Mačernių giminės medis

Pradėkim nuo Vytauto tėvų, atkreipdami dėmesį į duotus vaikams vardus. Iš parenkamo vaikui vardo nemažai gali apie tėvus ir jų giminę pasakyti…

Vladislovas Mačernis (1889–1938) vedė Elzbietą Vičiulytę (1899–1972 ), jiedu turėjo: 

Vladislovas Mačernis (1919 10 30–1948 07 15);

Leonas Vytautas Mačernis (1921 06 05–1944 10 07);

Teodoras Mačernis (1922 08 06, mirė mažas);

Anatolija Mačernytė (1923 0809, mirė maža);

Teodora Mačernytė (1924 09 22, mirė maža);

Ona Aleksandra Mačernytė (1926 09 04, mirė maža);

Valerija (Mačernytė) Šilinskienė (1928 10 11–2015 02 14);

Juozas Mačernis (1933 03 19–2017 );

Aloyzas Mačernis (1934 03 19–2000);

Jonas Rimvydas Mačernis (1936 03 12–1984);

Antonius Boleslovas Mačernis (1938 01 04–1972).

Teorijos

Visada buvo sakoma, kad Vladas (sūnus) gimė 1920 m. Bet kažkaip vėliau pradėjo šmėžuoti. 1919 m. Vytautas „Žmogaus apnuogintoje širdyje“ rašo: „Trečiaisiais metais susilaukė jie dukters, bet ši vos gimus / Pasimirė.“ Prieš kokį dešimtmetį Valerijos anūkė kreipėsi į Lietuvos archyvą, kad surastų gimusių vaikų krikšto įrašus bažnyčios knygose. Žemaičių Kalvarijos bažnyčios knygose buvo patikslinta Vlado gimimo data. Kad ir kaip skaičiuosi, neišeina dar vienas vaikas tarp Vlado ir Vytauto. Nebent būtų gimęs neišnešiotas. Bet duomenų nėra. Toliau visiems ir visada buvo sakoma, kad šeima buvo gausi ir joje gimė 13 vaikų, užaugo sepryni. Užaugt užaugo, bet, va, kiek gimė, ir lieka neaišku.

Rasti tik 11 vaikų krikšto įrašai. Ieškota papildomai Sedos ir Alsėdžių bažnyčių krikšto knygose, bet ten įrašų nerasta. Vytauto sesuo Valerija pasakodavo, kad būta dvynukų, kurie tik gimę mirė. Dievagojosi, kad pakrikštyti. Netikrinta dar Barstyčių bažnyčioje. Gal tų mažulėlių, visiškai silpnų niekur nevežė, patys prieš mirtį peržegnojo, ir viskas. Toks ir krikštas. Valerijos dukra Virginija sako, kad gal mama tik išsigalvojo tuos dvynius… Kadangi pirmieji vaikai gimė pamečiui, o tarp Teodoros ir Onos yra tarpas, per kurį galėjo gimti… Taip pat po Valerijos ir Juozo yra penkerių metų tarpas… 

Šeimos gabumai ir išskirtinumai

Aloyzas, vaizdžiai pasakius, perskaitė visą Žemaičių Kalvarijos biblioteką ir itin gerai mokėdavo perpasakoti matytus filmus. 

Juozas labai mėgo politiką. Nebijojo net tarybiniais laikais priešintis, sakyti tiesą. 

Valerija, nors ir baigė tik šešias klases, labai gerai ir sklandžiai rašė. Yra palikusi užrašytus savo atsiminimus Žemaičių Kalvarijos Vytauto Mačernio bibliotekoje. Turėjo itin gerą atmintį. Atsimindavo net mokykloje išmoktus eilėraščius, eidama 84 metus išmoko šešių posmelių eilėraštį ir labai sklandžiai deklamavo. 

Visi šeimos vyrai buvo labai švelnūs su vaikais, su kitais žmonėmis, visi kaimo žmonės juos labai mylėjo. Dainingi. Nedainavo tik Aloyzas. Per pilkąsias valandėles Vytautas susisodindavo mažuosius broliukus bei seserį ir liepdavo dainuoti. Tada dainuodavo net Aloyzas, kad ir pro šalį. 

Visi vaikai, nepaisant sudėtingų gyvenimo sąlygų, nieko nekeikė, nekaltino, nesiskundė. Išliko santūrūs. Jautėsi vidinė žmonių inteligencija ir aristokratiškumas.

