Apie kapus, išpuoselėtus su padėka gamtai, saikui ir bendruomeniškumui

Taip, gražus ir viltingas tas raibuliavimas, mylinčiomis rankomis išpuoselėti lyg gėlynai kapeliai – negali nesutikti. Tačiau šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie užterštus vandenynus, sausras, potvynius, masiškai nykstančias gyvūnų rūšis, tirpstančius ledynus, nori nenori kaip slogus sapnas suglumina Vėlinių laikotarpiu (net ir siaučiant koronaviruso pandemijai, atrodo, turinčiai mastus pristabdyti) iš kapinių išvežami kalnai atliekų.

Tebeperkamos plastikinės gėlės. Žvakės, veikiau jau primenančios stiklainius konservams negu šiltą amžinatilsio švieselę. Amžinas klausimas – ką per šias Vėlines daryti kitaip, kad padėkotų žmonės, gamta ir vėlės?

„Pirmiausia – minimalizmas. Minimalizmas puošiant, sodinant, degant žvakes. Nes esmė yra ugnelė, pabuvimas prie artimojo kapo, jeigu yra tokia galimybė, prisiminimas. Mums širdyje turi būti gera ir ramu. Su niekuo mums nereikia varžytis kapų puošyba“, – primena EGLĖ BALČIŪNIENĖ, kapų dizaino ir priežiūros specialistė, įmonės „Memorus“ vadovė.

Kitas svarbus dalykas, anot jos – šiukšlių rūšiavimas: jeigu galvosime apie minimalizmą ir neperdėtą kapo puošybą, natūraliai ir rūšiuojamų šiukšlių bus mažiau.

„O jeigu eidami tvarkyti savo artimųjų kapų prieš ar po Vėlinių matome kokią apleistą kapvietę – nelankomą, neprižiūrimą, juk tiek daug dabar yra žmonių, įstrigusių užsienyje, daug senjorų, kurių artimieji gyvena svetur, ir jie, likę vieni, galbūt neturi galimybių fiziškai bei finansiškai važiuoti į kitą miestą tų kapų tvarkyti, – būkime malonūs, matydami apleistą kapą sutvarkykime jį. Juk, kaip sakoma, rankos nenukris dėl to, kad greitomis lapus nugrėbsime, žoles nurausime, mažą žvakelę uždegsime“, – būti žmogiškiems, bendruomeniškiems gražiais žodžiais ragina kapų priežiūros specialistė.

Užklupusi COVID-19 pandemija, karantinas ir dėl to uždaresnis, sėslesnis tapęs gyvenimas neišvengiamai pakoregavo ir kapų lankymą. Neretas, ypač vyresnio amžiaus ar svetur gyvenantis, žmogus šiemet, matyt, atsisakys tolimesnių kelionių per Vėlines į kapines. Galbūt kai kurios amžinojo poilsio vietos taip ir liks neaplankytos. Kokių sprendimų, patarimų galite pasiūlyti?

Natūralu – kai žmonės patys neturi galimybės aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapų, jie ieško pagalbos ir pirmiausia jos kreipiasi į jaunesnius giminaičius. O jeigu būna nepatogu jos teirautis, nes nenorima apsunkinti kitų papildomais darbais, tuomet dairomasi fizinių asmenų ar įmonių, teikiančių tokias paslaugas. Štai tokių vienkartinių kapų sutvarkymo atvejų prieš Vėlines šiemet turėjome ne vieną.

Kapų priežiūros paslaugas teikiančių įmonių tikrai daugėja, žmonės jų paslaugomis naudojasi noriai, ir tai yra gerai. Tačiau čia susiduriame su kita dilema – kiek patikimos tokios įmonės ar asmenys? Ar kokybiškai atliks darbus? Turime klientų, kurie dėl šių priežasčių perėjo pas mus, pavyzdžiui, neįspėję grįžo į Lietuvą ir rado kapvietę nesutvarkytą. Jiems tai – savotiška „išdavystė“.

Pastebėjau dar vieną tendenciją – anksčiau kapvietes dažniau prižiūrėdavo kas nors iš vyresnių žmonių, paprastai senjorės, močiutės – ar kaimynė kaimynei padėdavo, ar tokios pagalbos prašydavo pas žmones, kurie tame miestelyje, kur yra kapinės, užsiima gėlių ar paminklų prekyba. Tačiau vieną dieną močiutė tokio darbo jau nebepajėgia padaryti – dėl senatvės, ligos ar dėl siaučiančio koronaviruso. Ir tada imama ieškoti tokias paslaugas teikiančios įmonės.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – šiukšlių rūšiavimą kapinėse.

