Neišnešiotukai irgi nusipelno oraus palydėjimo, arba Apie ką pamirštama laidojimo paslaugų rinkoje

Klausimą, apie kokius svarbius dalykus pamiršta žmonės, teikiantys ritualines paslaugas, specialistė vaizdžiai sulygina su žaizdos pradraskymu ar pūlinio atvėrimu.

„Trūksta elementarios didžiosios daugumos laidojimo paslaugų teikėjų pagarbos. Atrodo, toks svarbus dalykas – kaip kasdien laikytis žmogui higienos, o nėra, – teigia pašnekovė, aplankiusi, kaip tikina, tikrai daug šia veikla užsiimančių įmonių. – Kalbame ne apie prabangius automobilius, ne apie autorinių prekių ženklų drabužius – kalbame apie elementarią pagarbą. Kiek ateinu į laidojimo namus apsižiūrėti, kokia urnų pasiūla, kokie drabužiai – ar yra dideliam, mažam, tiek matau rūškanus veidus. Rūškanus ne ta prasme, kad darbuotojai būtų liūdni, bet kad jiems stinga paslaugumo ir šilumos.

Nebūtina šypsotis, bet žmogus turi būti malonus.“

Pagarba?

Vieta, kur klientai pakviečiami, anot kraštovaizdžio specialistės E. Balčiūnienės, daug byloja.

„Jeigu prekės, paslaugos siūlomos sukuistoje aplinkoje, nesvarbu, skurdus ar platus būtų šarvojimo reikmenų parduotuvės asortimentas, jeigu urnos sudėtos kažkur aukštai ant lentynų ir jų neįmanoma apžiūrėti, o dar jeigu dulkėmis nusėdusios – tai apie kokią pagarbą klientui galima šnekėti? – retoriškai klausia specialistė. – Jeigu savo klientui kaip svečiui neparodai pagarbos, kaip gali būti tikras, kad toje įmonėje dirbantieji parodys pagarbą tavo mirusiam artimajam? Kad sudės daiktus tuos, kuriuos turi sudėti? Kad jie bus tokios kokybės, kokios tikiesi?

Tiesiog kartais trūksta elementaraus padorumo, žmogiškos šilumos.“

Jeigu bus daugiau galvojama apie elementarią pagarbą, bus lengviau ir išsiaiškinti žmonių, išgyvenančių artimųjų netektį, poreikius.

„Didžiajai daugumai laidojimo namų iki minties apie klientų individualumą – šviesmečiai. Todėl aš kaskart labai džiaugiuosi, kai į rinką ateina šiuolaikiniai laidojimo namai, kurie investuoja pinigus galvodami apie žmogaus vertę. Ir džiugu, kad tokių laidojimo namų daugėja. Visa viltis ilgalaikėje perspektyvoje – tai jie“, – sako E. Balčiūnienė.

Kalbėdama apie tai, kokių laidotuvių reikmenų pasigenda šiandienos žmonės, teikiantys pirmenybę kokybei, estetikai, individualumui savo brangaus artimojo laidotuvėse, kraštovaizdžio specialistė vienareikšmiškai tvirtina: kad ir ką paimtume, viskas yra reikalinga, viskas svarbu.

„Jau matome į Lietuvą atėjusias šiuolaikines floristikos tendencijas – jeigu žmonėms reikia individualios floristikos, jau galima tai lengvai išpildyti. Nors dar prieš kokius penkerius metus tokios galimybės nebuvo“, – mintimis dalijasi kraštovaizdžio specialistė.

Bėda ta, anot jos, kad laidojimo paslaugų teikėjai nenori keisti tam tikrų paslaugų pobūdžio – nusistovėjo kažkada, o kam atsisakyti šablonų, jeigu „eina“?

Liūdna pasirinkimo situacija, priduria E. Balčiūnienė – matant, kokie Lietuvoje siūlomi šarvojimo drabužiai, avalynė, aksesuarai.

„Pasakysiu atvirai, tais drabužiais, kokie dabar siūlomi laidojimo reikmenų rinkoje, tikrai nenorėtumėte paskutinei kelionei aprengti savo artimąjį, ypač jeigu velioniui mažiau nei aštuoniasdešimt metų, ypač jeigu laidojama moteris. Didelio laidotuvių drabužių pasirinkimo nėra – tie patys modeliai, nesikeičiantys jau dešimtmečius. Būna, artimieji, norintys gražiau, skoningiau aprengti savo mirusius artimuosius, važiuoja į proginių drabužių parduotuves, ten įsigyja rūbų, o tada veža juos siuvėjams, kad pataisytų. Šiaip drabužiai mirusiesiems palydėti skiriasi nuo tų, kuriuos vilkime – teoriškai tam tikru metu jais galime aprengti velionį, bet praktiškai tai padaryti sudėtinga. Laidojimo drabužiai specialiai pritaikyti“, – pasakoja laidojimo reikmenų rinką gerai išanalizavusi įmonės „Memorus“ vadovė.

Gerai bent, pasak E. Balčiūnienės, kad jau yra galimybė mūsų šalyje pasirinkti urnų pagal individualų skonį, kad aktyvūs menininkai kurdami jas, – dėl to, specialistės manymu, po kelerių metų, ko gero, Lietuvoje nebeliks pramoniniu būdu pagamintų, įvežtinių urnų.