Vladas ir Vytautas vaikų nepaliko.

Valerija (Mačernytė) Šilinskienė keturiems savo vaikams davė tokius vardus: Vitalija, Virginija, Antonijus, Naktis. 

Apie Naktutės vardą. 

Davė vardą pagal Vytauto eilėraštį. Valerijai šis vardas buvo itin gražus. Labai ilgai nenorėjo registruoti tokio vardo, nes buvo labai neįprastas. Taip ir užaugusią savi vadina – Naktutė.

Juozo Jurkaus dukrytei Vytautas buvo krikštatėvis, tad Juozas savo dukrytę taip pat pavadino Naktimi. 

Juozas turėjo du vaikus: Dainių ir Mainridą. (Sakyčiau, kad irgi neįprastas vardas.)

Aloyzas Mačernis su žmona Romuta susilaukė tik vieno sūnaus ir jam davė Vytauto vardą.

Jonas Mačernis užaugino keturis vaikus: Rimvydą, Artūrą, Virginijų ir Astą.

Antonijus Mačernis turėjo keturis vaikus. Pirmagimį pavadino Vytautu, bet jis mirė vienų metukų, kitų vaikų vardai: Arvydas, Saulius, Reda.

Mačernių pavardę šiandien nešioja septyni trečios kartos vyrai. 

Mačernių giminės vyrai – dažniausiai tragiško likimo. Tėvas Vladislovas, turėdamas 49 metus, mirė subadytas jaučio, sūnūs: Vladislovas žuvo 29 metų pakliuvęs į partizanams surengtą pasalą, Vytautas – 23 metų žuvo nuo atsitiktinės sviedinio skeveldros, Jonas 48 metų nukrito nuo šieno vežimo ir mirė, Antonijus 34 metų nuskendo. Tik brolis Aloyzas sulaukė 66-erių, o Juozas, patyręs daugybę insultų, šioje žemėje išbuvo 84 metus.

Savo giminės istorijos faktus pasakojo Vytauto sesers Valerijos anūkė Laura Rojutė-Maselskienė. Kai paklausiau, ar yra giminėje palinkusių į menus, atsakė:

Man patiko teatras ir lietuvių filologija. Baigiau ir muzikos mokyklą. Bet neturiu jokių išskirtinių talentų. Nesu muzikė ar itin gabus teatro žmogus. Sakyčiau, įdedu daug darbo, kad bent kas pavyktų. Dėl lietuvių kalbos. Tai tikrai nieko nekuriu. Man ilgą laiką net rašyti buvo sunku. Tik baigusi magistro studijas „prasilaužiau“. Šiaip stilius labai komplikuotas. Mano sakiniuose vyrauja inversija. Tekstą reikia kruopščiai redaguoti. 

Gal iš kitur ateina keisti pajautimai…

Vytautas – net ne talentas, o genijus, tokie kartais ima ir gimsta atokiuose kaimų užkampiuose, paprastų ūkininkų šeimose. Juk jis sakė, kad viskas tik jo dideliu darbu pasiekta. Talento – tik 2 proc., 98 proc. darbo. Bet juk buvo Dievo apdovanotas išskirtiniais gebėjimais. Visada yra tokių baltų varnų giminėse, visuomenėje. Jam buvo pavesta kai ką pasakyti, perduoti nuo Dievo žinutę pasauliui. Jam ir skirta tam pasakyti buvo tik 23 metai. Jis tą ir padarė. 

Drįsti save laikyti negimusiu jo vaiku būtų labai veidmainiška, per drąsu, puikybė. Man net nedrąsu sakyti, kad esu iš jo giminės. Aš neturiu jokių gabumų, nekuriu, nesu tokia mąsli, ne filosofė, ne vizionierė. Pasak Biblijos – neverta net kurpių dirželio užrišti, dulkes nuo kojų nuvalyti… 

Kad taip susitikus Vytautą… Prasmegčiau iš gėdos, neturėčiau ko protingo jam pasakyti, prasmingo, rimto, solidaus… Kas atitiktų jo lygį. Ką čia paprastas žmogus gali tu jam pasakyti… Viskas skambėtų banaliai. Kad nuo mažumės linkusi mąstyti ir apmąstyti būtį ir buitį, buvimo prasmę, visa ko prasmę, tai yra tiesos. Šitas egzistencializmo nervas manyje gyvas. Deja, giliau nepasinėriau į filosofijos studijas, viskas liko paviršiuje: Dievas, žmonių tarpusavio santykiai, būties paslaptys, žmogaus vidus, jo būsenų tyrinėjimai, mąstymas, vertinimas. Nepasinėriau… Turbūt ir nelemta, neduota. Mano ne tokia paskirtis, ne mano tai užduotis. Prie visko prisiliečiu dirbdama mokytoja, tik kol kas dar vis blaškausi nerasdama savo vietos, kad galėčiau varyti gilią, tvirtą vagą. 

