2020 10 04

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Portretas.
Kunigas Julius Sasnauskas. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

2020 10 04

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Susargdintas Vilniaus meilės

„Toks gražus ir meilus tas Vilniaus miestas, kad norėtum čia gyventi ir gyventi, žiūrėti, klausytis, prisiminti, pasakoti, tylėti. Labai dėkoju merui ir miesto tarybai už suteiktą brangų ir nebanalų apdovanojimą. Julius Sasnauskas.“ Štai tokį įrašą esantiems ir dar būsiantiems Vilniaus vaikams Garbės piliečio knygoje atsiėmęs Vilniaus garbės piliečio regalijas paliko kunigas, vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas.

Prasidėjus Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos tituliniams atlaidams, prieš pat Šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną kunigas J. Sasnauskas oficialiai tapo 17-uoju Vilniaus miesto garbės piliečiu. Jo pagerbimo iškilmėse sostinės meras Remigijus Šimašius kalbėjo, kad tarp visų piliečių, kuriančių Vilnių, vis tiek yra tokių, kurie smarkokai praaugę kitus. Ir kad kunigo J. Sasnausko pavyzdys tikrai įkvepia. R. Šimašiaus žodžiais, J. Sasnauskas – laisvas žmogus, išliekantis savimi bet kokiomis sąlygomis.

Man asmeniškai Julius yra pavyzdys, kaip nepaklysti įvairiose gyvenimo situacijose, gyvenant labai skirtingomis sąlygomis, – sveikinimo kalboje tarė Vilniaus meras. – Dažnai matome, kad žmonės, kurie yra labai tvirti ir nepalūžta sunkiomis sąlygomis, kurių nepaveikia nei propaganda, nei gąsdinimai, nei represijos, padaro daug. Julius buvo vienas iš tų. Laisvės kovotojas – tuo metu, kai daugeliui net mintis nekilo, kad galima pašokinėti prieš vėją. Juliui atrodė, kad galima – vidinė laisvė jam sakė, kad galima. Bet kas dažnai atsitinka su tokiais žmonėmis? Iškovojus tai, vardan ko tu stengiesi, iškyla gyvenimo prasmės klausimas, noras ir toliau kovoti, ir tos vidinės laisvės netgi sumažėja. Jeigu reikėtų surasti pavyzdį, kas išvengė šio fenomeno, kuris dažnai pasireiškia ir yra aprašytas istorikų – tai Julius man yra tas pavyzdys, kad galima būti nė kiek tuo neužsikrėtusiam.“

Kartu fotografuojasi.
Kunigas Julius Sasnauskas ir Vilniaus mieras Remigijus Šimašius. Sauliaus Žiūros / Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka
Pasirašo į knygą.
Kun. Julius Sasnauskas. Sauliaus Žiūros / Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Vilniaus miesto garbės pilietis, kunigas J. Sasnauskas šį savo apdovanojimą pavadino netikėtu, nebanaliu, neturinčiu rekomendacijų, kaip jį pelnyti, ir su humoru pripažino, kad kai Vilniaus miesto meras paklausė, ar priims apdovanojimą, jam esą reikėję įjungti retai kada įjungiamą pranciškonišką nuolankumą ir sutikti. Taip pat kunigas pasidžiaugė, kad ši iškilmė sutapo ir su Angelų sargų, arba Policijos, diena, ir su prasidėjusiais atlaidais.

Visus apdovanojimus, kad nebūtų sunkumo ir pagundos, kunigo manymu, reikia priimti su humoru, tada juos lengviau pakelti. Nes visuomet bus žmonių, labiau nusipelniusių tų apdovanojimų.

„Apie ką daugiau kunigai gali kalbėti? Apie meilę tiktai. Kaip vienas mano draugas kunigas sakydavo: ekspliozijos ir fascinacijos. Tai čia ekspliozijos ir fascinacijos“, – pradėdamas savo kalbą šypsojosi brolis pranciškonas.