Senajai kartai tebėra kasdieniškas įprotis dažnai lankyti ir tvarkyti artimųjų amžinojo poilsio vietas. O ką pasakytumėte apie jaunąją kartą, apie jos prioritetus šioje srityje?

Manau, jaunoji karta dažnai lankyti artimųjų kapus polinkio neturi. O močiutės, žiūrėkite, net devyniasdešimties sulaukusios, kol liga dar nėra paguldžiusi į patalą, keliasi, eina į daržus, gėlynus. Jeigu neturi – vis tiek ką nors panašaus susikuria. Žinoma, ir kapus lanko, prižiūri, kol gali. Jaunoji karta, kad ir kaip būtų, gyvena visiškai kitokiu tempu, nori nenori orientuojasi į visai kitus dalykus: karjerą, mokslus, šeimą. Jai yra aktualesnių dalykų už nuolatinį kapų lankymą.

Jaunimas artimiausiųjų, mirusių tėvų kapus sąžiningai lanko pirmuosius trejus–penkerius netekties metus. O senelių, prosenelių – jau vangiai. Būna, girdime iš savo klientų, kad jų mamos, močiutės pasiskundžia: ir jaunas, ir mašiną turi, o nuvažiuoti ir sutvarkyti kapų negali, reikia mokėti svetimiems… Na, bet toks gyvenimas. O profesionalo pagalba – vis tiek vertinga, jis pasiūlys kokybišką, estetišką sprendimą, nereikės sukti galvos, ką čia sodinti, kad nenuvystų, neišsikerotų, kad kapvietės dar kartą nereikėtų perkomponuoti.

Įdomu, kokią įtaką kapviečių augalų pasirinkimui padarė per keletą metų į miesto želdynus plūstelėjusi naujų augalų banga: daugiau viksvinių augalų, pievinių, natūralesnių?

Įtaka tokia, kad žmonės kapuose pageidauja sodinti daugiau daugiamečių augalų. Anksčiau vyravo sezoninių augalų mados, dabar tendencija rinktis daugiamečius. Galima sakyti, tai ilgaamžiškų augalų mada – populiarios smilgos, kiliminiai, alpinariuminiai augaliukai. Vis dėlto kalbant apie smilgas Lietuvoje iš tokių vos vienas kitas augalas dėl vietos trūkumo tinkamas sodinti kapuose. Nes tai, kas tinka miesto želdynams, dažnai visai netinka kapams: augalai būna per platūs, per aukšti, užstoja antkapių užrašus, tiesiog negražiai atrodo tokioje vietoje, be to, nėra ir galimybės juos prižiūrėti taip dažnai kaip miestų želdynuose, skveruose, parkuose.

Natūralistinis augalų stilius kapuose vyrauja jau kokius penkerius metus.

Kaip estetiškai ir tvariai prižiūrėti kapvietes – tema, kuri visuomenėje prieš Vėlines nuolat susilaukia prieštaringų nuomonių, viena vertus, dėl to, kad dalį žmonių glumina perkrauti žvakėmis ir plastikinėmis gėlėmis kapai „šiukšlynai“, o kiti pastariesiems atšauna: o man gražu, puošiau taip anksčiau, puošiu taip ir dabar. Vis dėlto kaip niekad didelį dėmesį pasaulyje skiriant ekologijos ir tvaraus gyvenimo temai, kokių su tuo susijusių teigiamų poslinkių ir tendencijų įžvelgiate kapų priežiūros srityje?

Kapų tvarkymo būdas Lietuvoje priklauso nuo žmonių amžiaus: vyresniems asmenims (nuo 60 metų) svarbios tradicijos, ir jie nelabai linkę ką nors keisti prižiūrėdami artimųjų kapus: kaip metų metus sodindavo tas pačias ir tos pačios spalvos chrizantemas, taip jas ir tebenori matyti. Jeigu visą amžių jiems buvo priimtinos spalvotos plastikinės gėlės, puokštelės, perka jas ir tebepirks. Ir manau, tokių žmonių mokyti neturime teisės.