Vizijų neregiu, bet šiaip nuojauta yra, deja, niekada nesu dar jos paklausiusi. Visada po fakto, po įvykio, suprantu, kad va, juk nujaučiau, ką reiškė tas būsenos, jausenos momentas.

Toks įdomus momentas. Kai buvau 23 metų ir studijavau trečiame kurse, pavasarį eidama gatve suvokiau, kad esu jauna. Tai buvo stiprus suvokimas. Kam sakydavau, visi pečiais patraukydavo: kas čia per suvokimas, kad esi jaunas. O man švietė mintis, kad aš turiu laiko: kurti planus, kelti tikslus ir turiu laiko juos įvykdyti! Aš galiu! Gyvenimas prieš akis. Jėgų, sveikatos ir gyvybės savyje pajutimas buvo stulbinamas. Simboliška, kad 23 metų… Bet mano gyvenamosios aplinkybės jau visai kitokios… 

Kitas momentas, kuriuo tikrai noriu pasidalinti, kad paauglystėje skaitant Vytauto kūrybą atrodydavo, jog aš ją suprantu. Man viskas aišku, ką jis nori pasakyti. Man nereikia aiškinti soneto, vizijų prasmės. Tie žodžiai skamba manyje, jų prasmė atsiveria. Kitų poetų eiles skaitai ir galvoji, ką norima pasakyti, o čia viskas savaime aišku. Plaukia eilutės. Jokios pastangos perprasti, ką norima pasakyti. Skaitydama jo kūrybą esu verkusi ne kartą, tarsi patirdama katarsį… Bet gal čia per drąsu taip girtis… Daug kam artima jo kūryba… 

Aloyzo anūkė

Kalbinu mažakalbę Aloyzo Mačernio anūkę Karoliną Mačernytę, jos tėvas – Vytautas Mačernis, jos senelis – Aloyzas Mačernis, poeto brolis. Karolina su broliu Laurynu, broliuku Justu ir tėvais gyvena senojoje Mačernių troboje Šarnelėje, kur kalnai, pasak Konstantino Bružo, kaip duonos kepalai. Žinai, kad už to kalno yra kaimyno troba, bet jos nematai, tik kylantys dūmai, kai ugnis kūrenama, rodo netoli žmones esant.

Tu nematei gyvo savo senelio Aloyzo, ką apie jį žinai iš savo tėvo?

Apie senolį nelabai daug ką ir težinau, bet iš močiutės ir tėčio pasakojimų suprantu, kad jis buvo geriausias statybininkas visame Šarnelės kaime ir Žemaičių Kalvarijoje. 

Ar mokykloje sulauki dėmesio, ypač šiais Vytauto Mačernio metais?

Nepasakyčiau, kad mokykloje sulaukiu dėmesio. Per pamokas kartais šio to manęs paklausia. Manau, kad mokyklinio amžiaus jaunimui nėra įdomu kalbėti apie senus laikus.

Gyveni savo žaliai žalios jaunystės metus, gyveni poeto tėviškėje, netoli žvyrinėlio kalnelis, jo kapas. Ar tau tai ką nors reiškia? 

Man tai reiškia labai daug. Vis nueinu prie jo kapo, parymau tyloje. Toje medžiais šlamančioje ramybėje gera žinoti, kad ir aš iš tos giminės.

Ar esi romantikė, svajotoja, ar pajunti kada gyslomis atitekantį Mačernių kraują?

Aš esu ir romantikė, ir svajotoja. Kartais tiesiog patinka svajoti, gal visiems jaunystėje patinka. Manau, kad vis dėlto aš kartais pajaučiu Mačernių atitekantį kraują.

Prie Mačernio pabudėjome su Valerijos Mačernytės Šilinskienės anūke Laura Rojute-Maselskiene, Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, neformaliojo vaikų švietimo organizatore, ir Karolina Mačernyte, Aloyzo anūke, Žemaičių Kalvarijos 11 klasės gimnaziste. Senojo Mačernių giminės medžio jaunos šakelės.