Nieko čia naujo ir ypatingo įsimylėti Vilnių, – šnekėjo J. Sasnauskas, – ar bet kokį kitą miestą, ar miestelį, tarkim, Kauną ir Klaipėdą, Ukmergę, kaip, pavyzdžiui, poetas Vladas Šlaitas (jo buvo prieš kelias dienas šimtmetis) Niujorką ar Zapyškį. Ir nebūtinai reikia gimti tame mieste. Maria Znamierowska, parašiusi nuostabią karo nusiaubto Vilniaus kroniką „Miestas arčiausiai širdies“, gimusi Kybartuose. Ir daug tokių pavyzdžių. Kodėl Vilnius įsimylimas, nepaaiškinsi vien barokiniais debesimis ar trisdešimt septyniomis bažnyčiomis – yra taip pavadintas vokiškas atvirukas. Józefas Piłsudskis ir generolas Żeligowskis, abu taip pat ne vilniečiai, mylėjo šį miestą tam tikra prasme ne mažiau už Czesławą Miłoszą, dar vieną nevilnietį, susargdintą Vilniaus. Ir tie, kurie pristatė įvairių nevykusių pastatų Vilniuje, taip pat turbūt sakytų, prisiekinėtų mylį Vilnių.

Bet taip dar ne viskas. Vasarą perskaičiau Elias’o Canetti prisiminimų trilogijos pirmąją dalį „Išgelbėtas liežuvis“. Rašytojas gimė Ruščiuko mieste Bulgarijoje, prie Dunojaus, Turkijos–Rumunijos pasienyje, paribiuose, kaip dabar sakytume. Ten irgi kaip Vilniuje maišėsi kalbos, kultūros ir religijos. Man knygoje labai patiko keli epizodai, vienas iš jų – apie meilę savo miestui. Negana kad tu jį myli, būtinai reikia, kad ir jis tave mylėtų. Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs. Bet juk viskas normalu, taip ir turi būti. Meilė juk nėra vienos krypties gatvė ar kilpinis eismas. Evangelijoje Kristus neatsako savo mokiniams: „Pamilau jus pirmas.“ Ar Vilnius mus pirmas pamilo? Ar apskritai jis šiandien mus myli? Ar galėtų nemylėti?

Pranašų literatūra Biblijoje kalba apie Jeruzalės mylimos mergelės, Dievo sužadėtinės, apleistumą, sielvartą, raudas, pagalbos šauksmą, priekaištus Dievui. Kažin kas tai matė ir girdėjo, surašė? Viskas iš meilės ir dėl meilės. Gimtojo Vilniaus ašaras dėl savo kenčiančių, žudomų vaikų jaučia penkiolikmetis Icchakas Rudaševskis, garsaus „Geto dienoraščio“ autorius. Lenkų bendruomenei, Stalino valia tremiamai iš Vilniaus krašto, pirmaisiais pokario metais atrodė, kad dvibokštės Vilniaus bažnyčios yra lyg dvi iškeltos rankos, atsisveikinančios visiems laikams. Taip ir būdavo dažniausiai.

Dar garsiosios Vilniaus tarpuvartės, kol netapo žiemos sodais ar viešbučių holais. Buvo tokių intymių susitikimų ir viešai nesakomų žodžių padangtė, bučinių vietos. Tarpuvarty sykį klausiausi išpažinties ir daviau išrišimą, palaiminau. Žinoma, puiki vieta ir privatiems pokyliams. Paauglystės laikais „Gintaro krantas“, toks lengvas, rūgštus vynelis, kainavo tik devyniasdešimt dvi kapeikas. Vilnius apie viską pagalvojęs.

