Nuo pankroko iki kryžiaus ežero dugne: ko (galbūt) nežinojote apie brolį Evaldą

„Dėkoju Dievui už tai, kiek esu gyvenime patyręs. Jeigu daugiau nebepavyktų niekur išvažiuoti ir reiktų daryti tik tai, ką darau dabar, – jausčiausi pilnai paragavęs visko gyvenime“, – sako 50-ąjį gimtadienį šiandien švenčiantis E. Darulis.

Apie keletą savo gyvenimo patirčių vienuolis papasakojo „Bernardinai.lt“ savaitės pokalbio metu. Nuoširdžiai sveikiname brolį Evaldą, o palinkėjimas tebus šv. Pauliaus žodžiai, kurie, manau, šiame kontekste visai tinka: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim, 4, 7).

Iškart pradėkime nuo vieno įdomaus fakto. Tie, kas nardys Platelių ežere, jo dugne pamatys… kryžių. Jūs esate užkietėjęs nardytojas, apsilankęs įvairiuose pasaulio vandenyse, o štai 2005 m. Plateliuose po vandeniu net ir kryžių pastatėt.

Prie to buvo prisidėjo ir kiti broliai pranciškonai – Juozapas Marija Žukauskas ir Andrius Dobrovolskas. Platelių dugne daug ką galima pamatyti – yra paskendusių valčių, burlaivių, vėgėlių urvų. Bet galvojom, kad tikinčiam narui būtų smagu pamatyti kažką krikščioniško. Pavyzdžiui, kaip jūros dugne Maltos pakrantėje, kur yra Marijos skulptūra.

Juozapo Marijos tėvelis padarė kryžių, mano brolis iš ąžuolo išdrožė Nukryžiuotąjį. Tada su nardymo klubu „Oktopusas“ visa tai atplukdėme, pridėjome svorių ir paleidome į vandenį. Kryžiaus apačia įsmigo į maždaug 15 metrų gylio dugną.

Įdomu tai, kad kryžiaus kotas pataikė tiesiai į vadinamąjį „termoklyną“ [terpę, kurioje susiduria du skirtingos temperatūros ir skirtingo tankio vandens sluoksniai – red.]. Už kryžiaus jau yra totali tamsa ir šaltis. O išplaukus priešais kryžių, iškart matai šviesą, ir labai stipriai keičiasi temperatūra į pliusinę. Tad galima patirti net ir fizinį išgyvenimą.

Kad geriau įsivaizduotume: kryžius su Nukryžiuotuoju yra ežero dugne ant kalvos, kuri siekia 30 metrų aukštį – kaip dešimties aukštų namas.

O kokia įspūdingiausia vieta, kurioje esat nardęs?

Labai priklauso, kur nardai ir ko nori. Plateliuose irgi labai gražu. Labiausiai patinka, kai pamatai vėgėlę ar ungurį, labai įspūdinga. O Egipte norisi pamatyti ešeržuvių ar, kaip vaikai vadina, žuviuką Nemo – žuvį klouną, kuri glaudžiasi minkštuose koraluose. Maltoje yra įspūdingų povandeninių urvų. Maldyvuose galima pamatyti ryklių, bet man pati įspūdingiausia žuvis ten yra manta. Ji labai didelė, minta planktonu. Toks įspūdis, kad matai virš tavęs praskriejantį didžiulį kilimą – tik ant jo nieks nesėdi (juokiasi).

Kaip švęsite savo penkiasdešimtmetį – irgi nardysit?

Paties trečiadienio kažkaip neplanavau. Manau, kad ramiai pabūsiu namuose, o žmonės, kurie norės pasveikinti, kviečiami susitikti sekmadienį, lapkričio 21 dieną. 10.30 val. Bernardinuose vyks šv. Mišios, o paskui šventoriuje visi galėsim pasivaišinti, pabendrauti.

Ką atnešti dovanų?

Malda – geriausia dovana. Ko daugiau reikia (šypsosi)? Į Mišias ateiti, pasimelsti, kad būčiau sveikas – dvasiškai ir fiziškai.

Ar apmąstot savo amžių? Ar kyla minčių, kad „man jau 50, per visus tuos metus padariau tai, nepadariau to…“? Ar Jums svarbi šita data?

