Ruošiantis sinodui apie sinodiškumą

Jau beveik metus Nathalie Becquart, Jėzaus Kristaus misionierių kongregacijos vienuolė, ėjo Sinodo sekretoriato patarėjos pareigas. Prieš tai ji  buvo Prancūzijos vyskupų konferencijos Jaunimo evangelizavimo ir pašaukimų tarnybos direktorė ir Europos pašaukimų tarybos prie Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) vicepirmininkė. Aktyviai prisidėjo rengiant Jaunimo sinodą Romoje, dalyvavo jame kaip stebėtoja.

Šis paskyrimas – dar vienas popiežiaus Pranciškaus žingsnis, siekiant įtvirtinti naują Bažnyčios valdymo stilių – sinodiškumą. Tai pabrėžė tiesioginis Becquart vadovas – Vyskupų sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas, duodamas interviu „L’Osservatore Romano“.

Mums jau tapo įprasta, kad kas keletą metų Vatikane vyskupai renkasi į sinodą. Tačiau ši tradicija dar gana jauna, atsiradusi vos prieš 56 metus. Jos norėjo popiežius Paulius VI, siekęs įkūnyti Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią, kaip Dievo tautą, kurios visi nariai yra vienodai orūs ir svarbūs.

Sinodas yra vieta, kur klausimai, liečiantys visą Bažnyčią pasaulyje arba konkretų regioną, sprendžiami kolegialiai. Tai yra viso pasaulio katalikų bendruomenes atstovaujantys vyskupai gvildena temas, pasitelkdami ekspertus ir įsiklausydami į liudijimus. Darbų pabaigoje suformuluoja įžvalgas bei pasiūlymus, kuriais remdamasis galiausiai sprendimą priima popiežius. Dažniausiai tai reiškia, kad yra paskelbiamas konkretus dokumentas.

Beje, popiežius Pranciškus praplėtė Sinodo teisinę bazę, trokšdamas, kad šis sprendimų priėmimo principas taptų neatsiejama visos Bažnyčios gyvenimo dalimi, kuo labiau įtraukianti ne vien vyskupus, bet visą tikinčiųjų bendruomenę – tiek ruošiantis sinodui, tiek jo metu, tiek ir įgyvendinant sprendimus.

Sinodinė Bažnyčia, – sakė Pranciškus, minint 50-ąsias sinodo įsteigimo metines, – sugeba klausytis. Tikintieji, vyskupai ir Romos vyskupas sugeba klausytis ir mokytis vienas iš kito bei drauge įsiklausyti į Šventąją Dvasią.

Norint keisti Bažnyčios valdymo stilių, vien gerų norų neužtenka. Reikalingi nauji atstovavimo ir sprendimų priėmimo mechanizmai, struktūros. Tad nenuostabu, kad artimiausias sinodas bus skirtas būtent tam. 2022 m. spalį vyskupai bei kiti nariai dalyvaus susitikime, kurio tema: „Kad Bažnyčia būtų sinodiška: bendrystė, dalyvavimas ir misija“.

„Sinodiška Bažnyčia yra Bažnyčia, kuri klausosi, suprasdama, kad klausytis yra daugiau, nei girdėti. Tai vieniems kitų klausymasis, leidžiantis patirti nauja. Ištikimoji tauta, Vyskupų kolegija, Romos vyskupas – klausosi vieni kitų, o visi kartu – Šventosios Dvasios, „Tiesos Dvasios“ (Jn 14, 17), kad atpažintų, „ką Dvasia skelbia bendrijoms“ (Apr 2, 7).

Viso savo pontifikato metu Pranciškus sinodą interpretavo būtent tokioje šviesoje. Ypač ryškūs pavydžiai buvo sinodas, skirtas jaunimui ir Amazonijai: buvo stengiamasi suteikti žodį jauniems žmonėms bei Amazonijos regiono gyventojams, įtraukti juos į sinodo eigą bei dokumentų rengimą. Tenka pripažinti, kad šis metodas davė kokybiškai naujų rezultatų: sinodas vis labiau tampa visuotinės Bažnyčios įvykiu, turinčiu globalių pasekmių.