Čia tragiški meilės puslapiai. O jeigu paprastai, kasdieniškai, be skausmo ir verksmo? Ar miestas atsako mums meile į meilę? Kad būtų galima jį papirkti savo dovanomis ar ditirambais, sunku tikėtis. Jis – ne tuščiagarbis pamaiva. Būna tokių miestukų, išdygusių per dešimtmetį tam, kad smagintų savo statytojus ir trimituotų jų šlovę. Vilnius – ne toks. Jeigu mėgintum sužinoti, ar esi jo mylimas, vargu ar sulauktum jo prisipažinimo, kuždesių mėnesienoje. Barokiniuose debesyse nebus užrašyta, tarkim, Vilnius plius tu lygu meilė. Kad jis pamilęs mus gal net pirmiau už mus, visada ateis, bus rodoma labai aplinkiniais takais ir takeliais. Štai per Šventųjų arkangelų šventę rugsėjo dvidešimtąją gimė Juozapas, mūsų parapijiečių sūnus. Jis turės du brolius ir sesutę. Dar kitados esu gavęs nakčia SMS žinutę, kad kitoje mūsų parapijiečių šeimoje gimė mergaitė. Prieš tai jos jaunutė mama sakė nenorinti gyventi. Ją buvo palikęs draugas, kai sužinojo, kad ji laukiasi. Mudu ilgai gėrėme kavą Pilies gatvėje. Jos mama ir močiutė irgi stojosi mūru už ją. Krikštynos buvo kažkokiõs nenugalimõs meilės ir malonės manifestacija.

Kiti papasakotų daug daugiau, kaip gražiai, o kitąsyk nepaisant nieko prieš visas sroves ir vėjus, net prieš visas teisingas šeimos koncepcijas ateina į pasaulį Vilniaus vaikai. Panašiai ir pats esu atėjęs Pirmojoje tarybinėje ligoninėje. Daktarai vėliau sakydavo – Pierwsza bolszewicka. Tik jos jau seniai nebėra.

Šv. Onos bažnyčios bokštai.
Kęstučio Vanago / „Fotobanko“ nuotrauka
Bažnyčių bokštai.
„Fotobanko“ nuotrauka

Dar Vilnius mėgsta mus mylėti per visokias draugysčių istorijas. Vienąsyk pildau zakristijoje santuokos anketą. Ten yra klausimas „Kiek laiko vienas kitą pažįstate ir kiek laiko draugaujate?“ Tai jaunavedžiai dažniausiai pasako skaičius: „Pažįstami ketverius metus, draugaujame trejus su puse.“ Arba būna kitaip: „Ir pažįstami, ir draugaujame mėnesį.“ Viskas iš karto. Bet sykį jauna, graži porelė pradeda pasakoti: „Susipažinome prie Vilnelės, palei baltą cerkvę (ji buvo irgi minėta), ten, kur metalinė tvora. Aš stovėjau prie medžio, žiūrėjau į vandenį. Jis priėjo ir kažko paklausė. Taip ir prasidėjo.“ Bažnyčia mėgsta skaičius, tikslumą, tai aš ir klausiu: „O kelintas tai medis skaičiuojant nuo Malūnų tilto? Ar prisimenate jį?“ – „Aišku, kad prisimename, einame ten pasvajoti. Galima bus paskaičiuoti, kelintas jis iš eilės.“ Tikrai paskaičiuoja ir praneša. Einu patikrinti. Randu medį ir prisimenu, kad pats ten vieną vakarą esu stovėjęs. Buvo šventa mergaitė iš Bernardinų, kalbėjomės žiūrėdami į tamsų vandenį. Prisakiau jai dalykų, nuo kurių reikėtų bėgti neatsigręžiant. O ji nebėga ir sako: „Viskas bus gerai.“ Mergaitė dabar toli, bet nuo to laiko, kai einu tuo takeliu į Bernardinus, vis kartoju, kad bus gerai. Pernai rudenį ant tvoros stulpo ten buvo užkabinta lentelė su rusišku užrašu: Улица голубых звёзд. Tai yra – Mėlynų žvaigždžių gatvė. Ir net kelios žvaigždutės mėlynavo tarp geltonų lapų. Paskui tą lentelę kažkas nusviedė žemyn į krūmus.