Labai sunku pasakyti. Kai man buvo 20 metų ir žiūrėdavau į 50-mečius,  galvodavau: „O kaip tas žmogus jaučiasi?“ Šiandien, kai tai prisimenu ir lyginu su dabartiniu savimi, – nejaučiu kažkokio didžiulio skirtumo.

Galvoju, kad dabar, kai jau einu tarsi į kitą pusę, kuri mane ves į susitikimą su Dievu, labai daug kas priklausys nuo mano dvasinės būklės – kaip sugebėsiu išlikti budrus maldoje, ištikimas Dievui. Ir teisingam gyvenimo būdui. Manau, kad tie dalykai labai susiję ir daro daugiausiai įtakos žmogaus gyvenimo kokybei – bent jau mano amžiuje.

O už ką savo gyvenime labiausiai dėkojate Dievui?

Kad esu brolis pranciškonas. Aišku, labiausiai padėkoti noriu mamai, kad ryžosi mane pagimdyti, kad kartu su tėveliu mus, vaikus, augino ir mylėjo. Daug dalykų įvyko iki įstojimo į ordiną – turėjau įvairių planų. Daug metų tiesiog net minties nebuvo, kad būsiu vienuolis pranciškonas, bet, kai 1994 m. įsėdau į tą karietą, taip ir likau (šypsosi).

Buvo visko – ir išbandymų, kaip ir visiems. Bet būdamas pranciškonu, esu laimingas.

Turime būtinai paminėti tą istoriją apie Jūsų mamą, gal kas nors bus negirdėjęs. Gimdyti jai buvo rizikinga, ir medikai netgi siūlė darytis abortą?

Taip, ir mano šeima tada ėjo melstis, o po to priėmė sprendimą, kad aborto nesidarys, kad visa tai patikės Dievui. O tada močiutė susapnavo Mergelę Mariją, kuri jai pasakė, kad gims šviesiaplaukis berniukas Pranukas. Taip ir įvyko – aš gimiau, mane pavadino Evaldu, o krikšto vardas – Pranas.

Močiutė su savo draugėmis iki 7 metų mane vadino Pranuku. O mamos ir tėvelio kompanija – Evaldu. Tad vaikystėje buvau vadinamas dviem vardais.

O užaugęs tapot pranciškonu. Irgi su Pranuku susiję…

Kai nusprendžiau stoti į vienuoliją, močiutė bandė mane atkalbėti: „Kodėl taip pasielgei? Tau reikėjo eiti į kunigus. Mamą paimtum į šeimininkes…“ Mamos brolis buvo kunigas, jam ji valgyti darydavo. Močiutė turbūt norėjo istorijos, kuri atsikartotų. Bet jai atsakiau: „Manau, Marija nenorėjo pasakyti, kad  Pranukas bus vien tiktai mano vardas. Greičiausiai ji perdavė pranašišką istoriją, kuri kalba tai, kad būsiu pranciškonas.“ Tada močiutė nurimo ir apsidžiaugė.

Užaugote Ukmergėje, kur įgijot elektriko-techniko specialybę. Tam įtakos padarė Jūsų tėtis, kuris buvo elektrikas. Ar šiandien tenka kur nors panaudoti įgytas žinias?

Kažką sutvarkyti, pakeisti sugedus elektros prietaisui tenka – taip pat ir vienuolyne. Bet nedažnai. O jeigu reikėtų eiti dirbti elektromechaniku, tektų dar trupučiuką pasidomėti, nes tos technologijos šoktelėjo į viršų. Anais laikais suremontuoti „Žigulį“, „Moskvičių“ ar „Belarus“ traktorių didelio vargo nebuvo. Dabar jau pilna visokios elektronikos, kuri tvarkoma kompiuteriu. O seniau elektroniką taisydavai su įrankiais, kuriuos turėdavai rankose. Tad man reikėtų atsinaujinti kvalifikaciją.

Išvedžioti elektrą, apšvietimą galėčiau, tik reiktų prisiminti – bet manau, kad sugebėčiau.

O ką yra tekę sutaisyti vienuolyne?