Tačiau mūsų, specialistų, užduotis – šviesti visuomenę, kuo daugiau pasakoti apie gerąsias tendencijas ir galimybes. Tarkime, prieš keletą metų žiniasklaidoje pradėjo aktyviai reikštis Lapkričio antrosios draugija, skatindama naudoti kuo mažiau žvakių, plastiko, kalbėdama apie tai, kad atliekų po Vėlinių iš kapinių išvežama tonomis, tos šiukšlės neperdirbamos ir nugula į mūsų sąvartynus ar gruntą. Džiaugiuosi pastebėdama vis daugiau į tai įsiklausančių žmonių, kurie geranoriškai pakoreguoja savo pasirinkimus, tampa sąmoningesni atkreipę dėmesį, kiek kapinėse priversta šiukšlių.

Jaunesni žmonės tikrai mieliau renkasi skoningesnę, ekologiškesnę puokštelę ir vieną žvakutę, negu viskuo perkrauti kapvietę. Minimalizmo, natūralumo tendencijos pastebimos prieš Vėlines išpopuliarėjusiose floristų paslaugose. Vis daugiau jų iš kitų šalių siunčiasi kokybiškų kenių, iš kurių sukurtos kompozicijos iki pat pavasario lieka nepakeitusios spalvos, nenumetusios spyglių, be to – maloniai kvepia ir šiaip gražiai atrodo. Jau kelerius metus kompozicijos Vėlinėms kuriamos iš samanų, su medžio, žievės detalėmis, įkomponuotais viržiais ar kitomis ilgai išliekančiomis gėlėmis. Visi tokie sprendimai – ir ekologiški, ir ilgaamžiški, ir estetiški, ir minimalistiški.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – šiukšlių rūšiavimą kapinėse. Anksčiau žiniasklaidoje komentaruose po straipsniais, raginančiais rūšiuoti šiukšles, galėdavai perskaityti tautos balsą: tai mes mielai rūšiuotume, bet kad kapinėse nėra rūšiavimo konteinerių, tai kur tas šiukšles dėti – namo vežtis? Dabar valstybė ir miestų savivaldybės rūšiavimo konteineriais kapinėse tikrai yra pasirūpinusios, mums tikrai nebereikia stiklą nešti į vieną kapinių pusę, plastiką – į kitą. Vis dėlto su kitais specialistais pastebime, kad, nors sąlygos rūšiuoti yra tinkamos, tvarkant kapus žmonėms tai vis dar per mažai rūpi.

Dar noriu su jumis pakalbėti apie individualumo, autentiškumo tendencijas ruošiantis artimo žmogaus laidotuvėms. Kokių čia matote pastebėjimų?

Kai mirtys būna staigios, o tokių Lietuvoje yra nemaža dalis, autentiškumo lieka mažai. Tokiais atvejais, kai netekus artimojo nėra daug laiko pasiruošti laidotuvėms, o ir vis dar patiriant šoką, labai svarbus tampa tų, kurie padeda organizuoti laidotuves, vaidmuo. Tai yra artimųjų ir laidojimo paslaugas teikiančių įmonių – kiek vieni moka iškomunikuoti, kas velioniui buvo svarbu, ką jis mėgo, o kiti – į tai įsigilinti ir sukurti tinkamą atmosferą. Jeigu laidojimo paslaugas teikiančių įmonių asortimentas skurdus – o dažnu atveju toks ir būna, autentiškam balsui atsiskleisti nėra galimybės.

Tačiau, pavyzdžiui, didmiesčiuose, kur randasi vis daugiau šiuolaikinių laidojimo namų, kurių paslaugų spektras didelis ir kuriuose dažnai dirba nuosavas floristas, žmonėms, besiruošiantiems laidotuvėms iš anksto ar bent numanantiems, kad tokios netrukus laukia, atsiveria daug daugiau galimybių. Galima pagal velionio asmenybę ir urną parinkti, ir prie jos priderinti individualią floristiką. Iš tikrųjų tinkama floristika sukuria pusę laidotuvių efekto.

Suderinus paslaugų galimybes ir individualią viziją, išeina nuostabus rezultatas – giminės, artimieji, atėję atsisveikinti su mirusiuoju, jaučia visiškai kitokią atmosferą: bendrystę, šilumą, šviesą, meilę, jaukumą. Suvokia, kad šios laidotuvės – būtent apie tą žmogų, o ne tokios, kaip patinka tau, ne taip, ką įsiūlė ar kad nebuvo kitokių pasirinkimo galimybių. Pajunti labai didelį skirtumą.