Dar garsiosios Vilniaus tarpuvartės, kol netapo žiemos sodais ar viešbučių holais. Buvo tokių intymių susitikimų ir viešai nesakomų žodžių padangtė, bučinių vietos. Tarpuvarty sykį klausiausi išpažinties ir daviau išrišimą, palaiminau. Žinoma, puiki vieta ir privatiems pokyliams. Paauglystės laikais „Gintaro krantas“, toks lengvas, rūgštus vynelis, kainavo tik devyniasdešimt dvi kapeikas. Vilnius apie viską pagalvojęs.

Šiandien šventė, ir nereikėtų čia liūdnų gaidų. Bet meilė dažnai būna išvien ir su mirties angelais. Vilnius, kai myli, padaro taip, kad meilei nebūtų pabaigos, užmaršties, beprasmybės. Galvoju apie Našlaičių kapines, iš kurių blykstelėjo tai, kas nemiršta. Arba Zigmanto Sierakausko jungtuvių žiedas, sužiedavęs mus ne tik su sukilėlių likimais, su mūsų šventa istorija, bet ir su pačia laisve. Jau kalbama, kad ir tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, prasidėjo nuo stebuklingo žiedo, iškilusio iš po žemių Gedimino kalne. Ir kai karas, madas ir badas čia išsijuosę šienaudavo tūkstančius, ar nekurstė Vilnius savo žmonių dar labiau, dar drąsiau, dar akliau mylėti? Štai vienuoliai rokitai, vienintelė lietuviška, vilnietiška vienuolija – visi iki vieno buvo sukurstyti. Ir dabar pandemijai vaipantis ar nėra taip, ar nesusikurstoma pamilti ir eiti į ugnį?

Kad Vilnius labai myli savo žmones, pagalvojau ir šią vasarą, kai atšaukus karantiną visas senamiesčio gatves, aikštes ir skersgatvius užtvindė kavinių staliukai. Ne, ne ant staliukų patiekta meilė, ne per jų gausą ir dėmesį klientams, priešingai – erzino užgriozdintos gatvės ir šaligatviai, toks kliūčių ruožas, kurio neprašei ir nenori. Laviruok, stoviniuok, ieškok tarpelių tarp kėdžių, kad prasiveržtum. Bernardinų gatvė sykį buvo aklinai užgriozdinta kavinės inventoriaus. Pykau, keikiausi mintyse, kol vieną dieną nušvito: juk lygiai taip šiame mieste kiekviename jo plotelyje visuose užkaboriuose tavo žingsnius nuolat pertraukia daugybė Vilniaus žmonių bei istorijų. Jos neleidžia ramiai, laisvai, sklandžiai judėti. Užkliūvi, sustoji, dairaisi, metiesi į kitą pusę, prie kito veido ar vardo, prisiminimo, kvapo, minties.

Esame apsupti liudytojų debesies. Visi esame miesto garbės piliečiai ir turime įtikinti pajusti, kad tas miestas mus myli. Tada iš tikrųjų rasime, kaip jam atsakyti į nesavanaudišką meilę.

Taip išėjęs iš Bernardinų bažnyčios tuoj pat sutiksi kokį nors diakoną Novickį, kuris Sibire paskiau prisipilstė ir pardavinėjo arbatą. Toliau paėjęs susitiksi Mykolą Sopočką, iš kitos pusės einant – daktaras Basanavičius, seselė vienuolė gailestingoji iš šaričių, kuri buvo išvežta iš to vienuolyno į tremtį – Naryme, dvidešimt kilometrų nuo tos vietos, kur man teko gyventi, ir taip toliau. Visi šeimos nariai, mama, močiutė, prosenelė, visi Garelio gatvės ar net Gedimino prospekto kaimynai. Gaila, kad nėra tų kaimynų, su kuriais gyventa kartu, būta Gedimino prospekto 40 patalpose, bet tie žmonės nuolat bus tos istorijos, tavo ir ne tavo patirtos, jos nuolat lydės.