Visaip yra buvę (juokiasi). Kartą brolis Algis Malakauskis užtiko mane namuose tvarkant radijo imtuvą. Nusipirkau du sugedusius senus VEF‘us ir nusprendžiau, kad tądien pailsėsiu šitaip – iš dviejų surinksiu vieną. Ir pavyko. Radijo bangas šiek tiek sumaišiau, bet vis tiek galima klausytis kai kurių stočių.

Dirbote pagal specialybę, bet paskui turėjot palikti darbą – bankrutuojantis fabrikas mažino etatus. Ir tada Jūsų dėdė kone iškart pasiūlė tikybos mokytojo darbą, kadangi trūko šių pedagogų trūko.

Amžinatilsį dėdė kun. Edmundas Rinkevičius buvo Užpalių klebonas. Šalia esančias mokyklas kaimeliuose aptarnaudavo pedagogai iš Užpalių.

Ir, kaip pasakojote žurnalui „Moteris“ (beje, geras straipsnis), pradėjote tikybą dėstyti kitaip. Ėjot su vaikais į gamtą, supratot, kad Jums labai patinka bendravimas su žmonėmis. Ką ryškiausio prisimenate iš to laikotarpio?

Pamenu, kad vaikams labai patikdavo eiti pasižiūrėti žirgų, plaukti baidarėmis. Po to, kai įkūriau ateitininkų Kazio Pakšto kuopą, važiuodavom į Berčiūnų stovyklą, tai irgi buvo naujovė. Vaikams labai patiko, daug jų atėjo į Bažnyčią. Įkūrėme chorą, kuris kartą per savaitę giedodavo pritariant gitarai, kas tuo metu buvo neįprasta Užpalių kaime. Labai smagiai susibendravau ir su mokytojų kolektyvu.

Įsivaizduoju, kad anais laikais tokie bendravimo su mokiniais metodai turėjo atrodyti neįprastai. Ar nepavydėjo kiti tikybos mokytojai, nežiūrėjo į Jus šiek tiek kreivai?

Taip… Tuo metu neakivaizdžiai mokiausi Panevėžyje, ten rengė katechetus. Kai atvažiuodavau į pamokas, kokių tik istorijų nepripasakodavo katechetai! Kiek jiems vargo būdavo… Man užteko mėnesio, kad pamatyčiau, kaip vaikams ta tikyba nerūpi. Jie nebuvo pratę, jautė tartum prievartą. Norint išlaikyti dėmesį, reikia labai vaizdžiai papasakoti Šventojo Rašto istorijas, ir pan.

Kažkokiu būdu vaikus reikia patraukti. Visą akademinę valandą išlaikyti jų budrumą būdavo labai sunku. Tad kartais duodavau įvairių užduočių, vaikai galėjo išsakyti savo nuomonę apie dalykus, kurių mokėsi. Ir kartu planuodavomės antrąją dienos dalį. Padarę namų darbus, jie galėdavo kartu su manimi eiti į žygį, išsikepti šašlykų prie upės, plaukti baidarėmis. Taip užsimezgė labai gražus, draugiškas ryšys.

Buvot pamaldus jaunuolis ir… pankroko grupės narys! Kokia tai buvo grupė? Grodavot Ukmergėje?

Taip, dar prieš man tampant tikybos mokytoju. Grupė vadinosi „VBPK“.

Ką tai reiškia?

Vilkmergės bepročiai purviname kvartale (juokiasi). Grojau bosine gitara. Vokalistas buvo toks Šerifas.

Apie ką dainuodavot? Aišku, pankrokas – tai maištas ir panašūs dalykai…

Turėjom dainų, kurios buvo kažkiek maištaujančios, einančios prieš sovietinį režimą. Toks linksmas laikotarpis, visi draugiški. Buvo įdomu sutikti kitokių žmonių negu Bažnyčioje. Buvo tokių, kurie save laikė ir ateistais.

Rinkdavomės Ukmergėje, miesto centro vietoje, kurią vadindavome „prie karuselių“. Ateidavo ne tik pankų, bet ir metalistų. Pankai klausėsi Atsuktuvo, kažkas – „Sex Pistols“, bet didžioji mūsų dalis, kai nebūdavom ant scenos, prie karjerų dainuodavome Viktoro Cojaus dainas, o namuose klausydavomės DDT, „Akvariumo“, „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, Janis Joplin – visai kitokios muzikos, negu patys grojom (šypsosi). Galbūt dėl to, kad nebuvau gabus muzikantas, neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. O lengviausia yra groti pankroką.

Paminėjote grupės narį Šerifą. O kokią pats pravardę turėjot?

Mano pravardė buvo Zombis.

Kodėl?

Man atrodo, kad kaip tik tuo metu Ukmergėje rodė filmą „Kažkas atsitiko“. Dainoje „Zombiai“ Algirdas Kaušpėdas dainuoja: „Balandžių daug Ukmergėj, jie nekalti, tačiau apsėsti.“ Pamenu, tame vaizdo klipe buvo toks baltas, kūdas zombis. O aš pats stambumu niekada nepasižymėjau… (juokiasi)

Kai kurie krikščionys, jau suaugę, bando tartum nubraukti savo ankstesnius maištingus laikus. O kaip Jūs pats?

Aš to neprisimenu kaip kažkokio tamsaus laikotarpio. Netgi buvo toks vienas nutikimas. Kartą sėdžiu ir galvoju: „Būtų faina parūkyt.“ Atsisuku į draugus: „Duokit man vieną cigaretę.“ Jie sako: „Tu ką, durnas, Zombi?! Negausi jokios cigaretės. Paskui dar įklimpsi, kaip mes.“ Ir man nedavė, įsivaizduojat?

Oho.

Tai man tokia pamoka. Kai kompanijoje koks vienas žmogus yra abstinentas, bet iš mandagumo tarsi norėtų kartu išgerti – jei gerbi tą savo draugą, jam išgerti neduosi.

Aš jau ir tais laikais eidavau į bažnyčią, o draugai norėdavo kur nors tūsintis, kur laisvas plotas. Jie nelabai manęs kviesdavo, nes suprasdavo, kad tikriausiai pasakysiu „ne“. O per adventą ir gavėnią visi žinodavo, kad repeticijų nebus – nes Zombis tomis dienoms negroja (šypsosi).

Kokia pagarba iš draugų pusės. Labai brandu.

Tikrai taip.

Pranciškonas Gediminas Numgaudis Jums padarė didelę įtaką, kad įstotumėt į Ordiną. Ar prisimenate, apie ką su juo pirmąkart kalbėjotės?

Jis man sakė: „Tu tikras pankas!“ Bet didžiausią įtaką man vis dėlto padarė dėdė, kuris buvo ir mano krikšto tėvas. Su juo bendraudavau nuo vaikystės. Tuo metu, kai jis dar buvo vienuolis dominikonas (vėliau tapo dieceziniu kunigu ir dominikonu tretininku), man sakė: „Tu gal važiuok pas pranciškonus.“ Man buvo keista dėl tokio pasiūlymo.

O brolio Gedimino frazę išgirdau 1994 m. Vyko rekolekcijos, mes ėjome visiškai be nieko, tik su rožiniu kišenėje į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kiekvieną vakarą užeidami į namus ir prašydami „dėl Dievo meilės duonos ir vandens“. Vienąkart kažkur sustojom, dalinomės, ir pasakiau, kad buvau pankas. Tada brolis Gediminas ir pasakė: „O, dabar tu tikras pankas!“

Paskui grįžau į Ukmergę, jau buvau su abitu. Užsukau į kavinę ir sutikau savo pankroko grupės draugus. Jie – jau gražiai susitvarkę, apsirengę, nebėra suplyšusių džinsų. O aš įeinu su abitu… Jų reakcija: „Zombi, nu tu ir pankuoji!“ (juokiasi)

O dabar su šita chebra susitinkat, pabendraujat?

Labai jau seniai buvau susitikęs. Bet, pavyzdžiui, toks Romas Beliajevas ar Šerifas – jie visąlaik per šventes paskambina, pasveikina. Nėra taip buvę, kad nepaskambintų. Su vienu ar kitu pasišnekame.

Žurnalui „Moteris“ Jūs taip kalbėjote apie pranciškonus: „Neturime ryškios dvasingumo krypties, patys galime rinktis, kaip tarnauti Dievui.“ Kokia yra brolio Evaldo dvasingumo kryptis?

Aišku, labai daug ką koreguoja einamos pareigos. Italijoje šiek tiek buvau mokomas ugdyti jaunus pranciškonus, kurie ateina į Ordiną. Bet iš tiesų aš dirbu su žmonėmis. Po kunigystės šventimų būdavau arba klebonas, arba vikaras, tarnaudavau parapijose. Daug laiko praleidžiu kaip dvasinis vadovas ar klausydamas išpažinčių.

Tarnystė šiek tiek išsiskyrė Kretingoje – ten bendravau su sergančiaisiais onkologinėmis ligomis.

Kiek girdėjau, Jūs labai daug laiko skyrėte šiems žmonėms, buvote jų dvasinis konsultantas.  

Kretingoje įsisteigė ta grupelė. Mūsų susitikimai vykdavo kitapus bažnyčios – vadinamojoje Špitolėje, antrame aukšte virš kavinės, kur gyvena vienuolės seserys. Iš pradžių būdavo nedaug žmonių, o dabar Klaipėdoje jau yra didžiulis onkologinis centras.

O pati idėja – dvasiškai lydėti onkologinius ligonius – kilo Jums?

Kai tapau Kretingos klebonu, supratau, kad poreikis parapijoje kyla ne iš klebono, bet iš žmonių – nes jie žino, ko labiausiai reikia. Aldona Kerpytė (kuri dabar yra Šv. Pranciškaus onkologinio centro direktorė) atėjo ir paprašė ją ir toliau lankyti. Su ja susitikdavau ir anksčiau, kai dėl ligos dar gulėjo ligoninėje. Ir tada prasidėjo susitikimai Kretingos parapijoje.

Ką tokie susitikimai duoda tiek sergantiesiems, tiek pačiam kunigui?

Suvokimą, kad esame labai trapūs. Kad niekas negalime žinoti apie savo rytojų. O daug dalykų yra psichosomatiniai – buvimas kartu, draugystė, matymas savo aplinkoje žmonių, kurie yra pasveikę, ir pačiam duoda daug jėgų. Grupelėje juokavome, kad mūsų žmonės nebemiršta – jie gali gydytis, gali sveikti, jie gyvena ir toliau.

Buvimas kartu labai sustiprindavo – tai vienija žmones, kurie paženklinti ligos. Jie kenčia nuo to, kad save kaltina, kad Dievas juos už kažką baudžia. Tokiu būdu labai sunku atsistatyti, kai ir Dievas tampa ligos priežastimi. Bet, kai žmonės supranta, kad Dievas juos myli ir nori jų pasveikimo, atradę vidinę ramybę, susitaikę su pasauliu, su tais žmonėmis, kurie juos įskaudino (ar kuriuos jie patys įskaudino) – tada prasideda sveikėjimo procesas.

Mačiau daug istorijų, kaip žmonės iki šiol gyvena ir tuo gyvenimu džiaugiasi.

Šiame pokalbyje mes šokinėjame nuo temos prie temos – kadangi savo gyvenime Jūs patyrėte įvairiausių įdomių dalykų. Dabar pakalbėkime apie „Evaldauzerį“!

Jau žinau, apie ką klausit (juokiasi).

„Evaldauzeris“ yra firminis Jūsų garbei pavadintas alus, kurį gamindavote Kretingos vienuolyne…

Ne, Lietuvoje jo negaminau [Po pokalbio br. Evaldas prisiminė, kad Kretingoje šiek tiek vis dėlto gamino – red.]. Tai buvo, kai gyvenau Italijoje, Fiezolėje. Žinome, kad italai geria vyną ir vandenį. Sugalvojau broliams padaryti alaus. Jiems labai patiko, ir tada jie sugalvojo pagaminti etiketes. Taip ir atsirado „Evaldauzer“.

Ką tai reiškia?

„Evald“ ir „auzer“, ką aš žinau… (juokiasi) Jiems atrodė, kad alaus pavadinimas turi skambėti vokiškai.

Koks buvo to alaus receptas?

Labai įvairus. Pirkdavau salyklą, jį užraugdavau statinėje, į kurią nepatekdavo oro (jis išeidavo per vandenį). Paskui fermentuodavau alų kokį mėnesį, reikėdavo žiūrėti, kada baigiasi intensyvus rūgimas. O tada fermentacija jau vykdavo sandariai uždarytuose buteliuose. Broliai alaus turėdavo laukti du mėnesius.

