Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 27

Austėja Raščiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Paroda ar savireklaminė parodėlė, skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui?

Paroda „Prieš... Ir po 100 metų“ Nacionaliniame M. K. Čiurlinio muziejuje, skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui. Nacionalinio M. K. Čiurlinio muziejaus archyvo nuotrauka

Austėja Raščiūtė yra VDU Menų fakulteto menų istorijos, kritikos ir medijų IV kurso studentė.

Atėjimas iki Nacionalinio M. K. Čiurlinio muziejaus parodos „Prieš... Ir po 100 metų“ gan sunkokas. Jei atėjęs iki vienos iš salių šone nepamatysi laiptų, sunkiai pateksi į ją. Turi būti profesionalus muziejaus žinovas, kad greitai pasiektum norimą tikslą. Užlipus laiptais tau prieš akis stovi Justino Vienožinskio paveikslas – kviečiantis apsilankyti ir klaidinantis. Iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, kad čia paroda, skirta Kauno mokyklos 100-mečiui.

2022 m. Kauno meno mokykla mini 100-ąsias metines. Joms pažymėti Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejuje ir buvo atidaryta minima ekspozicija. Pasak jos kuratorės Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, paroda sudaryta iš muziejaus rinkiniuose esančių Kauno meno mokykloje dirbusių pedagogų, dabar dirbančių menininkų, kurie kartu ir dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, darbų.

Ekspozicijoje žiūrovus pasitinka kūriniai, kurti prieš šimtą metų, ir šių laikų menininkų darbai. Norėta juos parodyti kaip suplyšusią, kai kurių skyrių neturinčią knygą, kurios istoriją vis dar galima tęsti. Lankytojai skatinami domėtis ne tik praeityje kūrusiais dailininkais, buvusiais mokyklos pedagogais, direktoriais, bet ir jau XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje tą pačią mokymo įstaigą baigusiais mokiniais.

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė anksčiau yra rengusi kelias savo mirusio vyro Arūno Vaitkūno parodas, dalyvavusi užsienio ir Lietuvos bienalėse. Prieš penkerius metus surengė parodą „Be 5 min. 100“, skirtą Kauno meno mokyklos 95 metų jubiliejui.

Su tokiomis pat mintimis ji tęsė ir šios ekspozicijos koncepciją – įtraukdama senosios kartos ir šių laikų menininkų darbus. Pamąstę pastebėtume, kad parodoje trūksta Kauno kolegijos Menų akademiją (Kauno meno mokyklos tradicijų tęsėja) baigusių menininkų darbų, žinomi plačiai auditorijai dailininkai buvo pamiršti. Dėl to gali nusiminti tie, kurie mokėsi akademijoje – kodėl dėl neaiškių priežasčių jie buvo palikti už durų?

Paroda „Prieš… Ir po 100 metų“ Nacionaliniame M. K. Čiurlinio muziejuje, skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui. Nacionalinio M. K. Čiurlinio muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Prieš… Ir po 100 metų“ Nacionaliniame M. K. Čiurlinio muziejuje, skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui. Nacionalinio M. K. Čiurlinio muziejaus archyvo nuotrauka

Parodos aprašymas pakabintas salės viduryje – jei ne užsuki į dešinę, o eini tiesiai, tai tik pabaigoje sužinai, apie ką ji. Apie pačią šimtmečio parodą rašoma labai mažai, nebent trumpais anonsais – kokie tai menininkai, kokie darbai, kas minima. Sprendimas? Gal ne tokia įdomi ir aktuali paroda?

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 1986 m. baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar VDA), parodoje pristatė geltonos spalvos studijas (tapytas nuo 2013 iki 2022 m.), remdamasi Antano Samuolio paveiksluose populiaria geltona spalva. Pats A. Samuolis tokį spalvinės raiškos būdą perėmė dar besimokydamas mokykloje ir vartydamas iš Prancūzijos atvežtus žurnalus, reprodukcijas, kuriose matė Vincento van Gogho kūrinius.