Turiu Vilniuje vietą, jau esu rašęs, kur pirmą kartą uždaviau klausimą kitam žmogui: „Ar yra Dievas?“ Turiu vietą gatvėje, kur žinau, kad pirmą kartą atėjo mintis stambiai sumeluoti. Netoli nuo tos vietos, paskiau kaip skaičiau kunigo Bieliausko prisiminimuose, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, vienai mergaitei beviltiškai verkiant, klykiant, jis priėjo, apsupo ją savo apsiaustu ir pasakė, kad čia dabar jausis saugiai. Visai netoli tos sankryžos…“

Su knyga „Kraujomaiša“ rankose.
Kunigas Julius Sasnauskas. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Taigi tokias istorijas suminėjo kunigas J. Sasnauskas. O svarstydamas, ką reikėtų pastatyti Lukiškių aikštėje, sakė nežinantis – Vytį ar sienelę, ar laisvės kūdikio figūrą, ar motinos, moters, Sierakauskienės, kurią nėščią Muravjovas privertė žiūrėti, kaip vykdoma egzekucija jos vyrui.

„Bet galima papasakoti ir linksmą istoriją, – tęsė brolis pranciškonas. – Tais senais metais vienas iš bičiulių, kažkada vakare pritrūkus arbatos, sako: einu pas Apaštalą Joną, – tokia buvo vieno draugo pravardė, – atnešiu arbatos. Negrįžta negrįžta, negrįžta negrįžta… Paskiau sužinojome, kad jis uždarytas ar Vasaros gatvėje, ar Naujojoje Vilnioje. O buvo taip, paskiau pasakojo – kad nuėjo, pasiėmė tos arbatos iš Apaštalo Jono, nusipirko dar varškės, nuėjo prie Lenino paminklo, užsilipo iki pat viršaus, atsisėdo ir rūko. Čia varškė padėta, čia – arbata. Žinoma, atėjo milicija, bet gražiai sako: lipk žemyn. Jis nelipa. Tada mandagiai nukėlė jį ir nuvežė į Kalvarijų gatvę, į buvusį milicijos skyrių, ir klausia: kaip tavo pavardė? Sako: Jėzus Kristus, superžvaigždė. Tie sako: mes tą pavardę žinom, bet dar kita pavardė kaip?“

Visur, pasak kunigo J. Sasnausko, galima rasti juokingų dalykų. O šiaip jis svajojantis, kad kada nors Vilniuje būtų atstatytos Misionierių, Jėzaus Širdies, Šventojo Juozapo bažnyčios. Ir laukiantis, kad Vilniuje būtų padaryta kas nors didelio ir nesavanaudiško, kaip kad atsirado Marijos Šlapelienės knygynas, na ir kas kad nuostolingas, bet gali užeiti, pamatyti, pabūti, pasigėrėti. Pasak kunigo, daug ką turbūt galima padaryti einant į tam tikrus nuostolius, bet miestas to vertas – tų visų istorijų, prisiminimų, nes, kaip kalbėjo J. Sasnauskas, mes be vaizduotės, be jausmų, be atminties esame tiktai vargšai, neturtingi, lėkšti.

„Esame apsupti liudytojų debesies. Visi esame miesto garbės piliečiai ir turime įtikinti pajusti, kad tas miestas mus myli. Tada iš tikrųjų rasime, kaip jam atsakyti į nesavanaudišką meilę“, – kalbą užbaigė kunigas J. Sasnauskas.

***

Knygos viršelis.Ištrauka iš Juliaus Sasnausko knygos „Malonės akrobatika. Iš gatvių ir skverelių teologijos“

(Vilnius: „Alma littera“, 2006 m.)

Vilniaus dvasia

Pasiskleidžiu ant stalo iš visur rankiotus senuosius, mieluosius Vilniaus atvirukus. Žiūrinėju, dėlioju, glostau. Kitą ir pabučiuot galėčiau, kai niekas nemato. Ne, tai ne mano vaikystės Vilnius, ne A. Kunčiaus ar A. Sutkaus, ne šiaip sau sentimentai Tarybų Lietuvos sostinei. Matau miestą iš ano pasaulio. Miestą kaip pasaką ar antgamtinį regėjimą. Miestą, kurio jau niekad nebepagaus nei fotoaparatai, nei žmogaus žvilgsnis. Baltų skarelių pilna Aušros vartų papėdė. Lyg paukščių pulkas vidury gatvės būtų nutūpęs. Ant grindinio tebeguli mergaičių išbarstytos gėlės, Švenčiausiojo Sakramento procesijos pėdsakas, jo dar nespėta sumindžioti ar sušluoti, nes maldininkų eisena ką tik praplaukusi. Nieko panašaus čia jau nebus per amžius. Kaip ir anų Veneciją primenančių riestanosių valtelių Neryje ar šventinių promenadų upės krantinėmis su vaikais arba poromis, medžiams pakeliui metant ilgus šešėlius. Niekada. Ir viena prie kitos susispietusių žydų krautuvėlių. Ir tokios bandelių kepyklos kaip Dobužinskio akvarelėje. Ir rogių šliūžių Katedros aikštės sniege. Ir dar, ir dar, ir dar… Jau niekada. Viskas pasitraukė, nunyko sykiu su kitoje atviruko pusėje savo įrašus palikusiais miesto gyventojais ar užklydėliais į šias vietas. Su Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių kareiviais, su Vilniaus gimnazistu Liova Makarovu, kuris 1909 metų pavasarį čia ilgėjosi savo draugo, Smolensko gimnazisto. Niekada.

O kodėl turėtų būti visada? Stabdau save ir sakau, jog tai nesąmonė. Kuo blogiau už roges paauglių riedlentės Katedros pašonėje? Vietoj tamsių, purvinų užkaborių – tvarkingos batų ar kosmetikos vitrinos? Stiklas ir betonas vietoj sukežusių sandėliukų? Iš tiesų – kodėl? Ar ne marazmas graudentis dėl to, kas turi praeiti, išnykti, keistis? Juk lygiai taip pat žvelgdamas į aną praėjusio amžiaus pradžios „pasakų Vilnių“ Maironis bergždžiai dairėsi kito, dar senesnio, garbingesnio, geresnio Vilniaus, kunigaikščių miesto, kurio jau nebuvo ir negalėjo būti.

Miesto istorija. Ar dvasia, jei nori. Genius loci, kaip sakydavo senovės romėnai. Nebūtinai paminklai ir memorialinės lentos, tautos vienybės ir valstybingumo simboliai, duodantys mums amžinas stiprybės pamokas. Miesto dvasia kaip visos dvasios. Tai, kas tave ištinka tarsi netyčia, kartais iš pirmo žvilgsnio, kartais po daugelio susitikimų. Jausmas, kuris paskui kiekvienąsyk apninka žvelgiant pro langą, statant koją ant grindinio, rašant atviruką ar taikant objektyvą. Vilnius gražiai fotografavosi, ir ne vien Janui Bułhakui. Vilniuje gražiai rašėsi gimnazistams ir okupacinių armijų kariams. Iš Vokietijos archyvų ir antikvariatų dabar sugrįžta šimtai laiškelių, kuriuos čia savo mamoms ir mylimosioms išvedžiojo kaizerio Vilhelmo šauktiniai. Nežinau, ar ten daugsyk minimas šis miestas, ar didžiuojamasi jo užkariavimu, bet mano pasididžiavimą Vilniumi tai veikia. Miesto dvasia sušlama, sutilindžiuoja tuose paveikslėliuose.

(p. 233, 234)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.