Per mano šventimus iš Lietuvos atvažiavo daug brolių, tai ta proga buvau pridaręs „Evaldauzerio“ iškilmingiems pietums. Taip ir pasklido legenda…

O kodėl Lietuvoje jo nebegaminate? Juk čia būtų gera verslo idėja.

Suprantu. Bet tam reikia daug darbo. Be to, nemanau, kad norėčiau būti alkoholio platintoju. Nesinori su tuo susitapatinti. Dabar mąstau trupučiuką kitaip negu anuo metu.

Jūs šiandien jau esat visiškas abstinentas?

Nelaikau savęs tokiu. Jeigu važiuočiau į Italiją ir duotų labai skanų žuvies patiekalą, nebijočiau taurės vyno.

Bet, kaip suprantu, nėra taip, kad po sunkios dienos grįžęs į savo celę atsikemšat butelį. Alkoholio Jūsų kasdienybėje nėra.

Taip. Aš nemanau, kad tai yra dalykas, kuris turėtų būti draudžiamas. Nes kitaip Jėzus valgydamas nebūtų gėręs vyno. Tiesiog manau, kad žmogus turi mokėti vartoti alkoholį – ir neturi turėti polinkio, kuris jį vestų į alkoholizmą. Lygiai taip pat kaip su saldumynais – kai kuriems žmonėms yra labai blogai (juokiasi).

Oi, aš galiu prisipažinti, kad esu priklausomas nuo saldumynų. Man tiesiog negalima jų valgyt… Tai Jūs stengiatės vengti alkoholio, kad neįklimptumėt į alkoholizmą?

Taip.

Ar išvis pranciškonai Lietuvoje gamina alų?

Ne. Jeigu gamintų, žinočiau, nėra mūsų daug. Ką kartais gaminame, kai „užeina“ – tai kombučią.

Kad jau prakalbom apie sveiką gyvenimo būdą. Bėgiojate, esat maratonininkas, o Gran Kanarijoje dalyvavote ir ultramaratone – nubėgot 128 kilometrus.

Absoliučiai be sustojimo nė vienam nepavyktų nubėgti – nes reikia kartais sustoti, užvalgyti, atsigerti. Kitaip nukristum.

Bet miego pertraukų nebuvo?

Ne. Kadangi trupučiuką susižalojau, negalėjau labai greitai bėgti. Jeigu ilgiau pamiegosi, neįtilpsi į 30 valandų reglamentą. O trasa nelengva, kalnuota. Vienu momentu, kai pajutau, kad vargina uždegimas, išgėriau vaistų nuo skausmo, apsivyniojau blizgančia plėvele, kad sušilčiau – taip paknapsėjau kokias 10 minučių. Tai buvo ilgiausias mano miegas per tas 30 valandų.

Kokios mintys buvo baigiant bėgimą? Ar išvis jokių minčių?

Antroje bėgimo pusėje pajutau didelį skausmą. Tada buvau jaunesnis ir dar nemokėjau atrasti aukso viduriuko, kaip galima nubėgti visą distanciją visiškai be skausmo. Bet pabaigoje vis tiek „pramuša“, dingsta bet koks skausmas. Kai lieka 10 kilometrų, kažkas atsitinka su smegenimis, kad imi bėgti, lyg tą darytum nuo pradžių. Bent jau man taip būna.

Sakot, kad buvote susižeidęs. Kas nutiko?

Kadangi varžybos prasidėjo sutemus, buvo daug iš lėto bėgančių žmonių, tai aštuntame kilometre netyčia atsistojau ant judančio akmens, neišlaikiau pusiausvyros ir susipjausčiau abu kelius.

Ir vis tiek toliau bėgot?

Iš pradžių galvojau, galbūt jau viskas, baigėsi mano bėgimas. Kaip gaila, tiek nuvažiuoji ir prabėgi tik 8 kilometrus… Bet ėjau ėjau, ir po truputį įšilo raumenukas. Galvoju, kol galiu, tol bėgsiu, žiūrėsiu, kaip bus. Stebėsiu gamtą, žmones. Truputį paskaudės, bet nieko, kitiems juk dar labiau skauda dėl įvairių ligų. Galų gale nubėgau ir tilpau į reglamentą.

Bėgsit dar kada nors ultramaratoną?