Deja, kartu su šviesa išryškėja ir šešėliai. Vienas iš didžiausių klaustukų, iškilusių per pastarojo meto sinodus – moterų balsavimo teisė. Paradoksalu tai, kad, remiantis Kanonų teise, paskutiniame vykusiame sinode buvo leista balsuoti kunigystės šventimų neturinčiam vyrui, pašvęstojo gyvenimo bendruomenės vadovui, bet ne tolygias pareigas einančiai moteriai. Tad ne vienas vyskupas ragino situaciją keisti ir iš esmės permąstyti moters vaidmenį ir vietą Bažnyčioje. Ir nors sinodo darbe dalyvauja vis daugiau moterų, dažnai tiesiogiai susiduriančių su svarstomais klausimais, situacija dar toli gražu ne optimali.

Popiežius yra ne kartą pabrėžęs, kad moterys turėtų būti labiau įtraukiamos į bažnytinės įžvalgos bei sprendimų priėmimo procesą. Tad ses. Nathalie Becquart paskyrimas ir „galimybė dalyvauti Sinodo darbe, turint balsavimo teisę, atvėrė duris“, – sakė kardinolas Grechas, pridurdamas, kad tai tik vienas iš pirmųjų žingsnių, kurie dar laukia ateityje.

Nauja ir tai, kad Sinodo sekretoriatas turės du pasekretorius. Augustinionas Luisas Marín de San Martínas yra patyręs bendruomeninio sprendimų priėmimo proceso palydėtojas. Be to, dar ir  puikus Vatikano II susirinkimo žinovas. Tai, anot kardinolo, padės „nepamesti iš akių sinodinio kelio šaknų“.

Sinodiškumą turės vis labiau išreikšti ir paties sekretoriato struktūra bei darbo stilius. Steigiama mišri darbo grupė, kad „pasauliečiai turėtų didesnę galimybę įsitraukti į pačią atsakomybės dinamiką“, – kalbėjo sekretoriato vadovas. „Trokštu, kad ir mes trys bei visa Sinodo sekretoriato komanda dirbtume bendradarbiavimo dvasia ir patirtume, ką reiškia naujas „sinodinės“ lyderystės  stilius. Tai tarnaujanti, mažiau klerikalinė ir hierarchinė lyderystė, sudaranti sąlygas kitiems įsitraukti ir prisiimti atsakomybę, bet ir neatsisakant atsakomybės, kuri buvo suteikta.“ Popiežius Pranciškus yra puikus to pavyzdys.

Pasirengimas sinodui – jau yra svarbi sinodo fazė, kaip ne kartą girdėjome pastaraisiais metais. Greta klausimynų ir analizių, daug tikimasi iš jau vykstančių nacionalinių sinodų, be abejonės, praturtinsiančių visuotinę Bažnyčią.

Lietuvoje esame šiek tiek girdėję apie Vokietijos katalikų sinodinį kelią, tačiau neturėtume manyti, kad šis užmojis yra visiškai unikalus ir išskirtinis. 2015 m. Italijos katalikai surengė plataus masto nacionalinį forumą, pavadintą „Convegno di Firenze“, kurio tikslas buvo praskinti kelią tikram Italijos Bažnyčios sinodui. Neseniai Pranciškus dar kartą paragino šalies vyskupus ryžtis šiam nuotykiui, nepaisant būgštavimų dėl galimų konfliktų ir nesusikalbėjimo. Panašūs procesai vyksta Afrikos valstybėse ir kitur.

„Susidomėję sekame šiuos įvairius sinodinius procesus pasaulyje ir esame pasirengę jiems pasitarnauti, – sakė generalinis Sinodo sekretorius. – Tai proga kartu ieškoti būdų, kaip stiprinti ir skleisti „sinodo stilių“, kurio trokšta popiežius Pranciškus ir kurio tiksi daugybė tikinčiųjų visame pasaulyje.“