Pokyčių, anot specialistės, ypač reikia karstų pasiūloje – derėtų pasidomėti Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kurios siūlo karstus minimalistiškesnius, tinkančius savitą skonį turinčiai jaunajai kartai.

Neišnešiotukų paskutinė kelionė

„Memorus“ įmonės vadovė pasakoja atvejį, kai kartą jai, ieškodama savo mažylio neišnešiotuko laidotuvėms būtinų reikmenų: urnelės, drabužėlių, paskambino vaikelio netekusi mama.

„Tąkart sulaukiau klausimo, ar turime urnų. Sakau: taip, turime. Tačiau kai moteris papasakojo, kam tos urnos reikia – aš, tarsi ir apie viską pagalvojanti, neturėjau tą akimirką, ką tai mamai pasiūlyti. Urnos, skirtos suaugusiesiems, tokiems atvejams netinka – nes per didelės, o mažo tūrio urnelių Lietuvoje asortimentas yra itin skurdus, o ir pagamintos jos pramoniniu būdu“, – pasakoja „Memorus“ direktorė E. Balčiūnienė.

Ji prisipažino su mama tada labai ilgai ir jautriai kalbėjosi – moteris jai išsipasakojusi viską: „Ji man sakė: na gerai, dabar aš esu klinikose, man reikia vaikeliui rūbelio – negaliu juk aš jo įdėti suvynioto į plastikinį maišelį, kuriame man jį atidavė. Sako, gerai, parduotuvėje susiradau audinį, siūlą, adatą – va sėdžiu dabar ir siuvu. Iki ryto pasiūsiu. Dar man reikia karstelio – kur man tą vaikelį dėti? Šuniukams, kačiukams dėžučių palaidoti yra, o tokiems vaikeliams – ne…“

Skausmą ir stresą patyrusi moteris tinkamų matmenų urnytę savo mirusiam vaikeliui rado tik kitame Lietuvos gale.

„Ar tai panašu į orų atsisveikinimą? – retoriškai klausia „Memorus“ vadovė E. Balčiūnienė. – Be to, kad patiri neapsakomą skausmą, dar turi rūpintis ir elementariais, buitiniais dalykais, – nes laidotuvių rinkai tuo pasirūpinti neapsimoka.“

Jos nuomone, laidojimo paslaugų rinkoje tiesiog nepagalvojama apie žmonių, patyrusių tokias netektis, poreikį – dėl to, kad neišnešiotukų mirčių fiksuojama sąlygiškai mažai: per metus Lietuvoje miršta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų neišnešiotukų – apie 200.

„Tarsi ir nedaug. Tarsi ir nėra poreikio, bet problema mamai ar tėčiui, patiriantiems tokią netektį, išlieka. Mūsų savigarba dirbant laidojimo paslaugų teikimo srityje neturi leisti susitaikyti su tuo, kad „nėra poreikio“, – svarsto E. Balčiūnienė.

Jos tikinimu, mirusieji mažutėliai nuo 22-os savaitės irgi turi teisę būti garbingai ir oriai palaidoti – kaip įprasta laidoti kitus artimuosius. Ir čia jų tėvai susiduria su mini urnelių ar karstelių trūkumu – tokių Lietuvoje tiesiog negaminama. Šiuo atveju vertėtų atsigręžti į Skandinavijos šalių pavyzdį, kurios turi puikiai išplėtotą šioje srityje tinklą: urnelių, karstelių ten galima įsigyti ir pintų, ir keraminių, ir medinių, ir pagamintų iš audinių ar veltinio.

„Pas mus karstai siūlomi nuo 80 centimetrų dydžio, tokie tikrai netinka visai mažučiams vaikeliams. Medinės urnos – irgi: dažniausiai medinių urnų gamintojai galvoja apie tai, kad daiktas būtų „einamas, praktiškas“, linkę kurti urnas standartizuotas, į kurias būtų galima įdėti kremavimo palaikų kapsules“, – pasakoja E. Balčiūnienė.

Paklausta, ar po to, kai išklausė skausmingą vaikelio netektį patyrusios mamos istoriją, jos vadovaujamoje įmonėje atsirado urnelių, „Memorus“ direktorė sako: „Taip. Jau turime ir menininkės sukurtų urnelių, kurios simbolizuoja mažulius kaip mūsų gyvenimo spindulėlius. Kiekvienas vaikas – nesvarbu, ar būtų dar vaisius, ar naujagimis, ar kūdikis, ar vaikas, nesvarbu, kokio amžiaus, svorio, ūgio, yra mūsų gyvenimo prasmė, yra mūsų gyvenimo džiaugsmas, neapsakomai mylimas. Todėl kiekvienas tėtis ir mama, patyrę tokią netektį, turi turėti galimybę oriai, šviesiai, jeigu nori – ir skoningai, išlydėti savo brangiausią žmogutį.“

„Memorus“ siūlomos urnelės, kaip kalba E. Balčiūnienė, kurtos galvojant apie šviesą, jaukumą, žaismingumą.

„Vaikutis neturėjo galimybės pabūti šiame pasaulyje, bet mes vis tiek įsivaizduojame, kaip jis būtų žaidęs – su meškučiu ar lėlyte.

Urnytės yra mažos, telpa tarp suglaustų delnų, tarsi laikytum vaikutį apkabinęs“, – pasakoja „Memorus“ vadovė.