Lygindami A. Samuolio paveikslus, kuriuose vyrauja geltona spalva, ir A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės, galime įžvelgti tikrą įkvėpimą. Skirtųsi naudojami motyvai. Vienas paveikslas, kuris yra beveik toks pats, – tai A. Samuolio „Natiurmortas su mediniu arkliuku“ (1933–1934 m.). Kompozicija panaši – nutapytas arkliukas, geltonas audeklas antrame plane ir gėlė. Galėčiau tik pabrėžti, kad A. Samuolio darbas yra realistiškesnis, turintis daugiau detalių negu A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės. Atrodo, kad ji labiau norėjo atskleisti pačią geltoną spalvą, kad ji užimtų pusę drobės, o ne atitikti įkvėpimo šaltinį.

Kituose menininkės darbuose irgi išryškėja noras atskleisti geltoną spalvą, tačiau tiksliai neatkartoti kitų A. Samuolio paveikslų. Keturi iš septynių paveikslų vaizduoja ryškiai geltonos, kitur net nublukusios, spalvos audeklus, pakabintus ant virvės, kabliuko ar net pakabos, kad atrodytų kaip kaliausės apdaras.

Likusiuose paveiksluose matome baltas gėles, saulėgrąžas, vėl kažkokius audinius, tik jau kitos spalvos. Kai kurie darbai akiai malonūs, tačiau juose vyraujantis tamsiai rudas lyg purvas fonas atbaido norą į juos žiūrėti ilgiau. Visa kompozicija sudėliota taip, kad paveikslai, kurių fonas tamsus, išcentruoti, o švelnesni yra šonuose. Šoniniai kūriniai lieka ne tokie akcentuoti ir užgožti tų „tamsiųjų“. Dar vienas tokios kompozicijos trūkumas – kad beveik nėra palikta tarpų tarp paveikslų. Jie vienas su kitu susiglaudę kaip silkės skardinėje ir susilieja į vieną bendrą abstrakčią studiją. Jeigu juos sietų panašūs motyvai, gal atrodytų geriau, tačiau dabar sieja tik drobių dydis.

Apibendrinant parodos koncepciją, galima pasakyti, kad joje trūksta istorijos apie laikotarpį po sovietų okupacijos – nuo 1950 m. iki 1990 m., po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Atrodo, tas laikas taip greitai prabėgo, kad nepaliko jokio pėdsako. Nors meno mokykla Kaune buvo plati – turėjo ne tik tapybos studijas, bet ir grafiką, keramiką – to nėra eksponuota arba labai mažai. Išvada – prioritetas teikiamas tapytojams ir skulptoriams, o visi kiti – „niekam tikę“.

Paroda „Prieš… Ir po 100 metų“ Nacionaliniame M. K. Čiurlinio muziejuje, skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui. Nacionalinio M. K. Čiurlinio muziejaus archyvo nuotrauka

A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės eksponuota studija atkartoja kito autoriaus kūrybą, tačiau tas sekimas vis dar įkvepia ir kitus menininkus, ne tik ją. Taigi dėl bendro vaizdo nepasistengta. Toks jausmas, kad menininkė lieka menininke – ne kuratore – ir neapgalvoja, kaip atrodys jos kūriniai šalia kitų. Ji pasiima geriausią vietą ir eksponuoja save. Visa tai neleido mėgautis bendra parodos koncepcija.

Kodėl nėra tiek daug (arba išvis nėra) recenzijų apie šią parodą? Pirma – nėra įtraukta 40 metų istorija, ji lyg pradanginta iš Lietuvos meno istorijos. Vienus metus laikant vienu skyriumi, galima sakyti, kad trūksta 40 knygos skyrių. Žinodami pradžią ir pabaigą, neįsivaizduosime siužeto, negalėsime papasakoti visos istorijos. Nepristatytos kitos taikomojo meno rūšys, keliems menininkams apskritai užvertos durys.

Pasirinktas parodos pavadinimas sufleruoja, kad bus pristatoma Kauno meno mokyklos panorama, tačiau parodomas vos gabalėlis jos. Ne tik neįgyvendinta idėja, bet ir koncepcija – kai kuriems menininkams duota daugiau vietos nei kitiems. To negalima vadinti paroda, veikiau parodėle ar viešu kai kurių žymesnių menininkų pristatymu. O dar trumpiau tariant – savireklama.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien