės atėjo į koplyčią, šventė Mišias ir paskui organizavo adoraciją.

Kartais galvoju, kad ir aš labai panašiai reaguoju. Metu maldą, metu pasitikėjimą Dievu ir bėgu kažką daryti. [Į Ukrainą] Nusiųsiu ginklą ar automobilį, taip prisidėsiu ir naktį ramiau miegosiu. Bet ar mano maldos įnašas, pasitikėjimas Dievu ir tų žmonių šalies pavedimas Dievui yra mažesnis prisidėjimas? Aš taip nemanau. Manau, kad yra lygiai taip pat reikšminga – o gal net ir daugiau.

Mes labai dažnai vertiname žemiškas pastangas, žemišką matymą, bet nusisukame nuo dangiško pastebėjimo. Mums labai sunku priimti, kai žmonės serga ar kenčia, yra ujami ar kariauja. Norisi labai greit viską ištaisyti žmogiška ranka. Taip, turėtume veikti. Bet neturėtume sakyti, kad malda neveiksminga ir nereikalinga.

Kun. Eugenijus Markovas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kaip sužadinti norą, užsidegimą daugiau melstis – ar apskritai pradėti tą daryti? Kartais galim susidurti su dvasiniu nuovargiu, laikotarpiais, kai melstis labai sunku – arba ta malda būna tartum iš reikalo. Kaip kovoti su tokiu atšalimu?

Yra toks posakis: Dievas labiau myli širdį be žodžių nei žodžius be širdies. Jei kiekvienoje veikloje mes neįdėsime savo širdies, tai ta malda taps tik atkalbėtais žodžiais ar paviršutiniškais gestais.

Labai dažnai galvojame, kad maldoje mums reikia kažką pasakyti. Pasižiūrėkit, kaip būna santykyje su kitu žmogumi – mes kartais bandom kalbėti, brukam savo žodžius, nuomonę, ir nuo to niekam geriau nepasidaro. Tad kartais atrodo, kad ištylėti maldoje gali būti daug svarbiau. Dievas jau pažįsta tavo širdį ir puikiausiai ją supranta.

Kartais labai pasiryžtame, užsidegame – štai dabar kasdieną melsiuosi rožinį ar pan. Jei to pasiryžimo neišpildai, pradedi kaltinti save, atsiranda skrupulų, pradedi galvoti, kad Dievas toks ir anoks…

Bet ar kada nors meldeisi netgi rėkdamas ant Dievo, pykdamas ant jo – kad ir karo atveju? Arba kito žmogaus mirties atveju? Arba, kai esu neviltyje, gal tik rankas ištiesiu ir tyliu, viską patikėdamas Dievui? Kodėl gi nesimeldus ir šitaip?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad malda gali būti labai įvairi, mes tik esame linkę prisirišti prie žodinės maldos. Kartais galvojam, kad malda bus kaip automatas, kur įdedi du eurus, ir man iškrenta buteliukas limonado. Jeigu galvosim, kad malda šitaip veikia, tai, žinoma, tada dažnai Dievą matysim tik kaip mūsų troškimų pildytoją. Bet mums pirmiausia reikia  nuoširdžios, tyros širdies, kad galėtume išreikšti savo troškimą. Gal tai padėtų.

Taip pat maldoje labai padeda dėkojimas. Tai mes ir gyvenime labai retai darom, galėtume praktikuoti daugiau. Ir, kaip sakiau pradžioje, malda turi formuoti sąžinę. Apie tai mes apskritai labai mažai kalbam.

Toks ignaciškas patarimas: pasitikėk Dievu, tarsi viskas priklausytų nuo Jo, o veik taip, tarsi viskas yra patikėta tau. Viską patikiu Dievui, bet esu pakviestas ir bendradarbiauti su Juo. Esame linkę nuvertinti maldą kaip bendradarbiavimo formą – tegu močiutės eina melstis, o mes eisim kažką daryti. Bet malda ne visada taip veikia.