Tikiuosi (šypsosi). Labai norėtųsi daugiau gyvų renginių, nes virusas viską pakoregavo. Atsiranda ir gyvų bėgimų, bet dar laukiu.

Skaitytoja Justė Navalinskė klausia: „Ar yra dalykų, kurių gailitės nepadaręs?“

Oho, kaip sunku pasakyti. Turbūt esu iš tų, kurie neanalizuoja praeities, kurios negali pakeisti. Gal per daug visko esu nuveikęs, gal jau reiktų trupučiuką nusėsti? Gailiuosi dėl savo praeities poelgių, nuodėmių, bet dėl dalykų, kurių nesu padaręs?.. Kiti žmonės sako – labai pavydžiu, nes mano kaimynas turi mašiną, ar pan. Tai ne mano prigimtis, nesuprantu to. Taip ir dėl nenuveiktų dalykų.

Už tai, kiek esu gyvenime patyręs, dėkoju Dievui. Jeigu daugiau nebepavyktų niekur išvažiuoti ir reiktų daryti tik tai, ką darau dabar, – aš vis tiek jausčiausi paragavęs visko gyvenime.

Augustė rašo: „Kokie didžiausi iššūkiai tikėjimo kelyje ištiko per tuos 50 metų? Kaip metams bėgant keitėsi Jūsų Dievo suvokimas ir patirtis? Kokių tikėjimo praktikų atsisakėte, kokias atradote?“

Pačioje vienuolystės po amžinųjų įžadų pradžioje, kai palikau noviciatą, manau, mano poelgiuose būdavo per daug lengvabūdiškumo, kitaip suvokiau atsakomybę. Pašvęstasis gyvenimas kaip liudijimo forma buvo kitaip suvokiamas. Sulaukus atitinkamo amžiaus, viskas kinta. Jau reikia kitaip dirbti su savimi, nes vieni dalykai kartais gali tapti malonūs, o kiti – virsti rutina. Netgi maldos, kurias kartoju daug metų, gali pabosti, skirtingai negu žmogui, kuris tik pradeda tikėjimo kelionę.

Yra įvairių išbandymų, kovoju su savo silpnumais, trūkumais. Jie nedingsta. Bet manau, kad šiuo metu ramybės darbuose ir patirties jau turiu daugiau.

Vienas pranciškonas man taip sakė apie Jus: „Brolis Evaldas yra labai geras žmogus. Jis daug ką pamiršta, bet niekada neatsisako padėti.“ Ar tai tiesa?

Galbūt (šypsosi). Aš būtinai turiu užsirašyti viską, ką planuoju. Labai miela girdėti, kad mane vadina geru žmogumi, tik norėtųsi atsakyti Evangelijos žodžiais: „Kam vadini mane geru? Vienas Dievas yra geras.“ Bet labai noriu būti geras. Ne visąlaik pavyksta, bet manau, kad nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų būti geras. Tiems, kurie yra pikti ar negeri, yra kažkas blogo atsitikę. O gal jie gyvena su melagingu įvaizdžiu, turi užsidėję kaukes, apie kurias patys nesupranta.

Kaip sakė šventoji Teresėlė, nieko nėra nuostabiau kaip kitus mylėti ir pačiam būti mylimam. Tad normalu, kad kiekvienas žmogus yra toksai – jeigu to neturėtum, būtų labai sunkus gyvenimas, didžiulė vienatvė, ypač jeigu gyveni vienuolyne.

Be brolių pranciškonų ir parapijiečių, Jums draugiją vienuolijoje palaiko trys katės. Tad mano paskutinis klausimas – kodėl katė yra tobuliausias sutvėrimas po žmogaus?

O kodėl tobuliausias? Esu kažkur taip sakęs?

Manau, kad kačių mylėtojai taip turi galvoti…

Man ir šuniukai labai patinka (juokiasi). Tik jiems reikia daug laiko. Man tiesiog patinka visa kūrinija.

Galėtume taip sakyti: tie, kas augina šunis, patiria meilę – nes šunys myli savo šeimininkus. Tuo metu tie, kas augina kates, turi mokytis mylėti. O jos elgiasi, kaip nori. Bet gera laikyti gyvūną, jį prižiūrėti. Tai yra malonu.